Panevėžyje siaučia literatūrinė žiema

Panevėžyje siaučia literatūrinė žiema

 

Gražus, romantiško prieskonio turintis sutapimas: Aukštaitijos sostinėje įsisiūbavusi pūga atnešė ir jau keturioliktuosius metus skaičiuojantį literatūros festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema“.

Žiemos eilių šokio garsai nuo penktadienio ryto pripildė Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skliautus. Šįmet organizatoriai atsižvelgė ir į istorines datas, tad literatūros festivalis apipintas tautiškumo motyvais, taip pabrėžiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį.

Festivalyje savo kūrybą pristato daugiau nei 70 žodžio meistrų, į Panevėžį suvažiavusių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir net Islandijos.

Dalyvių gretose ne tik panevėžiečių – Justo Jasėno, Solveigos Ska, Sigito Laurinavičiaus, Elvyros Pažemeckaitės, Malvinos Zimblienės, Lidijos Baleišytės-Stankūnienės, Joanos Vigos Čiplytės, Editos Misevičiūtės, Liubos Zamarienės – pavardės, bet ir puikiai atpažįstamių kūrėjų vardai: Kęstutis Navakas, Alvydas Šlepikas, Rimvydas Stankevičius, Aidas Marčėnas, Antanas A. Jonynas ir kiti.

Toną muzikos, meno ir literatūros sintezės festivaliui davė Vytauto Mikalausko menų gimnazijos kamerinis ansamblis.

Klasikos kūrinių skambesį keitė vieno iš festivalio dalyvių – poeto Antano A. Jonyno – žiemiškos eilės. „Žiema jau žiedžia tau likimą…“ – tykiai skaitė pats autorius.

Žiemos lemtis, arba kitaip neišvengiamas sniegas žiemą, nepraslydo pro akis ir bibliotekos direktorei Rimai Maselytei. Tardama sveikinimo žodį, vadovė džiaugėsi tiesiai visiems į veidą nusijuokusios žiemos pokštais – nuo ryto iš dangaus pradėjusiomis kristi snaigėmis, kurios pasirodė tuo pat metu, kaip ir daugiau nei dešimtį metų vykstantis literatūros festivalis.

„Gaudykime gyvas akimirkas, džiaukimės tuo, ką šiandien turime gražaus ir gero, džiaukimės vieni kitais. Tiesiog pabūkime laimingi!“ – kvietė R. Maselytė.

Ledo istorijos

Nors festivalis labiau orientuotas į literatūrą ir rašytinį meną, atidaryta ir fotografijų paroda „Ledo inkliuzai“. Jos autorius – Alis Balbierius, dažniau atpažįstamas kaip poetas.

„Kai fotografuoja poetas, jis neišvengiamai sukuria vaizdą, kurį įmanoma literatūriškai interpretuoti“, – įpareigota paties autoriaus pristatyti jo darbus kalbėjo profesorė Jūratė Baranova.

Profesorė yra išleidusi tris knygas, iliustruotas poeto įamžintomis fotografijomis. Visai neseniai autorė užbaigė ketvirtąją knygą ir pripažino, jog „Ledo inkliuzuose“ ieškojo išganingo darbo, galėsiančio tapti dar vienos knygos viršeliu.

„Iš karto supratau, kad tai kitoks susitikimas su Alio nuotraukomis. Kitoks potyris. Pirma mintis atėjus į salę buvo liūdesys, gal net išgąstis: eschatologinė nuojauta. Taip po pasaulio pabaigos atrodys mums brangūs kasdienybės daiktai“, – kalbėjo prof. J. Baranova.

Savo filosofiškais pamąstymais J. Baranova pasėjo nežinomybės sėklą ir parodos dalyvių akyse. Jie, keliaudami nuo darbo prie darbo, ieškojo galbūt užkoduotų atsakymų, ateities gairių, išrišimo ar kitų paguodos trupinių.

„Sakykime, ši paroda – juodasis Alio Balbieriaus periodas. Bet jų yra labai visokių ir labai įvairių. A. Balbierius eksperimentuoja. Ir būtent tas eksperimentas parodoje teikia paguodą. Jis atveria mūsų santykį su daiktais, kurio paprastai kasdienybėje nefokusuojame“, – pabrėžė ji.

Tarp realybės ir vaizduotės

Po festivalio atidarymo vykusią diskusiją „Vaizduotė ir realybė“ vedusi J. Baranova kvietė kalbėti, koks santykis tarp realybės ir fantazijos yra optimalus literatūros kūrinyje ir ar Lietuvoje populiarioji personalinė eseistika nestokoja vaizduotės?

Diskusijoje dalyvavo praėjusių festivalių dalyviai ir laureatai: rašytoja Sara Poisson, jaunasis kūrėjas Deividas Preišegalavičius, poetas Aidas Marčėnas, jaunasis poetas Dominykas Norkūnas, rašytoja Erika Drungytė bei svečiai iš Estijos ir Islandijos – Berita Kaschan, Antonas Helgi Jonssonas.

„Aš labai skiriu fantaziją nuo vaizduotės. Mano supratimu, tai du skirtingi dalykai. Fantazija yra tai, be ko literatūra gali išsiversti, bet fantastinė literatūra be fantazijos neišsiverstų. O su poezija yra atvirkščiai: ji gali be fantazijos, o štai be vaizduotės – turbūt neišsiverstų“, – kalbėjo poetas Aidas Marčėnas.

Dviejuose paskutiniuose A. Marčėno darbuose J. Baranova tikino pastebėjusi ryškią takoskyrą tarp kasdienybės patirties ir sapno pasaulio. Anot profesorės, poetas yra iš tų žmonių, kuris geba talentingai sapnuoti, sugeba ne tik prisiminti, bet ir aprašyti.

Mokslinė fantastika – išsipildžiusi literatūra

Diskutuodami, ar sapnai gali tapti kūrybiniu impulsu, būti įvilkti į poetinį rūbą, prelegentai aršiai ginčijosi.

„Skirtį tarp vaizduotės ir realybės regiu ne visuomet. Kažkokiais kitokiais motyvais norisi skirti vaizduotę nuo realybės. Gyvenimą nuo sapno. <…> Laikas ir intuicija būtų tie raktiniai žodžiai, skiriantys ar jungiantys sapnus ir gyvą pasaulį“, – tikino D. Preišegalavičius.

„Ar mes vienodai suprantame vaizduotę? Kur ta skirtis? Šioji realybė gali būti kažkieno vaizduotės vaisius“, – provokavo S. Poisson.

Ji pabrėžė, jog atrasti atsakymus į šiuos klausimus yra gana sudėtinga užduotis, tad pačiai kur kas įdomiau gilintis, kaip veikia pats vaizduotės mechanizmas, kokios kylančių vaizdinių prielaidos. Gilindamasi į tai, rašytoja nuklydo į diskusijas apie haliucinacijas, įvykstančias dėl vaizdų stokos.

Jai pritarianti Erika Drungytė pirmiausia, ieškant vaizduotės ir realybės skirties, siūlė atkreipti dėmesį į antikinį pasaulį, dievų santykį su pomirtiniu ir šiuo pasauliu, į šventuosius raštus.

„Ar nepastebėjote, jog visa mokslinės fantastikos literatūra yra išsipildžiusi? Neabejoju, jog ir ateityje išsipildys ta, kuri yra rašoma, nes beveik viskas įdiegiama į gyvenimą“, – atkreipė dėmesį E. Drungytė.

Ši frazė įkaitino ne tik susirinkusią publiką. Prieštaraudamas išsakytai nuomonei, A. Marčėnas trumpam paliko konferencijų salę. Vedamas noro išsakyti savo argumentus, sugrįžęs poetas aistringai gynė savo nuomonę.

„Vaizduotė, šiaip ar taip, yra valingas veiksmas. Visą kita jau yra medžiaga, su kuria vaizduotė dirba: ir realybė, ir pasąmonė, ir sapnai. Vaizduotė yra kūrybinis veiksmas ir jos pastangomis, naudodamiesi viskuo, apie ką kalbame, sukuriame meno kūrinį“, – jau su šypsena veide pabrėžė kūrėjas.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų