M. GARUCKO nuotr.

Panevėžyje šurmuliuoja Kaziukas

Panevėžyje šurmuliuoja Kaziukas

Gerokai vėluodama Kaziuko mugė atkeliavo ir į Panevėžį.

Per šimtą prekybininkų, amatininkų, tautodailininkų ir kitų auksarankių panevėžiečius į Laisvės aikštę nuo penktadienio vilioja ne tik įvairiausiais gardumynais, unikaliais dirbiniais, bet ir kviečia pasiruošti artėjančiai pavasario šventei – Velykoms.

Kainos nebegąsdina

Nors gūsingas vėjas po miesto centrą nešiojo ne tik nosį kutenančius malonius kvapus, bet ir grasino išversti prekybininkų palapines, tačiau penktadienio popietę daugybė panevėžiečių šmirinėjo po mugę – kas norėdamas pasmaguriauti, kas įsigyti vienetinių originalių rankų darbo gaminių, o kas tik paganyti akis.

O pasižiūrėti tikrai buvo į ką: moteris labiausiai traukė įvairūs papuošalai, pačius mažiausius – žaislai ir spalvoti saldainiai bei kiti gardėsiai, vyrai ratus suko aplink rūkytos mėsos delikatesus. Paskanauti riešutų su česnakais ar medumi kvietė iš Rygos atvykę prekeiviai, kurie labiau panėšėjo į pasakų personažus.

„Sekundės“ kalbinti prekeiviai tikino, kad lietuviai po truputį pradeda vertinti rankų darbą ir dažnas jau nebesistebi mugėse parduodamų prekių kainomis. Kaip pasakojo įspūdingomis verbomis prekiaujantis iš Šiaulių atvykęs Severinas Kukta, nors tikrasis Kaziukas jau praėjo, verbos perkamos iki pat Verbų sekmadienio. Jas riša jo žmona, o šį grožį parduoti tenka vyrui.

„Verbas gamina žmona, o aš vadovauju“, – juokiasi S. Kukta.

Jo teigimu, surišti vidutinio dydžio verbą užtrunka apie dvi tris valandas, o kainos svyruoja nuo trijų iki penkiolikos eurų. S. Kuktos teigimu, vis rečiau žmonės piktinasi didelėmis kainomis ar prašo nuleisti bent vieną eurą. Atvirkščiai – greičiausiai išperkamos brangiausios, didžiosios verbos.

„Daugelis mato, kiek čia įdėta darbo. Kas nori gražaus ir kokybiško daikto, supranta, kad jis turi savo kainą“, – sakė prekeivis.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Nuo šaukštų iki kočėlų

Rankų darbo gaminiais iš medžio prekiaujanti radviliškietė Zita Gaubienė taip pat pritaria, kad lietuviai išties vertina, kas ilgaamžiška ir praktiška. Ne tik pati su vyru, bet ir jų vaikai su šeimomis įsitraukė į verslą. Su savo rankų darbo gaminiais jie apkeliavo kone pusę Europos, tad užtikrintai gali pasakyti, kad lietuviai labiausiai vertina gaminius iš medžio.

„Mano vaikai šiais gaminiais prekiauja Londono, Berlyno mugėse ar turguose, bet taip gerai medžio dirbinių niekur neperka kaip Lietuvoje. Net estai ir latviai tiek neperka. Anglai, pamatę medinę šakutę, net pradėjo juoktis, neva ką su ja veikti“, – šypsosi Z. Gaubienė.

Medis neatsiejama lietuvio tradicijų dalis, tačiau ir tautodailininkai stengiasi neatsilikti nuo šiuolaikinio gyvenimo realijų. Pasak Z. Gaubienės, jos šeima klientams ėmė siūlyti naujovių – medžio gaminių, kuriuose lazeriu išgraviruojami gražūs linkėjimai ar šmaikštūs pajuokavimai. Būtent tokie suvenyriniai darbai perkamiausi mugėse. Visgi štai per Kaziuko mugę populiariausios prekės – ūkiškos: pjaustymo lentelės, kočėlai, virtuvės įrankiai.

„Būna, vienais metais išperka visus kočėlus, kitais metais – šaukštus, o kodėl šitaip, negaliu pasakyti. Dažnai prieš Kaziuko mugę tenka darbuotis net iki paryčių, kad patenkintume pirkėjų poreikius“, – pasakojo Z. Gaubienė.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Pelėsiniai sūriai vilioja ne visus

Iš Žemaitijos į Aukštaitijos sostinę savo rankų darbo sūrių atvežęs Marius Riauka prieš šešerius metus miesto šurmulį iškeitė į kaimo ramybę ir Dubysos regioninio parko prieglobstyje pradėjo sūrių gamybos verslą. Jis neabejoja, kad lietuviai visuomet pirks tradicinius varškės sūrius su kmynais ar česnakais, bet jeigu jiems pasiūlysi neįprastų – su anglimis, ciberžole, pipirais ar, neduok Dieve, pelėsinių, kelis mėnesius brandintų varškės sūrių – dažnas tik surauks nosį.

„Lietuvių kultūroje tokie sūriai, deja, nėra labai populiarūs. Jeigu sūris turi kvapą, kaip dažnas pasakytų, smirda, į jo pusę net nežiūri. Mes nededame raugo, stengiamės gaminti natūralius, pagal prancūziškas tradicijas. Patys prancūzai juos tiesiog išgraibsto, o lietuviai dažniau raukosi. Vilniaus ir Klaipėdos regionas mūsų sūrius jau pradėjo vertinti, bet likusioje Lietuvos dalyje vis dar iš tolo žiūrima. Panevėžys pernai taip pat įvertino, nežinia, kaip seksis šiemet“, – kalbėjo M. Riauka.

Sūrių gamyba jam – savotiškas gyvenimo būdas. Net jei savo ūkyje neaugintų karvių ir ožkų, vis tiek gamintų sūrius – pieną pirktų iš kitų ūkininkų. Jam patinka eksperimentuoti, derinti tradicijas ir naujoves, ieškant naujų skonių. Tiesa, sūrininkas pripažįsta, kad toks delikatesas – ne kasdienio vartojimo prekė.

„Šie sūriai reikalauja vyno, bendravimo, kompanijos“, – šypsosi M. Riauka.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Masina sodininkus

Kokia pavasarinė mugė be augalų ir medelių. Iš Laisvės aikštės ne vienas panevėžietis iškeliavo nešinas obelaičių, pušaičių ar dekoratyvinių augalų sodinukais. Jai prekiaujantis Kęstutis Gaižauskas iš Kauno rajono, Babtų, teigė, kad dabar pats tinkamiausias metas sodą ar sodybą praturtinti naujais augalais.

„Pagrindinė taisyklė – rudenį sodinti kuo vėliau, o pavasarį kuo anksčiau. Šiemet pašalo praktiškai nėra, todėl dabar pats metas sodinti naujus medelius ar augalus, nes išdžiūvus dirvai daug sunkiau prigis. Reikės tada laistyti, daugiau priežiūros“, – pasakojo vyras.

Jo teigimu, pirkėjai domisi naujovėmis, egzotinėmis veislėmis, bet ne visi augalai pritaikyti augti mūsų klimato sąlygomis. Prekiautojas pataria, kad perkant augalą reikia atkreipti dėmesį ne į jo dydį ar stiebo grožį, o į šaknis. Kuo jos didesnės ir gražesnės – tuo didesnė tikimybė, kad greičiau prigis ir duos derliaus.

„Jeigu šaknys prastesnės, reikia stipriai apgenėti medelį, nes kitaip jo neišmaitins. Svarbu atsižvelgti ir į medelio stiebą – jeigu jis sprogsta, vadinasi, ir šaknys geros, o jeigu apdžiūvęs, geriau neimti“, – pataria K. Gaižauskas.

Kaziuko mugė Laisvės aikštėje vyks ir šeštadienį. Panevėžiečių lauks ir nemokamas Pauliaus Stalionio koncertas bei liaudiškų kapelų bei šokių kolektyvų pasirodymas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų