Panevėžietės vardas skamba Kinijoje

Panevėžietės vardas skamba Kinijoje

 

Iš Panevėžio kilusi 29-erių architektė Aistė Dzikaraitė drąsiai sako: „Savo asmenybės niekada neieškojau.“ Intuityviai ir šiek tiek paskatinta tėvų, ji nuo mažų dienų didžiąją savo laiko dalį skyrė pomėgiui piešti ir kurti. Dabar Aistės vardas žinomas ne tik Londono, į kurį sparnus pakėlė vos baigusi gimnaziją, bet ir Kinijos rinkoje.

Kartu su profesionalų komanda panevėžietė prisideda prie Kinijoje statomo stadiono kūrimo proceso.

Palyginti pasaulius

Nuo tada, kai A. Dzikaraitė baigė Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją, praėjo jau dešimtmetis. Jis merginai buvo pilnas naujų erdvių, žmonių, žinių bei atradimų, pakilimų ir kliūčių. Nors tiek laiko prabėgo, visgi dukart metuose kartu su draugu gimtajame mieste apsilankanti architektė laiko tėkmės visu jos svoriu nejuntanti.

„Turime laiko tiek pasibūti su tėvais, geriausiais draugais, tiek pasivažinėti dviračiais ar aplankyti mėgstamas Panevėžio vietas: kino teatrą „Garsas“, Skaistakalnio parką, Senvagę“, – pasakoja Aistė.

Panevėžietė neturėjo susidariusi nesibaigiančio norų ir svajonių sąrašo. Nuo pat mažumės kasdien tiesiog mėgavosi kūryba.

„Nei nuo intuicijos, nei nuo savo širdies nepabėgsi, todėl geriau jų paklausyti. Visuomet užsiėmiau veikla, kuri teikė ramybę“, – savo istoriją pradeda architektūros studijas baigusi Aistė.

Anot jos, kūryba buvo geriausias būdas pažinti supantį pasaulį. Dar geriau atrodė galimybė savąjį pasaulį palyginti su kito žmogaus aplinka. A. Dzikaraitė degte degė troškimu sužinoti daugiau, o ilgainiui subrendo noras lankyti Panevėžio dailės mokyklą.

„Dar dabar pamenu, kaip kiekvienais metais klausinėdavau mamos, ar jau pakankamai užaugau eiti į Dailės mokyklą“, – juokiasi Aistė.

Jai buvo įdomu pažinti naujas dailės technikas: grafiką, tapybą, skulptūrą. Būtent dėl šių kūrybinių raiškos priemonių eksperimentuodama Aistė ir suprato, jog ją traukia tūriai, o per formų kompoziciją atsiveria plačios durys į vaizduotės vingius. Norėdama ir toliau gilintis į šią sritį, panevėžietė pasirinko architektūrą.

Aistė įsitikinusi, jog ribos egzistuoja tik tuomet, kai jas susikuri pats. Asmeninio archyvo nuotr.

Žinių poreikis

Skambus posakis byloja, jog ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Aistė, atrodo, tai išnaudoja su kaupu. Merginos Alma Mater sąraše ne tik Vilniaus dailės akademija, bet ir Vienos taikomųjų menų universitetas, taip pat – architektūros universitetas Belgijoje.

Peržvelgdama įgytą patirtį, mergina gali palyginti ir studijas skirtingose šalyse. Anot A. Dzikaraitės, Vilniaus dailės akademija siūlo labai stiprius kompozicijos pagrindus ir praktiką, gerus architektūros tipologijų ir konstrukcijos pagrindus.

Universitetas Belgijoje pasižymi konstrukcija ir stipria architektūros teorija, o Vienos taikomųjų menų universitetas išsiskiria architektūros, urbanistikos ir konstrukcijos tyrinėjimais bei ieškojimais, inovatyviu mąstymu ir jo vystymu per formą.

„Trumpai tariant, Vilniaus dailės akademijoje ir universitete Belgijoje pasiklojau stiprų specialybės pagrindą, o Vienoje buvau priversta sugriauti tuos pagrindus ir surasti savo kelią į architektūrą“, – šypteli panevėžietė.

Aistė sako privalėjusi iš naujo perprogramuoti ir savąjį mąstymą.

„Supratau, kad niekas neturi ribų, kol jų pats nesukuri, kad eksperimentavimas gali ir turi tapti kasdienybe, kad be idėjos neverta gaišti nei savo, nei kitų laiko. Klaidos yra labai gerai, nes atveria duris į naujus ieškojimus, o atsakymai yra visur ir įdomiausi tie, kurie vadovėlyje dar neaprašyti“, – sako A. Dzikaraitė.

Patirtis mokantis universitete Vienoje stipriai pakeitė požiūrį tiek į edukaciją, tiek į pačią architektūros specialybę. Visgi vienu svarbiausių ji laiko suvokimą, jog viską būtina patikrinti mąstant.

„Nė viena tiesa ar teorija nėra teisinga, kol jos nepatikrini pats“, – įsitikinusi jaunoji architektė.

Kūrybinga panevėžietė dar vaikystėje daug dėmesio skyrė menui – jo formai ir išraiškai. Asmeninio archyvo nuotr.

Ilgas ir nelengvas kelias

Vienoje baigti mokslai Taikomųjų menų universitete ne tik pakeitė A. Dzikaraitės požiūrį, bet ir įnešė naujovių į jos gyvenimą. Nesulaukusi nė trisdešimties mergina jau gali pasigirti dirbanti garsioje Londone įsikūrusioje kompanijoje „Zaha Hadid Architects“.

Norint prisijungti prie šios kompanijos komandos, reikia nueiti ilgą ir nelengvą, ypatingo pasirengimo reikalaujantį kelią. Aistė pažeria ne vieną punktą, kurį privalu atitikti, norint gauti išsvajotąją vietą.

Dar studijuojant reikia pradėti rūpintis kompanijai tinkamų darbų portfeliu bei gausinti žinias architektūrinėse dirbtuvėse. Taip pat – pabaigti studijas tam tikrame universitete, kuris supažindina su „Zaha Hadid Architects“ vystoma teorija ir kūrybos principais. Keli tokie universitetai yra Jungtinėje Karalystėje, taip pat – Jungtinėse Amerikos Valstijose, vienas jų – ir Aistės pabaigtas Vienos taikomųjų menų universitetas.

Negana to, būsimajam garsios kompanijos darbuotojui reikalinga ne tik gauti aukštą diplominio darbo įvertinimą ir bent porą žymių architektų rekomendacijų, bet ir turėti tam tikrų charakterio savybių, kurios pretendentui padėtų dirbti komandoje.

Pati Aistė prisipažįsta, jog jos kelias karjeros link prasidėjo dar gyvenant Lietuvoje, mokantis Vilniaus dailės akademijoje.

Kartu su keliais bendrakursiais ji įkūrė architektūrinių konkursų grupę.

„Po paskaitų susitikdavome ir kurdavome idėjas, smalsumo vedami mokydavomės naujas kompiuterines programas, nagrinėdavome keisčiausius architektūrinius projektus, eksperimentuodavome“, – prisimena mergina.

Tuo metu internetas ambicingiems ir kūrybingiems jaunuoliams tapo savotišku antruoju universitetu, nes daugelis iniciatyvią grupę dominusių dalykų Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo dėstoma. Internete A. Dzikaraitė sužinojusi ir apie futuristines architektūros studijas Vienoje.

„Vėliau čia laikiau stojamuosius egzaminus į profesorės Zaha Hadid magistrantūros studiją. Ten tobulėjau dvejus metus, o tretieji buvo skirti baigiamajam darbui. Kadangi sėkmingai apsigyniau, gavau rekomendacijas ir buvau priimta į darbą kompanijoje Londone“, – džiaugsmo neslepia pašnekovė.

Dabar Aistė kompanijoje atsakinga už idėjas, bendrą produkto vaizdinį, jo modeliavimą erdvėje. Merginos dienotvarkėje dažniausiai galima pamatyti įvairius architektūros ir urbanistikos konkursus, o kartais jai tenka padirbėti ir su mažų miestelių architektūra, parodomis ar dizaino objektais.

Dėl dabartinės darbo vietos teko nemenkai pakovoti: tam pradėjo ruoštis dar studijuodama. Asmeninio archyvo nuotr.

„Darbas neatsibosta, nes projektai kuriami visame pasaulyje, o komandos sudėtis nuolat keičiasi. Nors dėl trumpėjančio projektų laiko dažnai pasitaiko stresinių situacijų, viską atsveria kasdienė galimybė realizuoti idėjas“, – pabrėžia architektė.

Išeitis – dirbti per atstumą

A. Dzikaraitei daugiausia tenka dirbti su užsienio užsakovais. Pasauliniame kontekste ji drąsiai prisistato esanti lietuvė.

Sutikti žmonės visuomet domisi Lietuva, architektės gimtuoju miestu – Panevėžiu. Aistė įsitikinusi, jog tokia reakcija yra visiškai natūrali, nes graži ir nematyta Lietuvos gamta traukia daugelio akį.

„Kartais pasitaiko, jog Lietuvos net pristatinėti nebereikia. Tokie momentai labai malonūs“, – šypsosi panevėžietė.

Anot jos, užsakovams tautybė ar tai, kaip atrodai, neturi įtakos. Svarbiausia – kokią idėją turi jiems pasiūlyti ir kaip ji paveiks visų gyvenimus.

Šiuo metu kartu su profesionalų komanda A. Dzikaraitė prisideda prie Kinijoje statomo stadiono kūrimo proceso. Sklandžiai įvykdyti tokį stambų užsakymą – išspręsti visas teritorijos problemas ir pasiūlyti unikalų dizaino sprendimą – vieno žmogaus tikrai neužtektų.

Komandą sudaro 3D – erdvės – ir 2D – planavimo – specialistai. Jų veiklą prižiūri kompanijos vadovas, ne tik tariantis paskutinį žodį, bet ir bet kuriuo metu galintis pakreipti projektą kita linkme.

„Konkurso laiko vis mažėja, todėl keliauti į Kiniją tiesiog nebėra kada“, – sako Aistė.

Tad siekiant apžvelgti objekto teritoriją, kuo puikiausiai pasitarnauja dronais nufilmuota medžiaga, o susitikimams su konsultantais pasitelkiama vaizdo konferencijų paslauga.

„Dieną darbas vyksta Londono padalinyje, o naktį darbą perima Kinijos padalinys. Taip pasiekiamas efektyvus rezultatas per minimalų laiką“, – aiškina A. Dzikaraitė.

Pasak architektės, šiuo metu miestai Kinijoje plečiasi be galo sparčiai, tad ir daugelis urbanistinio planavimo vizijų konkursų vyksta būtent toje šalyje.

Kinai, pastebi Aistė, suinteresuoti ypatingos reikšmės pastatais – traukos taškais.

„Jie trokšta unikalumo ir ironiška, jog taip pat bijo, kad vizija nebūtų nukopijuota kurioje nors kitoje pasaulio šalyje“, – atkreipė dėmesį architektė.

Kinijos gyventojams svarbi tiek praeitis, tiek ateities perspektyvos. Aistė patikina, jog kinai ir šiandien propaguoja senovinį kinų meną balansuoti energiją erdvėje – fengšui. Visgi neatsiejamas veiksmas – ir žengti koja kojon su technologijomis.

„Milžiniškos sumos investuojamos į inovacijas ir išskirtines technologijas erdvėje bei miestuose – Kinijos valdžios ir investuotojų vizijos išties ambicingos“, – sako A. Dzikaraitė.

Kitoks požiūris į kūrybą

Jaunoji architektė, sukaupusi vertingą ir spalvingą patirties bagažą, svarsto, jog lietuvių kūrėjų požiūris į dailę, architektūrą ar dizainą menkai tesiskiria nuo užsienio šalių gyventojų.

Pasak jos, kitaip ir būti negali: visų mūsų skirtingas išsilavinimas, vidinis noras atrasti bei tobulėti, esame skirtingai smalsūs, turime kitokį įdirbį. Būtent dėl šių priežasčių kiekvieno žmogaus meno supratimas yra autentiškas, individualus.

Anot panevėžietės, kiekvienoje šalyje pasitaiko žmonių, manančių, jog architektūra visų pirma turi būti paremta inžineriniais skaičiavimais, ir tik vėliau pagalvojančių, kokia erdvė suteiktų geresnę gyvenimo kokybę pačiai visuomenei.

„Taip pat visur sutiksi ir tokių, kurie viską, kas nesuprantama, šaipydamiesi vadina „menu“. O juk jie tiesiog neturėjo galimybės išmokti skaityti geometrijos ir formų kompozicijos kalbos“, – drąsiai rėžia architektė.

Anot jos, dažnas dizainu vadina vien gražiai atrodančius brangius daiktus, nes jiems niekas nėra paaiškinęs, jog dizainas – tai ir mąstymo būdas, ir įdirbis, pasitelktas objektui sukurti.

Tapyba, grafika ir skulptūra, mano A. Dzikaraitė, taip pat kartais suvokiama tik kaip daiktai, kurie užima tuščią kampą namie, o ne metafora, mokanti įžvelgti dviprasmybes gyvenime, jomis mėgautis.

Pati pašnekovė vadovaujasi posakiu „Nebijok būti kitoks“. Ji įsitikinusi, jog laimė ir džiaugsmas atsiranda tik tuomet, kai esi pats savimi.

„Jei brangini ir mėgaujiesi tuo, ką turi ir kas esi, tapsi pranašesniu už save patį. Jeigu pradėsime save lyginti su kitais – paskęsime liūdesyje arba tapsime tuščia, neoriginalia kopija“, – įsitikinusi Aistė.

 

Komentarai

  • Kai paskaitai Sekundę, supranti, kad Panevėžys visai ne kaimas, jei tokius puikius ir pasaulyje priimtus žmones išugdo.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų