Marijos Gaskaitės-Mitkienės žiniomis šeimoje pasakojimai apie legendinį knygnešį Jurgį Bielinį perduodami iš kartos į kartą. V. BULAIČIO nuotr.

Panevėžiečių sodyba saugo knygnešio paslaptis

Panevėžiečių sodyba saugo knygnešio paslaptis

Ilgus metus nebuvo žinoma, kur lygiai prieš šimtą metų mirė garsiausias Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis.

Jo dukra šios vietos nerado iki pat šalies nepriklausomybės atkūrimo. Tuo tarpu panevėžietės Marijos Gaskaitės-Mitkienės vyras ir uošvis visą vaikystę praleido ten, kur pasiliko paskutiniai knygnešio pėdsakai.

Sodybos kryžius

Dar ir šiandien užklydus į kai kuriuos internetinius puslapius apie Lietuvos knygnešystės laikotarpio istoriją galima rasti duomenų, kad garsiausias to meto herojus J. Bielinis mirė Biržuose, Panevėžyje ar pakeliui į Vilnių. Tačiau tikroji jo paskutinio atodūsio vieta buvo Pasvalio rajone, atokiame Katinų kaime.

Tiesa, nuo magistralės „Via Baltica“ jis tenutolęs vos per porą šimtų metrų ir čia nuolat girdisi automobilių gausmas. Tačiau nuo triukšmingo kelio Katinus skirianti plati Lėvens upė verčia atvykėlius ilgus kilometrus sukti laukų žvyrkeliais.

Šiandien Katinuose belikę trys vienkiemiai. Juose niekas nebegyva – tik vasarą užsuka pailsėti iš miestų atvykę šeimininkai.

Į vieną iš sodybų atvažiuoja ir panevėžietės Marijos Gaskaitės-Mitkienės šeimyna.

„Žiemą čia nebūnam, užsukame, jei reikia patikrinti, ar viskas tvarkoj. Daugiausia laiko sodyboje praleidžiame vasarą. Mėgstu čia tvarkytis, prisodinau tujų, prisitempiau akmenų. Sūnus upėje išpjovė nendres“, – Sekundei.lt pasakojo savo sodybą aprodžiusi Marija.

Tvarkingame kieme prie pat Lėvens negalima nepastebėti krante stovinčio kryžiaus. Ant jo išdrožtas prie kryžiaus suklupęs vyras ir data – 1918 metai. Būtent šioje vietoje prieš šimtą metų rastas mirštantis knygnešys J. Bielinis.

Senasis, dviejų galų rąstinis Mitkų namas, apie 1958 metus perstatytas į mažesnį. Greta jo – į Lėvenį žvelgiantis kryžius, pakeitęs tą, prie kurio prieš šimtą metų rastas merdėjantis knygnešys. MITKŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.

Senasis, dviejų galų rąstinis Mitkų namas, apie 1958 metus perstatytas į mažesnį. Greta jo – į Lėvenį žvelgiantis kryžius, pakeitęs tą, prie kurio prieš šimtą metų rastas merdėjantis knygnešys. MITKŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.

Istorinis rūsys

M. Gaskaitės-Mitkienės žiniomis, jos šeimoje perduodamomis iš kartos į kartą, knygnešys 1918-ųjų sausio 18 dieną atvažiavo su nepažįstamais žmonėmis arkliu kitapus Lėvens. Perėjęs ledu upę, užsiropštė ant kranto ir ties Mitkų kiemo vartais sukniubo prie kryžiaus. Aplinkiniai žmonės, pamatę jį, pranešė sodybos šeimininkui Vincentui ir šis parsinešė knygnešį į trobą. J. Bielinis, ištaręs paskutinius neaiškius žodžius, mirė.

Ši istorinė asmenybė iki pat mirties artimai bendravo su M. Gaskaitės-Mitkienės vyro seneliu V. Mitka. Jis su žmona Skoliastika ūkininkavo didelėje Katinų sodyboje ir dažnai priglausdavo nuo valdžios bėgdavusį bičiulį.

„Kaip pasakojo vyras Antanas (jis jau miręs), senelis ir pats buvo patriotas. Jis skaitė J. Bielinio atneštas knygas, labai mylėjo Lietuvą. Sodyboje buvome radę kažkokį labai seną paveikslą ir sutrūnijusį apdovanojimą. Kas jame, sunku besuprasti, bet kažkuo, matyt, senelis buvo nusipelnęs“, – pasakojo Marija.

Senoji Mitkų sodyba 1952 metais perstatyta. Iš jos šiandien likęs tik kieme esantis rūsys po žeme.

„Šitas rūsys buvo po namo grindimis. Vėliau mano uošvienė jame laikė grietinę ir kitus maisto produktus“, – sakė sodybos šeimininkė.

Iš akmenų sumūrytoje patalpoje XX amžiaus pradžioje glaudėsi ir pats J. Bielinis, kai jam dėl uždraustos veiklos jau buvo pavojinga grįžti namo. Katinų sodybos rūsyje jis laikė knygas, draugo šeima vyrui atnešdavo valgyti. Čia knygnešys ir gydėsi, kai sunkiai sirgo.

Senojo Mitkų namo požeminiame rūsyje už savo veiklą negailestingai persekiotas Jurgis Bielinis glaudėsi ne sykį. MITKŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.

Senojo Mitkų namo požeminiame rūsyje už savo veiklą negailestingai persekiotas Jurgis Bielinis glaudėsi ne sykį. MITKŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.

Įamžina praeitį

Perstatytas ir pats legendinis Mitkų kryžius. Jį, gerokai aptrūnijusį, pašnekovės uošvis perkėlė ant savo sklypo ribos, o jo vietoje pastatė naują su smutkeliu į upės pusę.

1976 metais, vykstant melioracijai, šeima senąjį kryžių paslėpė daržinėje po šienu. Ten jį po trylikos metų ir rado Pasvalio rajono kraštotyrininkas Antanas Stepulionis.

1991 metais kryžius ištrauktas ir dabar jį Bistrampolio dvare priglaudė kunigas Rimantas Gudelis, Mitkų giminaitis. O J. Bielinio mirties vietoje tais pačiais metais iškilo naujas ąžuolinis kryžius su knygnešio atvaizdu. Tikrasis jo kapas yra Biržų rajone, Suosto kaime.

Nors ant Mitkų sodybos jokios paminklinės lentos niekas neiškabino, jo viduje šeima rengia atminimo sieną šios vietos įvykiams XX amžiaus pradžioje. Dabar čia kaba senojo kryžiaus, Vincento Mitkos ir jo šeimos nuotraukos.

„Mano sūnus labai domisi šeimos istorija – renka visą medžiagą, skaito senas knygas, kuria šeimos genealoginį medį“, – apie žinomą Vilniaus architektą Darių Mitką pasakojo jo mama.

Nedidukuose kambariuose šeimininkai pastatė ir senus troboje rastu baldus, menančius patį J. Bielinį. Čia ir sunkios medinės lovos ir net lopšelis, kuriame sūpuoti Mitkų vaikai.

Senojoje sodyboje vieną dieną savininkai žada įrėminti ir skaudžią šios vietos istoriją, surašytą senuose laikraščiuose. Kai kurių faktų jauniausi Mitkos provaikaičiai iki tol net nežinojo.

Sodybos šeimininkai įrengė savą atminimo sieną istoriniams XX amžiaus pradžios įvykiams. Dabar čia kaba senojo kryžiaus, Vincento Mitkos ir jo šeimos nuotraukos. MITKŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.

Sodybos šeimininkai įrengė savą atminimo sieną istoriniams XX amžiaus pradžios įvykiams. Dabar čia kaba senojo kryžiaus, Vincento Mitkos ir jo šeimos nuotraukos. MITKŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.

Legendinis pabėgimas

1991 metų spaudoje pasakojama, kad su šia sodyba susijusi ir dar viena J. Bielinio gyvenimo istorija – 1902-ųjų pabėgimas. Tuo metu knygnešys buvo atvykęs į Rinkūnų kaimą, kur netikėtai susidūrė su „uriadniku“. Šis, pastebėjęs keleivį su ryšuliu, iškratė jį ir nusprendė pristatyti į Biržus – asmenybei išaiškinti. Mat apsukrumu garsėjęs J. Bielinis jam prisistatė kitu vardu.

Tačiau „uriadniko“ planus pakeitė kyšis. Gavęs 80 rublių iš knygnešio, nukreipė jį vežti į Panevėžį, kur vyro taip pat neatpažino ir išsiuntė į Pasvalį.

Nors ant Mitkų sodybos jokios paminklinės lentos niekas neiškabino, jo viduje šeima rengia atminimo sieną šios vietos įvykiams XX a. pradžioje.

Pakeliui sulaikytą įtariamąjį lydėjęs seniūnas užsuko pas draugą ir pasigėrė. Tokia proga pasinaudojęs knygnešys pusnuogis ir basas paspruko. Buvo vasaris, ir 56-erių vyrui teko bėgti per sniegą ilga kelią. Pasiekęs pažįstamų žmonių namus, jis buvo nugabentas į Katinus pas V. Mitką, savo geriausią bičiulį.

Sodyboje J. Bielinis pragyveno ilga laiką jau minėtame rūsyje, kol apsveiko. Sveikatos knygnešys jau nebeatgavo iki pat mirties.

„Gal ir pavojinga buvo slėpti tokį valdžios priešą, bet Katinų kaimas stovėjo atokiai“, – apie rizikingas savo vyro senelio gyvenimo sąlygas pasakojo M. Gaskaitė-Mitkienė.

1976 metais Mitkai „Bielinio kryžių“, kuris, be kita ko, yra ir pats seniausias iš žinomų drožiniais puoštų kryžių, paslėpė daržinėje po šienu. Ten jį po trylikos metų ir rado Pasvalio rajono kraštotyrininkas Antanas Stepulionis. Vėl dienos šviesą kryžius išvydo 1991-aisiais. MITKŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.

1976 metais Mitkai „Bielinio kryžių“, kuris, be kita ko, yra ir pats seniausias iš žinomų drožiniais puoštų kryžių, paslėpė daržinėje po šienu. Ten jį po trylikos metų ir rado Pasvalio rajono kraštotyrininkas Antanas Stepulionis. Vėl dienos šviesą kryžius išvydo 1991-aisiais. MITKŲ ŠEIMOS ARCHYVO nuotr.

Garsiausias knygnešys

Jurgis Bielinis kilęs iš valstiečių. Gimė Biržų rajone, Purviniškiuose. Šiauliuose ir Mintaujoje (dabar Jelgava) pasimokė privačiai, Rygoje 1872 baigė pradžios mokyklą. Gyveno tėviškėje. Draudžiamąją lietuvišką spaudą gabenti ir platinti pradėjo 1873-aisiais. Buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus talkininkas. Nuo 1890 metų pradėtas stipriai persekioti, jau nebegalėjo gyventi savo namuose. Tapo knygnešiu profesionalu.

Per 31-erius savo aktyvios veiklos metus J. Bielinis vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Daugiausia paskleidė jų tuometėse Šiaulių, Panevėžio, Ukmergės apskrityse.

Buvo organizavęs prenumeratą ir reguliariai pristatydavo užsakytus laikraščius. Katalikiškos draudžiamosios spaudos latvių kalba nugabendavo ir į Latviją, kur tuo metu ji buvo uždrausta. Tarpininkaudavo dėl jos spausdinimo Mažojoje Lietuvoje.

Subūrė didžiausią Lietuvoje spaudos platintojų tinklą. Daugelis vėliau žymių knygnešių iš jo išmoko knygnešystės meno: kaip saugiai pereiti saugomą sieną, kaip gabenti ir platinti spaudą.

1885–1895 metais J. Bielinis buvo Garšvių knygnešių draugijos vienas įkūrėjų ir dalininkas. 1889–1895 metais palaikė ryšius su „Atgajos“ draugija. Pats bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, išleido keletą knygelių, leido laikraštėlį „Baltasis erelis“ (išleido tris numerius). Jam spausdinti nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną.

Caro žandarams ir pasienio sargybiniams J. Bielinis buvo įkliuvęs 5 kartus, bet, būdamas sumanus ir drąsus, vis ištrūkdavo. Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją.

Savojo gyvenimo šūkiu knygnešys laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Sulaukė to laiko.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų