Panevėžiečiai dėkojo už laisvę

Panevėžiečiai dėkojo už laisvę

Prieš 26-erius metus bendram tikslui susivieniję lietuviai pasipriešino agresoriams ir iškovojo nepriklausomybę. Tačiau žmonių atmintyje vis dar gyvi kruvinosios sausio 13-osios nakties prisiminimai, kai žuvo 14 žmonių, o dar 702 buvo sužeisti.

Siekiant pagerbti žuvusiuosius ir padėkoti už laisvę, kuria galime džiaugtis šiandien, ankstyvą penktadienio rytą įvairiose įstaigose bei neabejingų piliečių namuose prie langų degė atminimo žvakutės. Kiek vėliau, vidurdienį, Laisvės aikštėje iškilmingai iškelta valstybės vėliava, sugiedotas himnas bei iššautos trijų šūvių salvės. Pirmasis šūvis skirtas Lietuvos žmonėms, antrasis – tėvynei Lietuvai, o trečiasis – laisvės gynėjams.

Vykstant minėjimui miesto centras prisipildė patriotiškai nusiteikusių panevėžiečių, kurie segėjo šios dienos simboliu tapusią neužmirštuolę bei rankose spaudė Lietuvos vėliavėles. Mėlyna gėle taip pat pasipuošė miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas, savo sveikinimo kalboje jis priminė drąsos bei ryžto pareikalavusią naktį.

„Atmintyje iškyla jau 26-erių metų senumo įvykiai. Beginkliai žmonės prieš agresyviai nusiteikusią ir žudyti pasiruošusią karo mašiną, besąlygiška tiesa prieš juodą melo propagandą, laisvė prieš priespaudą. Tuo metu žinojome: viskas arba nieko. Dėl šios priežasties buvome nepajudinami. Toks buvo 1991 metų sausis. Lūžio taškas naujausiojoje mūsų istorijoje, įsimintinas, todėl gyvas kiekvieno tų dienų dalyvio širdyje. Kiekvienoje širdyje vis dar gyvi ir žuvusieji už laisvę, kurių aukos pareikalavo mūsų kova. Linkiu visiems, kad vertintume tai, ką turime, didžiuotumėmės tuo, kas esame, ir išnaudotume visas laisvės teikiamas galimybės, nes už tai sumokėta pati didžiausia kaina“, – kalbėjo R. M. Račkauskas.

Jautrūs buvo ir ceremoniją vedusio Albino Kelerio žodžiai. Sveikindamas panevėžiečius aktorius priminė, kad turime nepamiršti ir būti dėkingi tiems, kurie dėl mūsų ir visos šalies paaukojo tai, kas brangiausia – savo gyvybę.

„Pasaulis mato pasiektas smurto ir žiaurumo viršūnes. Nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekam nekėlė jokio pavojaus. Jie savo rankomis laikė apglėbę ne svetimą, ne užgrobtą, o savo žemę. Jų akys buvo pakeltos į savo dangų, o į automatų šūvius jie atsakė skanduodami „Lietuva“. Jie ir krito su šiuo žodžiu lūpose, nunešdami jį prie Dievo kojų. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis vėl tapo didelė. Ją iškėlė ir išaukštino žuvusiųjų didvyriškumas, dvasios tvirtybė ir meilė laisvei. O Lietuva iškelia ir išaukštindama savo gynėjus dar sykį patvirtindama, kad nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tik tėvynė.“

„Juk turime, kas svarbiausia, nepriklausomybę, o pusė šalies vis tiek dejuoja ir skundžiasi, kad visko mažai.“

Jadvyga ir Juozapas

16 valandą Švč. Trejybės bažnyčioje buvo laikomos mišios už Laisvės gynėjus, o vakare Sausio 13-osios skvere vyko minėjimas. Jame Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai vaišino kareiviška koše bei arbata, degė atminimo laužas, prie jo dainuoti kvietė chorai iš visos Lietuvos.

Neslėpė jaudulio

Laisvės aikštėje vėliavos kėlimo ceremoniją stebėję panevėžiečiai neslėpė jaudulio ir ašarų. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių pripažino dar puikiai prisimenantys šalies istoriją pakeitusios nakties nuotaiką.

„Puikiai pamenu, kaip susirinkome prie Lietuvos pašto Panevėžio skyriaus, o kitą dieną važiavome į Vilnių. Tačiau baimės nejautėme. Mūsų buvo daug, vieni kitus drąsinome. Be to, stipriai tikėjome, kad pergalę pavyks pasiekti, o tai suteikė papildomų jėgų“, – „Sekundei“ pasakojo Algirdas.

Praeitis neišblėso ir renginyje dalyvavusio Augusto atmintyje.

„Keliais žodžiais pasakyti, kas yra laisvė, beveik neįmanoma. Juk visa tai labai svarbu ir jaudina. Net dabar prisimenu, kaip tomis dienomis jautėme pavojų, todėl labai džiaugiuosi, kad dabar esame laisvi. Tačiau dabar svarbu, kad žmonės daugiau mąstytų, eitų į rinkimus ir nebūtų abejingi šalies ateičiai“, – imtis atsakomybės skatino vyras.

Prieš 26 metus baimei nepasidavė ir Jadvyga su Juozapu. Sutuoktiniai pasakojo, kad laisvės idėjos jų mintyse sklandė dar nuo jaunystės. Moters tėvas buvo nukankintas KGB rūmuose bei palaidotas Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse. Nepriklausomybės siekimas visuomet buvo viena didžiausių vertybių šeimoje, tad lemtingąją naktį net nekilo klausimas, ką daryti.

„Sausio 13-ąją mes praleidome prie Panevėžio centrinio pašto. Tuomet buvo daugybė nežinomybės, tačiau baimės visai nejutome. Juk mūsų buvo daug, jautėmės vieningi ir nekilo net mažiausia mintis, kad galime nepasiekti tikslo. Esame labai laimingi gyvendami laisvėje bei norime, kad Lietuvos žmonės daugiau galvotų, ką šneka ir ką daro. Juk turime, kas svarbiausia, nepriklausomybę, o pusė šalies vis tiek dejuoja ir skundžiasi, kad visko mažai. Turime laisvę, o visa kita galime užsidirbti patys ir nereikia tikėtis, kad kažkas kažką privalo duoti“, – mintimis dalijosi panevėžiečiai.

Neabejingi tautos ateičiai bei laisvei tą naktį buvo net tie, kurie dėl įvairių priežasčių negalėjo palikti namų. Viena jų – ponia Danutė.

„Manau, sausio 13-oji nepasimirš niekada. Juk tą dieną žuvo daugybė žmonių, o Lietuvos gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Mes planavome važiuoti į Vilnių, tačiau pabijojome dėl mažamečio vaiko ir tarsi buvome priversti likti namuose. Nepaisant to, nuolat stebėjome naujienas ir nekantriai laukėme, kas atsitiks. Buvo labai baisu, tačiau žinojome, kad pavyks. Labai tikiuosi, kad to pakartoti nereikės ir mūsų šalis bus amžinai laisva“, – viltį išreiškė moteris.

T. Šiaudinio nuotr.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų