A. Kalvelytė – pavyzdys, kad būgnai nėra tik vyrams skirtas instrumentas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Panevėžietei menas – būdas garsiai kalbėti

Panevėžietei menas – būdas garsiai kalbėti

Nepamatyti ir neišgirsti 22-ejų Aistės Kalvelytės neįmanoma. Jau paauglystėje panevėžiečiai ją pastebėdavo ryškia šukuosena, sudriskusiais džinsais miesto gatvėse brazdinačią gitarą. O dabar ši drąsi mergina muša būgnus ir studijuoja keramiką.

„Beveik visi žmonės tam tikra prasme paralyžiuoti. Didžioji dalis pasaulio paralyžiuotųjų laisvai judina galūnes, kad ir kaip paradoksaliai tai atrodytų. Tikrieji pasaulio paralyžiuotieji nesėdi neįgaliųjų vežimėliuose ir ištisas dienas neguli lovose. Jie dirba, vaikšto ir pramogauja. Dažnai šie žmonės net nesuvokia, kad yra paralyžiuoti, o jeigu suvokia, bando tą nuslėpti patys nuo savęs, nes apsimetant, kad viskas yra gerai, gyventi paprasčiau.
Žiniasklaidos skleidžiama propaganda; svarbiausių šalies politinių organų neveiklumas ir nuolatinis melas; kasdienis seksizmas, rasizmas, patyčios; katastrofiška ekologinė Žemės padėtis, kurios tikrosios priežastys yra slepiamos vardan verslo ir t. t. Visi šie dalykai paralyžiuoja objektyvų kritinį mąstymą, be kurio progresas yra neįmanomas. Tačiau blogiausia yra tai, kad net žinodami, jog esame mulkinami, toliau gyvename paralyžiuoti savo noru. Juk daug lengviau prisitaikyti ir paklusti, nei keisti save ir kovoti“, tokiais žodžiais panevėžietė A. Kalvelytė praėjusių metų vasarą pristatė savo keramikos, tapybos bei įvairių mišrių technikų darbų parodą Panevėžio atvirame jaunimo centre.

Pati šios minties autorė jau išsilaisvino nuo minėtos ligos. Ją mąstyti kitaip skatina menas ir muzika.

Pamoka, pakeitusi gyvenimą

Menus A. Kalvelytė atrado gana vėlokai – paauglystėje. Mergina pasakoja, kad tik būdama 16-ikos pajuto poreikį groti ir kurti vizualųjį meną.

Piešti ji mėgo jau nuo mažens, bet rimčiau to ėmėsi pastebėjusi, jog visai neblogai pavyksta tapyti portretus. Savo tuometės mokyklos, Vytauto Žemkalnio gimnazijos, mokytojos paskatinta jaunoji dailininkė prieš penkerius metus surengė pirmąją darbų parodą. Joje autorė pristatė garsių muzikantų portretus.

Tokią temą tąkart Aistė pasirinko neatsitiktinai. Tuomet jos širdyje jau gyveno ir dar viena aistra – muzikai. Tik viena pamoka su būgnais pakeitė visą jos gyvenimą.

Netyčia įstojusi į keramikos specialybę Aistė suprato, kad jai dirbti su moliu labai patinka. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Nuo pirmos būgnų pamokos supratau, kad tai yra mano instrumentas ir juo groti noriu visą gyvenimą. Vėliau bandžiau skambinti ir gitara – patiko, bet viskam laiko nebeužteko. Taip būgnai paėmė viršų – jie man teikia neapsakomą malonumą“, apie nenumaldomą trauką muzikai kalbėjo panevėžietė.

Drąsus menas

Groti mušamuoju instrumentu mergina mokėsi ne pas vieną mokytoją. Jos talentą ugdyti padėjo profesionalus muzikantas Daumantas Lukošiūnas, Tomas Sutkus, Jonas Lengvinas. Dabar panevėžietę suvaldyti gaivališką būgną moko universalus būgnininkas Arkadijus Gotesmanas – vienas kūrybingiausių Lietuvos perkusininkų, pagarsėjęs kaip laisvosios improvizacines muzikos atlikėjas. Jis būgno specialybę dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Groti mušamaisiais, pasak A. Kalvelytės, nėra paprasta, kaip ir kitais instrumentais, ypač jei nori tai daryti labai gerai. Tačiau merginai tikriausiai sekasi neblogai, nes ji savo muzika jau praturtino ne vieną muzikinę grupę.

„Esu grojusi įvairaus stiliaus muziką. Šiuo metu su viena grupe atliekame „crack rock steady“ stiliaus, panašaus į pankroką, kūrinius. Dar viename projekte su bendraminčiais kuriame pusiau elektroninę muzika. Esu grojusi ne vienoje grupėje. Daugiausia nueita kartu su „Madžestix, su kitomis – kiek mažiau“, vardijo Aistė.

Dabar panevėžietė muzikuoja su triukšminga grupe „Tureto sindromas“. Jaunuoliai koncertuoja baruose ir undergraundinėse koncertų vietose. Jų drąsias dainas galima rasti internete.

Pačiai Aistei labiausiai patinka progresyvusis rokas ir džiazas.

Būgnai lyčiai nepavaldūs

Pašnekovė džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių atsikrato stereotipo, esą būgnai nemoteriškas instrumentas. Iš tiesų, pasak A. Kalvelytės, šis muzikos instrumentas nepaklūsta nė vienai lyčiai – juos suvaldo tik įgūdžiai ir kūrybingumas.

„Svarbiausia yra tikslumas, ritmiškumas ir dinamika. Kai tai atsiranda, atsiskleidžia ir kūryba. O visam tam būtina savybė – kantrybė“, pabrėžia muzikantė.

Kantrybės, ko gero, reikėjo ir jos šeimai. Jei pianino pamokos paprastai varo iš proto aplinkinius, tai būgnai, galima numanyti, dvigubai.

Tačiau Aistė pasakoja, kad ji groti mokėsi elektriniu instrumentu, prisijungusi ausines. Jaunajai muzikantei pasisekė dar ir dėl to, kad tėvai gyvena privačiame name – bent jau už sienos kaimynai nesikankino, kai merginos rankose sušvytavus lazdelėms prabildavo būgnai. Visgi ir jai nepavyko išvengti kuriozinių situacijų, dabar verčiančių kvatotis.

„Kartą vieni nemalonūs kaimynai iškvietė aplinkosaugininkus. Buvo skundas, neva mano tėčio garaže vykdoma nelegali veikla, nes ritmiškai nuolatos kalena staklės. Pasirodė, kad tai ne tėvuko verslas kaimynus varo iš proto, o aš savo kambaryje. Po viso to galėjau pasidžiaugti, kad ritmingai kalenu“, – juokėsi Aistė.

Į keramiką – netyčia

Keista, bet baigusi gimnaziją A. Kalvelytė visgi pabūgo stoti į būgnų specialybę aukštojoje mokykloje. Ji pasirinko antrąjį savo pomėgį – meną.

„Buvo sunku pasirinkti, bet nusprendžiau, kad turiu daugiau galimybių įstoti į vizualiuosius menus. Nesijaučiau pasirengusi būgnų specialybės studijoms – grojau dar visai neilgai“, prisipažįsta panevėžietė.

Pašnekovė pasirinko Lietuvos dailės akademiją, kur dabar studijuoja keramiką. Iš pradžių mergina labiau troško pasinerti į tapybą, bet į šios meno šakos studijas ji neįstojo.

„Į keramiką patekau netyčia – ją pasirinkau po tapybos. Tačiau nieko gyvenime nebūna atsitiktinai. Atradau naują medžiagą, su kuria dirbti man be galo malonu“, teigia A. Kalvelytė.

Be to, studentei didelę įtaką padarė puikūs dėstytojai, suteikę jai reikalingų žinių.

Priekabiavimas nebuvo naujiena

Paklausta, ar nesusidūrė su šią menininkų šventovę pastaruoju metu krečiančiais seksualinio priekabiavimo skandalais, panevėžietė prasitarė tokio klausimo laukusi nuo pat pokalbio pradžios. Tačiau jos katedroje, Aistės teigimu, tokių dalykų nėra.

„Tai vyksta kitose katedrose, tad negaliu vertinti šio reiškinio. Vis dėlto gerai, kad studentai pradėjo kalbėti – psichologinis smurtas mūsų akademijoje, ir ne tik šioje aukštojoje mokykloje, tikrai ne naujiena“, sakė studentė.

Nuo tapybos prasidėjo A. Kalvelytės aistra menui. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Su savo meno darbais panevėžietė jau pasirodė ne vienoje parodoje. Be portretų jaunimo centre, mergina kartu su kitais menininkais savo kūrybą pristatė Dailės akademijos galerijoje, Žirmūnų vaikų ir jaunimo klube, festivalyje „In’Feast vol.2“ .

Kūryba – laimė ir pilnatvė

Galvodama apie ateitį, A. Kalvelytė svarsto, kad gyventi iš meno ir muzikos vis dėlto nėra paprasta. Pašnekovė nėra tikra, kad iš to galės išsilaikyti.

Dabar ji studijuoja jau paskutiniame kurse ir ruošiasi pristatyti bakalauro darbą. Kas tai bus, autorė neatskleidžia.

Vėliau panevėžietė ketina toliau studijuoti magistrantūroje. Į Panevėžį grįžti bent jau kol kas ji nežada – jei gyvenimas privers palikti sostinę, tuomet pasirengusi palikti ir Lietuvą emigruoti.

„Įsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kitaip be muzikos, meno. Bet aš to nenorėčiau. Kūryba man – būdas garsiai kalbėti apie tai, apie ką reikia kalbėti garsiai“, pabrėžė Aistė.

Mergina užtikrintai sako, jog būtent toks gyvenimo būdas jai teikia laimę ir pilnatvę.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų