A. Vitkūnaitė iki šiol jaučia begalinę pagarbą teatro studijos vadovei E. Karoblytei. Ji pati galvodama apie nuosavą teatro studiją ketina puoselėti pedagogės įdiegtus mokymo ir teatro etikos principus.

Iš Panevėžio – į teatro vandenyną

Iš Panevėžio – į teatro vandenyną

Žinoma teatro „Menas“ aktorė Elona Karoblytė jau daugelį metų puoselėja jaunimo vaidybinius gabumus. Dauguma jos teatro studiją lankiusių jaunuolių išplaukia į plačiuosius vandenis ir pasirenka nelengvą, bet įdomų aktoriaus kelią.

Panevėžietės Akvilės Vitkūnaitės aktorinis talentas pradėjo skleistis tuometėje „Saulėtekio“ vidurinėje mokykloje, kur ji lankė Andriaus Povilausko teatro mini studiją. Ne vieną vaidmenį kine ir teatre sukūręs aktorius pastebėjo Akvilės gabumus ir paskatino ją išbandyti jėgas E. Karoblytės teatro studijoje. Vien noro vaidinti nepakako, penkiolikmetei teko įveikti nemenką atranką.

„Komisijoje sėdėjo gal dvidešimt „Meno“ teatro grandų. Turbūt stojant į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją nebuvo taip baisu kaip tuomet“, – juokavo A. Vitkūnaitė.

Komisijai mergina deklamavo eilėraštį, teko įveikti teatro studijos vadovės E. Karoblytės užduotį, per kurią patikrinta būsimos aktorės vaizduotės galia.

„Pasakė, kad scenoje yra šaldytuvas ir turėčiau į jį įlįsti. Pasižiūrėjau ir pasipiktinau: „Čia nėra jokio šaldytuvo.“ Nesupratau, ko iš manęs nori. Tada išgirdau E. Karoblytės „Ačiū“, ir viskas. Galvojau, kad tikrai nepateksiu“, – prisiminė Akvilė.

Vis dėlto jos nuogąstavimai neišsipildė. Teatrinė veikla buvo intensyvi, bet po kelerių metų pradėjo byrėti studijos branduolys: jaunuoliai nuspręsdavo išvykti studijuoti ar pasirinkdavo kitokį gyvenimo kelią.

„Mano pirmoji teatrinė patirtis buvo be galo vertinga, o E. Karoblytė – puiki pedagogė. Ji suteikė labai gerus teatro meno pradmenis, kurie leido pradėti studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje“, – dėkinga A. Vitkūnaitė.

Pasak jos, studijos vadovė niekuomet savo mokinių, tarp jų ir Akvilės, neglostydavo ir už bet ką negirdavo.

„E. Karoblytė išmokė pagarbos žmogui, kolegai, draugui. Kiekvienos repeticijos pabaigoje vieni kitiems nusilenkdavome. Be jokio patoso ar pašaipos padėkodavome vadovei, sau ir kitiems už patirtą teatrinį išgyvenimą. Ji mus išmokė teatro etikos. Į sceną lipti su batais nė vienam iš mūsų net minties nebūdavo. Aš pati, galvodama apie nuosavą teatro studiją, sieksiu šias tradicijas puoselėti“, – tvirtino aktorė.

Nors prabėgo nemažai laiko, Akvilė iki smulkmenų prisimena scenas, kurias ji kartu su E. Karoblyte vaidino Vytauto Kaniušonio režisuotame spektaklyje „Literatūros pamokos“.

„Įsivaizduokite, koks man buvo įvykis vienoje scenoje vaidinti su vadove!“ – kalbėjo panevėžietė.

Mergina neslepia E. Karoblytės visuomet pagarbiai bijodavusi. Net ir dabar ji į buvusią savo mokytoją negalėtų kreiptis vardu.

„Jaučiu jai sakralią pagarbą. Vadovė man visuomet buvo tokia mistiška. Prisimenu jos skvarbias akis, balsą, kai žerdavo man pastabas“, – sakė A. Vitkūnaitė.

Tikrojo aktorystės skonio Akvilė paragavo studijų metais su žinomais scenos meistrais Vytautu ir Velta Anužiais. Mergina neslepia, kad aukštesnės pakopos studijos Muzikos ir teatro akademijoje buvo nelengvas iššūkis, bet ryžtas neleido pasiduoti.

„E. Karoblytė išmokė pagarbos žmogui, kolegai, draugui. Kiekvienos repeticijos pabaigoje vieni kitiems nusilenkdavome. Be jokio patoso ar pašaipos padėkodavome vadovei, sau ir kitiems už patirtą teatrinį išgyvenimą.“

A. Vitkūnaitė

„Labai džiaugiuosi, kad įveikiau šį etapą. Ne veltui sakoma, sunkumai žmogui ant pečių užkraunami ne be reikalo“, – kalbėjo pašnekovė.

Išėjimas iš teatro skaudus

Kurį laiką A. Vitkūnaitė kartu su savo bendrakursiais kūrė ir gyveno po Juozo Miltinio dramos teatro stogu. Tačiau teatrinis džiugesys ilgai netruko, nes prasidėjo konfliktai su dabartiniu teatro vadovu Linu Zaikausku. Kovodami už savo tiesą, visas būrys jaunų aktorių pasitraukė iš teatro.

Akvilė atvira: tuomet jos gyvenime vyko dvasinė sumaištis, svajonės pažino aršios realybės peripetijas. Prasidėjus nesutarimams J. Miltinio dramos teatre, jų komanda po truputį pradėjo byrėti: vieni įsidarbino kituose teatruose, kiti iškeliavo į užsienį. Tačiau, pasak Akvilės, ji vis dar jaučianti, kad juos visus sieja nematomos gijos, kurių niekas, net ir laikas, negali nutraukti.

„Galbūt turėjome ir mes „griekų“: per daug reikalavom, buvom pasiutę, užimti darbais ar kūrybinėmis mintimis, užmiršdavom pasisveikinti ar taisyklingai pasikabinti kostiumą. Bet nepaisant to, mes buvome ir esame savo dėstytojų išmokyti labai teisingo kelio. Norėjome ne šlovės ar pinigų, bet vaidmenų, kuriems galėtume save atiduoti. Ir kovojome už tai“, – tikino A. Vitkūnaitė.

Ji neslepia, kad pirmieji magistro studijų metai išėjus iš teatro buvo labai sunkūs, nes jautėsi netekusi dalies savęs.

„Tada atrodė, kam aš ėjau tuo keliu…? Ką daryti, jei manęs teatrui nereikia. Bet laikas sutvarkė mano gyvenimą. Šeima, dėstytojai, draugai įkvėpė naujiems darbams. Esu kitas, daug laimingesnis žmogus. Kas mūsų nenužudo, tas mus padaro stipresnius, ar ne?“ – filosofiškai kalbėjo pašnekovė.

Mergina iki šiol jaučia ilgesį kurtiems vaidmenims bei daliai buvusių kolegų, tačiau apsilankyti teatre ji nežada. Net eidama pro šalį Akvilė teatro nebemato.

Ji šiuo metu norinti trumpam atsitraukti nuo to pasaulio. Pirmenybę žada skirti darbui su jaunimu ar saviraiškai kino aikštelėje.

Savo energiją skiria jaunimui

Šiuo metu mergina darbuojasi Atvirame jaunimo centre, kur organizuoja įvairius renginius – kino vakarus, stalo futbolo turnyrus, susitikimus su įdomiais žmonėmis. Čia pamažu kuria ir savo teatro studiją.

„Mūsų pagrindinis siekis surasti vandenis, kur jaunas žmogus norėtų plaukioti ir galėtų nuveikti kažką gero ir gražaus. Noriu, kad užaugtų nauja užsispyrusių, turinčių tikslą jaunuolių karta“, – tvirtino Akvilė.

Ji Panevėžio niekuomet įsikibusi nesilaikė. Mergina buvo įsitikinusi, kad atėjus laikui žmogus turi palikti savo gimtąjį lizdą. Akvilė neslepia, kad jos gyvenime pasitaiko mistinių įvykių, dėl kurių ji vis grįžta į Panevėžį.

„Buvo Juozo Miltinio dramos teatro etapas, tada atsirado meilė, o dabar darbas…“ – pabrėžė mergina.

Apie darbą su jaunimu ji ne kartą buvo pagalvojusi, tačiau mintys ateidavo ir praeidavo. Tačiau kartą ji pastebėjo, jog mieste atidaromas jaunimo centras, tad netrukus aktorė nukeliavo pas direktorę Daivą Juodelienę, su kuria iš karto atrado ryšį.

„Kol kas nėra lengva, nes iš karto negali atsirasti gimtadienio tortas su žvakutėmis. Jį reikia užsidirbti. Mes esame šviežiai įsikūrę ir dar tik augame“, – kalbėjo panevėžietė.

Ji pastebi, kad daugumoje mokymosi įstaigų trūksta gerų pedagogų, kurie padėtų atsiverti jaunimui. A. Vitkūnaitės manymu, daugelyje situacijų jie yra valdomi asmeniškumų, kūrybiškumo ir nuoširdaus supratimo, rūpestingumo stokos.

„Mūsų pedagogai pavargę ir nervingi. Jie išdėsto tai, kas programoje, o toliau galvoja apie savo šeimą, sode esantį daržą ar kitus pašalinius dalykus. Nors ne visi! Aš esu laiminga, pakliuvusi į geras ir mylinčias rankas, kurios užaugino mane tokią, kokia visada norėjau būti“, – besišypsodama kalbėjo A. Vitkūnaitė.

Į Klaipėdą – dėl V. Masalskio

Klaipėdos universiteto antrame kurse studijuojantis Gediminas Povilavičius taip pat ragavo E. Karoblytės mokyklos. Tam tikrus jo gabumus jau buvo galima pastebėti darželyje, kai jis įkūnydavo skaitomų knygų tekstus.

Šiuo metu Klaipėdos universitete vaidybą studijuojantis G. Povilavičius neatmeta galimybės grįžti į gimtąjį miestą. Vaikinas įsitikinęs, kad Lietuvoje nėra skirtumo, kur gyventi, nes didieji miestai yra lengvai pasiekiami.

„Viskas prasidėjo nuo mažų dalykų. Dabar dar negaliu savęs vadinti aktoriumi. Labai norėčiau, kad taip nutiktų“, – „Sekundei“ sakė G. Povilavičius.

Jis į E. Karoblytės studiją pateko atsitiktinai. Vaikinas, turėjęs vaidinti Bendruomenių rūmuose statomame vaikiškame spektaklyje, užsuko ne pas režisierių, o pas teatro studijos vadovę. Gediminas neslepia, kad Panevėžyje, išskyrus E. Karoblytę, su vaidinti norinčiu jaunimu niekas rimtai neužsiima.

„Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pasisemti žinių iš E. Karoblytės ir esu dėkingas jai už viską“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis įsitikinęs, jog buvimą aktoriumi labiau lemia ne talentas, o sunkus darbas. Nors jo tėtis turi artistiškumo, tačiau nė vienas šeimos narys ar giminaitis su teatro pasauliu nėra susijęs.

Gediminas, kaip ir dauguma būsimų aktorių, kur stoti, ilgai nesvarstė, nes atsakymą turėjo seniai. Jis turėjo ir kitą planą: jei neįstos, važiuos savanoriauti į Ispaniją. Tėtis į jo sprendimą pasirinkti aktoriaus kelią reagavo ramiau, tačiau mamą gąsdino, kad sūnus pasiners į bohemišką gyvenimą.

„Ji man nesakė, kad nestočiau, tačiau kas trečią dieną sulaukdavau klausimų, ar aš tikrai to noriu“, – sakė būsimasis aktorius.

Panevėžietis pirmiausia stojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur aktorių kursą rinko Vidas Bareikis. Tačiau vaikinas atrankos neįveikė ir, pasak jo, dėl to dabar labai džiaugiasi.

Visgi tėvai jaunuolį spaudė stoti į kitą specialybę ir jis Vilniaus Gedimino technikos universitete pasirinko transporto vadybą.

„Čia įstojau be vargo. Žinojau, kad nestudijuosiu, bet reikėjo kažką parašyti į stojimo lapą, nes tėvai labai prašė. Tai buvo visai priešinga sritis tam, ką norėjau iš tiesų studijuoti“, – kalbėjo G. Povilavičius.

Jo ausis netikėtai pasiekė žinia, kad Klaipėdos universitete aktorių kursą renka žinomas aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis. Vaikinas negalėjo atsispirti nepabandęs, nors niekada jo planuose nebuvo uostamiesčio, kuris šiuo metu yra tapęs jo namais.

„Sužinojęs, kad įstojau, nutraukiau studijas VGTU ir išvykau į Klaipėdą. Šį miestą buvau visiškai nurašęs, nes buvau įsitikinęs, kad gyvensiu sostinėje“, – neslėpė vaikinas.

Jis mano, kad daugumos stojančiųjų pasirinkimą neretai lemia renkančio kursą režisieriaus pavardė.

„Vienokius žmones renkasi V. Bareikis, kitokius – V. Masalskis. Nors panašumų yra, tačiau skiriasi ir jų mokymo disciplinos bei metodikos“, – pabrėžė Gediminas.

Dėl ateities nėra užtikrintas

G. Povilavičiaus kursas šiek tiek mutavo. Iš septyniolikos įstojusiųjų keturi žmonės pasitraukė, tačiau keturi ir prisijungė: du – iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, du grįžo po akademinių atostogų.

Gediminas džiaugiasi, jog su dėstytoju V. Masalskiu po paskaitos galima pasikalbėti ne tik apie tai, kaip kurti tam tikrą etiudą ar kokią medžiagą rinktis, bet ir pasitarti asmeniniais klausimais.

Vaikinas dažniausiai užsivertęs darbais, ypač šiuo metu, kai sesijos laikotarpis. Jam ne naujiena atsikelti septintą ryte, o namo grįžti vienuoliktą valandą nakties.

„Viską, ką tu darei pusę metų ar metus, turi parodyti per dvi savaites. O jei dar turi kitokios veiklos, be studijų, suspėti labai sunku. Tačiau toks mano pasirinkimas“, – tvirtai kalbėjo G. Povilavičius.

Jis pabrėžia, kad jo užimtumo nereikia paversti herojiškumu.

„Būna, jog tris savaites nemiegi naktimis, valgai du kartus į dieną, tačiau būna ir tokių savaičių, kai pusę dienos dirbi, o kitą dalį praleidi prie jūros“, – šypsojosi pašnekovas.

Panevėžietis nėra iš tų žmonių, kuris aklai kartotų negalintis gyventi be teatro ir šventai įtikėtų, kad tai jo nepakeičiamas kelias. Jeigu vaikinui atsibostų ar pradėtų nepatikti tai, ką jis daro, keistų savo gyvenimo kryptį. Būsimasis aktorius neslepia, kad susidurti su abejonėmis dėl savo pasirinkimo jam teko ne kartą. Tas jausmas jį neretai aplankantis ištikus nesėkmėms, o sėkmės visus neigiamus jausmus nuspalvina spalvotai.

Jis neneigia, kad asmeninį gyvenimą žengiant aktoriaus keliu neretai tenka atidėti į šalį, tačiau nesutinka, jog to negalima suderinti su jo profesija.

„Taip, šiuo metu retai grįžtu į Panevėžį ir dažniausiai su šeima susitinkame tik per šventes, nes esu užverstas repeticijomis ir darbais. Negaliu imti ir nuvažiuoti pas draugus į Vilnių ar Kauną…“ – tvirtino Gediminas.

Jis tvirtai nėra nusprendęs, ar po studijų liks Klaipėdoje, tačiau kol kas linksta prie neigiamo atsakymo. G. Povilavičius neslepia, kad vienintelis išlikęs ryšys su Panevėžiu yra čia gyvenantys tėvai, tačiau jis neatmeta minties grįžti į gimtąjį miestą.

„Jeigu atsirastų galimybė kurti, statyti spektaklius, būtų erdvė, kur tai galėčiau daryti, nė neabejočiau. Lietuvoje nėra skirtumo, kur žmogus gyvena, nes didieji miestai pasiekiami per kelias valandas. Panevėžys – puikus miestas, tačiau jame labai trūksta jaunimo“, – tikino pašnekovas.

Jis pastebi, jog jauni žmonės iš jo bėga arba nenori grįžti dėl to, kad miestas nesuteikia galimybių siekti ir tobulėti.

Komentarai

  • Kaip gera skaityt apie jaunus, kūrybingus, polėkio dar pilnus žmogučius.

  • Džiugu, kad praeityje užstrigę diedai neužpūtė kūrybinės jaunų žmonių aistros!

  • Tai kurio čia Karoblio dukra?

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų