Panevėžietė S. Vaičikonytė – perspektyvi jaunosios kartos menininkė, kurios darbus jau matė net Izraelis. Savame krašte ji yra tapusi ne vieno literatūrinio konkurso laureate. S. Vaičikonytės asm. albumo nuotr.

Panevėžietė istorijas kuria vaizdais

Panevėžietė istorijas kuria vaizdais

Panevėžietė Salvija Vaičikonytė – perspektyvi jaunosios kartos menininkė, kurios darbus jau matė Izraelis. Savame krašte ji yra tapusi ne vieno literatūrinio konkurso laureate. Visgi, nepaisant įvertinimų, 21-erių mergina tvirtina, jog didžiausią džiaugsmą jai teikia paprasto žmogaus ištartas „Vau!“

Kūrėjos darbai mistiški, nukeliantys į kitą pasaulį, leidžiantys nejučia pačiam kurti savas istorijas ir klausti: apie ką gi galvoja šis personažas?

Salvija nepaprastai daug kuria: piešia, fotografuoja, rašo poeziją, iliustruoja bei užsiima grafiniu dizainu. Pastarasis užsiėmimas jai svarbiausias – mergina jau trečius metus Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje bando perkąsti grafinio dizaino subtilybes.

Vis dėlto menininkė sako, kad jos kelio pagrindas yra dailė ir tik gerai įvaldžiusi pieštuką gali mokytis kitų amatų.

S. Vaičikonytė net nepamena, kada pradėjo rimtai piešti – visada tuo užsiėmusi. Vaikystėje piešimas jai atstojo draugus, tapo mylimu hobiu, o vėliau ji pradėjo lankyti ir Panevėžio dailės mokyklą.

Salvija jau antroje ar trečioje klasėje tvirtai žinojo gyvenimą susiesianti su daile. Pirmojo paskatinimo mergina sulaukė iš tėčio, kai šis pasiūlė sukurti jo poezijos knygai viršelį. Tėtis pastebėjo dukters polinkį į piešimą ir jį tik skatino. Salvija pamena, jog įtikti tėčiui savo piešiniais nebuvo lengva, bet būdama atkakli nepasidavė ir vieną dieną, visai nebandydama tobulai tapyti, sukūrė reikiamą paveikslėlį. Mergaitei tai buvo didžiulė paskata toliau tobulintis dailės srityje.

Po tėčio mirties palaikymo sulaukdavusi iš vyriausiojo brolio, kuris nusprendė studijuoti architektūrą, tad kartu su Salvija ėmė lankyti Dailės mokyklą.

Daugiausia kritikos S. Vaičikonytė sako sulaukusi iš močiutės, kuri kartą liepė net išnešti iš namų nupiešta kaukolę su Salvadoro Dali ūsais. Bet mergina teigė niekada ir nejautusi, kad jai reikėtų didelio palaikymo. Pernelyg nesvarstydama kūrybos prasmės klausimo, tiesiog piešė. Kuo toliau, tuo labiau pradėjo suprasti, kad be meninės veiklos negalės judėti į priekį.

Kuria istorijas

Šiandien dailė S. Vaičikonytei daugiau nei paprastas hobis, tai daug žinių ir įgūdžių reikalaujanti veikla.

„Piešimas yra būdas pasinerti į vaizduotės ir jausmų pasaulį arba tiesiog kaip žaidimas ir eksperimentavimas“, – neatskiriamą gyvenimo dalį apibūdina mergina.

Grafinio dizaino studijas Salvija sako pasirinkusi kaip kūrybišką ir perspektyvią specialybę. Visgi susipažinusi su ja suprato, kad tai nėra taip arti širdies, kaip tikėjosi. Pasak Salvijos, grafikos dizaine mažai kūrybos, o daugiau bendravimo su klientais bei bandymo jiems įtikti, kas kūrybingai merginai ne itin patinka.

Dėl šios priežasties jaunoji dailininkė savo kūrybines galias plečia gilindamasi į iliustracijos žanrą. Iliustracijoje daugiau piešimo, nereikalaujančio didelių laiko sąnaudų – kai kyla noras įamžinti apėmusią emociją ar būseną, S. Vaičikonytė tiesiog ima piešti mažyčius paveiksliukus. Jai patinka įamžinti viską, kas užkliūva už akies ar ausies. Salviją žavi nakties ramybė, tyluma ir mistika. Mergina atidžiai stebi aplinką, tad kartais piešinio personažu tampa tiesiog gatvėje matytas žmogus. Ji sako tokiu būdu kurianti istorijas vaizdais.

Jaunoji kūrėja mėgsta iššūkius ir stengiasi viską įgyvendinti taip, kaip sumanė. S. Vaičikonytės asm. albumo nuotr.

Jaunoji kūrėja mėgsta iššūkius ir stengiasi viską įgyvendinti taip, kaip sumanė. S. Vaičikonytės asm. albumo nuotr.

Savanorystė suteikia drąsos

S. Vaičikonytė neapsiriboja piešimu. Panevėžietė yra sukūrusi netgi virtualios realybės parodą, kai žiūrovas, užsidėjęs virtualios realybės akinius, gali atsidurti merginos sukurtame paveiksle, tapti jo dalimi. Tai išties įdomus jausmas, bet jį sukelti techniškai gana sudėtinga. Pasak menininkės, tam reikia mokėti gerai dirbti su 3D programa ir daug praktikuotis.

Vizualusis menas Salvijai ypač artimas, tad ji užsiima dar ir fotografija. Tai daro neprofesionaliai, savanoriaudama kaip renginių ir koncertų fotografė.

„Ši veikla priverčia mane išlįsti iš savo kambario, išeiti į gatvę ir bendrauti, susipažinti su naujais žmonėmis, pamatyti, kas vyksta aplinkui“, – džiaugėsi įdomiu hobiu mergina.

Savanorystė, anot jos, padeda tobulėti ne tik kaip fotografei, bet ir kaip asmenybei. Salvija svarsto, kad išeidama iš savo komforto zonos tampa drąsesnė, atviresnė ir daugiau linkusi bendrauti.

Būdas kalbėtis su savimi

S. Vaičikonytė pripažino, kad vaikystėje ir paauglystėje buvusi labai uždara, o menas jos gyvenime atsirado kaip galimybė nesijausti vienišai. Anot jos, turbūt daugelis intravertų, siekdami save išreikšti, susiranda meninę veiklą. Salvijai tai buvo ne tik dailė, bet ir poezija. Kurti eiles ji pradėjo po tėčio mirties, kai jai tebuvo 12 metų.

Merginos eilėraščiuose atsiskleidžia jos išgyvenimai, ryšys su gamta ir aplinka. Nors jos kūryba įvertinta ne viename literatūriniame konkurse, dabar Salvija plunksnos imasi vis rečiau. Pasak S. Vaičikonytės, gerai poezijai reikia naujų ir dažnai skaudžių išgyvenimų.

Šiuolaikine poezija besidominti jaunoji menininkė mano, kad šiandien ją reikia gaivinti iškeliant į šviesą pamirštus ir dar neatrastus poetus. Poezija, Salvijos nuomone, pirmiausia yra būdas pabūti atviram pačiam su savimi. Mergina sako pastebėjusi, kad daugelis bando atrodyti laimingi, nors viduje jaučiasi nedrąsūs ar net prislėgti. Pasak Salvijos, liūdesio ir vienatvės nereikia bijoti, tik juos pripažinti, leisti sau pajusti visus jausmus. Tik darnoje su savimi, pasak S. Vaičikonytės, gali užgimti tikroji poezija. O jai išliejus mintis popieriaus lape, blogus jausmus greitai pakeičia ramybė ir džiaugsmas.

S. Vaičikonytė atidžiai stebi aplinką, tad kartais piešinio personažu tampa tiesiog gatvėje matytas žmogus. Tokiu būdu mergina kuria istorijas vaizdais. S. Vaičikonytės asm. albumo nuotr.

S. Vaičikonytė atidžiai stebi aplinką, tad kartais piešinio personažu tampa tiesiog gatvėje matytas žmogus. Tokiu būdu mergina kuria istorijas vaizdais. S. Vaičikonytės asm. albumo nuotr.

Paslaptis, kaip sutaupyti laiko

S. Vaičikonytė turi tikrai nemažai užsiėmimų, kai kurie jų labai rimti, kiti tiesiog malonus laisvalaikio praleidimo būdas. Visgi nė vieno jų mergina negali pavadinti tik hobiu – kiekviena sritis ką nors duoda ir papildo viena kitą.

„Jei gerai išmanai kompoziciją, žinias gali pritaikyti tiek fotografijoje, tiek animacijoje, dailėje ar vaizdo mene“, – įsitikinusi jaunoji kūrėja.

Visgi Salvija stengiasi apsistoti ties keliomis pagrindinėmis sritimis ir joms atiduoti visas jėgas, kad taptų profesionalė. Bet kūryba yra labai plati, o menininkės gyslelę turinti kūrėja negali nustygti vietoje, todėl ji nuolat nardo tarp dailės, fotografijos ir poezijos.

Kaip tiek įmanoma suspėti? S. Vaičikonytė juokiasi tiesiog nežaidžianti kompiuterinių žaidimų ir mažiau praleidžianti laiko socialiniuose tinkluose.

Salvija pasakojo turinti ne vieną įkvėpimo šaltinį. Ji daug domisi menininkų iš viso pasaulio darbais, dažnai kitų idėjos motyvuoja kurti kažką savito. Menininkė tvirtino daug įkvėpimo pasisemianti iš XIX ir XX amžiaus fotografijos. Panevėžietės kūrybai įtakos turi ir modernistai, kaip kad praėjusio amžiaus dailininkai Janas Mankesas, iliustruotojas Džonas Haris bei karikatūristas Stefanas Silveris.

Internetas, pasak Salvijos, šiandien taip pat puikus įkvėpimo šaltinis ir vieta, kur galima gilinti savo turimas žinias bei sulaukti patarimų. Pasak jos, tiek lietuvių, tiek užsienio meno bendruomenės internete yra labai draugiškos. Ypač daug kūrybinių idėjų suteikia internetinė meno mokykla, kurioje, Salvija randanti daug naujų interviu su geriausiais pasaulio dailininkais ir iliustruotojais.

S. Vaičikonytės darbai mistiški, nukeliantys į kitą pasaulį, leidžiantys nejučia pačiam kurti savas istorijas ir klausti: apie ką gi galvoja šis personažas? S. Vaičikonytės asm. albumo nuotr.

S. Vaičikonytės darbai mistiški, nukeliantys į kitą pasaulį, leidžiantys nejučia pačiam kurti savas istorijas ir klausti: apie ką gi galvoja šis personažas? S. Vaičikonytės asm. albumo nuotr.

Tūkstančiai dienų su teptuku

Jaunoji kūrėja mėgsta iššūkius ir stengiasi viską įgyvendinti taip, kaip sumanė. Tačiau darant ką nors naujo, pasak merginos, reikia daug drąsos, nebijoti klysti ir klausti patyrusių žmonių patarimų. Tai nėra paprasta, bet, anot Salvijos, jai niekas ir nežadėjo, kad kūrėjo kelias bus lengvas.

„Svarbu nebijoti nežinojimo ir niekada nesustoti mokytis bei imtis naujų iššūkių“, – tvirtai įsitikinusi S. Vaičikonytė.

Ji pasitiki savo, kaip menininkės, jėgomis ir kviečia jaunuosius kūrėjus nebijoti sunkaus darbo, nenorėti greitai sukurti kažką verto dėmesio. Kūryba nėra vien malonumas, o reikalauja daug praktikos. Kad kada nors paveikslas atsidurtų parodoje, iki tol reikia tūkstančius dienų piešti kas dieną.

„Reikia daugiau mokytis ir mažiau lyginti savo darbus su kitų dailininkų“, – dalijosi patarimais Salvija.

O tobulėti, anot jos, galima tik išmokus pripažinti savo klaidas ir nesitikint palaikymo.

Paskutiniame kurse studijuojanti S. Vaičikonytė jau turi nemažai planų, ką veiks baigusi kolegiją. Menininkės ateities planai – iliustruoti vaikišką knygelę, sukurti komiksą arba grafinę novelę apie miesto gyventojus bei trumpametražį animacinį filmuką. Bet turbūt didžiausia svajonė – iliustruoti tėčio ir savo pačios eilėraščius. Planų tikrai nemažai, bet Salvija nusiteikusi ryžtingai.

Galerija

 

 

Komentarai

  • […] Panevėžietė istorijas kuria vaizdais […]

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų