Limeikiuose gyvenanti D. Karaman didžiausiu savo gyvenimo projektu laiko šeimą, tačiau širdies atgaivą randa kūryboje.

Panevėžietės rankose gimsta popieriniai stebuklai

Panevėžietės rankose gimsta popieriniai stebuklai

Pamatęs panevėžietės Daivos Karaman tautines juostas, dažnas negali patikėti, kad šios – ne austos, o karpytos. Daivos karpiniai, atvirukai ir kitos grožybės papuošia ne vieną šventę. Kruopštumo reikalaujantys darbai verčia aikčioti iš nuostabos, o pati auksarankė kuklinasi, kad popierius ir žirklės jai – tik galimybė pabėgti nuo rutinos.

 

Pamatęs panevėžietės Daivos Karaman tautines juostas, dažnas negali patikėti, kad šios – ne austos, o karpytos.

Daivos karpiniai, atvirukai ir kitos grožybės papuošia ne vieną Panevėžio rajone vykstančią šventę. Kruopštumo reikalaujantys darbai verčia aikčioti iš nuostabos, o pati auksarankė kuklinasi, kad popierius ir žirklės jai – tiesiog galimybė pabėgti nuo rutinos ir pabūti su savimi.

Panevėžio rajone, Limeikiuose įsikūrusios Daivos Karaman gyvenimas šiuo metu sukasi apie pusantrų metukų sūnelį Joną ir šeimą, tačiau net ir būdama motinystės atostogose ji neapleido didžiausios aistros – kūrybos.

Begalinio kruopštumo ir atsidavimo reikalaujantys karpiniai – tautinės juostos tapo Vasario 16-ąją Panevėžio rajone vykusio iškilmingo Tarybos posėdžio puošmena.

D. Karaman atvira – sulaukusi prašymo tokiai progai pagaminti išskirtinių karpinių, atsisakė. Kai pašonėje nuolat sukasi itin smalsus pusantrų metukų sūnelis, tokiems darbams atsiduoti nėra lengva. Bet kad rankos ėmė niežtėti, o viduje virti, tad neliko nieko kito, kaip imtis darbo.

Daiva kuklinasi, kad ji jokia karpinių meistrė. O ir džiaugsmą teikia ne pats rezultatas, o kūrybos procesas.

„Gal karpiniai ir atrodo sudėtingi, tačiau čia didelio mokslo nereikia. Aš mėgaujuosi pačiu procesu. O kai yra didelis noras, atrandi ir laiko. Tai puikus būdas pabėgti nuo kasdienybės“, – šypsosi D. Karaman.

Tiesa, skirtingai ne ankstesni menininkės kūriniai, tautinių juostų karpiniai pareikalavo ne tik atidumo, bet ir tam tikrų žinių bei pasiruošimo. Anot kūrėjos, karpiniai yra darbas, kuriame gali pasitelkti visą vaizduotę ir kūrybiškumą. Jeigu kas nepatiko, visada gali nutrinti, padailinti ar iškirpti. O tautinės juostos turi konkrečius raštus, kurių privalu laikytis. Tad vien šablonams nupiešti prireikė kone savaitės. O tada laukė sunkiausias darbas – jas išraižyti. Anot D. Karaman, šio darbo imtųsi ne kiekvienas, nes kai kada net pirštai nebeklausydavo.

Kruopštumo reikalaujantys darbai verčia aikčioti iš nuostabos, o pati auksarankė kuklinasi, kad popierius ir žirklės jai – tiesiog galimybė pabėgti nuo rutinos.

Užaugo kultūros namuose

Miežiškių kultūros centro Nevėžio padaliniui vadovaujanti D. Karaman atvira – nuo pat mažumės žinojo, kad ateitį susies su kultūra ir menais. Nors gyvenimas ne kartą bandė iškreipti iš pagrindinio kelio, tačiau aplinkybės susidėliojo savaip. Kita vertus, kai užaugi ir subręsti šeimoje, kurioje puoselėjamos lietuviškos tradicijos, skiepijama meilė savo šaliai, kultūrai, papročiams, nutolti nuo kūrybos šaknų vargiai ar įmanoma. D. Karaman mama – visame Panevėžio rajone puikiai žinoma etnokultūros ir senųjų tradicijų puoselėtoja, žolininkė, duonos kepėja Stasė Eigirdienė, o tėtis Jonas, kaip sako D. Karaman, žmogus, kurio rankoms paklūsta ne tik armonikos klavišai, bet ir viskas, prie ko jis prisiliečia.

„Ta meilė kūrybai, kultūrai ir menui tikriausiai paveldėta. Mama buvo kultūros namų vedėja, su ja teko dalyvauti visuose renginiuose, šventėse, komandiruotėse. Kol mama scenoje dainuodavo ar vesdavo renginius, aš sėdėdavau pirmose eilėse ant kokio veterano kelių ar piešdavau kur palindusi po stalu. Gal iš čia ir atėjo ta drąsa, noras bendrauti, save realizuoti per kūrybą“, – svarsto D. Karaman.

Mokykloje su matematika ir tiksliaisiais mokslais taip ir nepavyko susidraugauti, tačiau menai buvo jos atgaiva širdžiai. Namai buvo pilni įvairiausių žolelių ir kitų gamtinių medžiagų, virsdavusių tikrais meno kūriniais.

Braškių lysvėse surado vyrą

Baigusi mokyklą Daiva nedvejodama pasirinko renginių organizavimą Vilniaus konservatorijoje. Tačiau, kaip pati sako, mergaitei, atvykusiai iš nedidelio kaimo, sostinė pasirodė per daug baugi.

„Dabar gailiuosi, bet tada, atvykus iš kaimo, išsigandau. Mano kurso draugai buvo žinomi ar garsių tėvų atžalos, jau puikiai žinoję, ko nori iš gyvenimo. Suprantu, kad dėstytojai norėjo mus užgrūdinti, bet tada pasirodė per daug baisu“, – atvirauja pašnekovė.

Po metų D. Karaman pasirinko pradinio ugdymo su menine pakraipa studijas. Darbas su vaikais ją visuomet traukė.

„Suaugusius žmones daug sunkiau kažkuo nustebinti, o vaiko akys visada dega noru sužinoti, pamatyti, patirti“, – mano Daiva.

Po studijų baigimo jauna moteris savęs ieškojo įvairiose gyvenimo srityse, ragavo ir emigranto duonos. Teko pagyventi Suomijoje, Ispanijoje, Norvegijoje. Kaip ir daugelis lietuvių emigrantų, svečiose šalyse teko sunkus darbas. Į emigraciją ji žvelgia kaip į gyvenimo pamoką ir galimybę pažinti svečias šalis, jų kultūrą, papročius. Kita vertus, emigracija ją suvedė ir su gyvenimo vyru. Kaip juokauja panevėžietė, savo antrąją pusę ji sutiko labai romantiškoje aplinkoje – Suomijos braškynuose.

„Niekada negalvojau gyventi svetur, visada norėjau tik gimtojoje šalyje. Tuo labiau niekada nebūčiau net pagalvojusi, kad vyras bus užsienietis. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – šypsosi Daiva.

Perėmė mamos darbus

Emigracijoje užgimusi šeima nusprendė grįžti į Lietuvą, gimtuosius D. Karaman namus Limeikiuose. Vyro gimtojoje Ukrainoje jaunai šeimai būtų sudėtingiau išgyventi, o ir šalyje nėra labai saugu. Tiesa, Daivos sutuoktiniui pritapti Lietuvoje irgi nebuvo paprasta. Visgi gabus ukrainietis netrukus išmoko kalbėti lietuviškai, susirado darbą. D. Karaman juokauja, kad dabar jos sutuoktinis kopinėja medų – dirba pas vietos bitininką ir planuoja kada nors ir pats auginti biteles.

Be to, Lietuvoje Daiva galėjo grįžti prie tikrojo savo pašaukimo. Taip susiklostė aplinkybės, kad tuo metu jos mama Staselė Eigirdienė išėjo užtarnauto poilsio ir dukra sulaukė pasiūlymo perimti darbus – tapti Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio vadove. D. Karaman šį savotišką iššūkį priėmė drąsiai: žinojo, kad mama visuomet padės, patars, palaikys. Kita vertus, buvo kiek neramu dėl aplinkinių kalbų, norėjosi pateisinti visų lūkesčius.

„Tai buvo mano svajonių išsipildymas. Šiame darbe galėjau realizuoti savo kūrybinius ir meninius polinkius. Sakoma, jeigu nenori dirbti, susirask mėgstamą darbą. Taip ir buvo – į darbą ėjau su didžiausiu malonumu. Nežinau, kaip man sekėsi, nes praėjus vos dvejiems metams gyvenimas susidėliojo kiek kitaip – prioritetu tapo ne darbas, o šeima“, – atviravo Daiva.

D. Karaman svajoja grįžti į darbą, bet kada tai bus, sunku suplanuoti. Mat šeimos pirmagimis netrukus turės sesutę ar broliuką. Šeima dabar yra didžiausias menininkės gyvenimo projektas. Bet ir pasinėrusi į motinystės džiaugsmus, limeikiškė stengiasi neapleisti ir savo aistros – kūrybos. Ji dainuoja moterų vokaliniame ansamblyje „Vakarė“, prisideda prie įvairių rajone vykstančių renginių organizavimo.

D. Karaman pripažįsta, kad be šeimos palaikymo ir pagalbos vargu ar galėtų dirbti tokį darbą. Jeigu ne mama ir vyras, gal nebūtų nė tų gražiųjų karpinių.

Šeimos atrama

D. Karaman pripažįsta, kad be šeimos palaikymo ir pagalbos vargu ar galėtų dirbti tokį darbą. Jeigu ne mama ir vyras, gal nebūtų nė tų gražiųjų karpinių. Kūrybinis darbas neapsiriboja tradicinėmis valandomis nuo aštuonių ryto iki penktos valandos vakaro. Dažniausiai įvairūs renginiai ar šventės vyksta vakarais ir savaitgaliais, tad tenka vogti šeimai skirtą laiką. Ir jos pačios aplinkoje apstu pavyzdžių, kai moterys priverstos mesti darbą, negalėdamos jo suderinti su šeima. Daiva džiaugiasi, kad sutuoktinis ją palaiko, pats mėgsta šokti ir dainuoti.

„Be šeimos palaikymo nebus nieko. Arba abu turi dirbti šioje srityje, arba turi būti itin supratingas vyras. Reikia įdėti išties daug pastangų, nes būna tokių vakarų, kai šeima lieka nuošalyje“, – sakė D. Karaman.

Žinoma, šeimoje, kurioje gyva kūrybinė ugnis, daug ir privalumų. Daiva turėjo unikalią galimybę mokytis iš gyvų pavyzdžių, kai daugeliui senosios mūsų krašto dainos, papročiai, palikimas pažįstami tik iš knygų. Kita vertus, augti tokioje šeimoje vaikams kartais būna ir sunkiau.

„Kai esi vaikas, dar nesupranti, koks lobis augti šeimoje, kurioje puoselėjamos gyvos tautos tradicijos. Atvirkščiai, įžvelgdavau daugiau minusų, juk mamos namuose niekada nebūdavo. Arba, pavyzdžiui, vyksta Joninių šventė, visi skuba ieškoti paparčio žiedo, bet aš negaliu, nes jį paslėpė mano mama. Juk kaip būtų, jeigu atrasčiau“, – šypsosi pašnekovė.

Ji ir savo vaikus stengsis ugdyti tokioje aplinkoje. Žinoma, nepamiršdama ir ukrainietiškos kultūros šaknų. Jau dabar su mažuoju Jonuku tėveliai bendrauja dviem kalbomis, o šeimoje švenčiamos ir Ukrainos tradicinės šventės, prisimenami išskirtiniai šios šalies papročiai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų