Dabar G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje dirba 108 darbuotojai, darniai žengiantys link šimtosios įkūrimo sukakties. Bibliotekos arcchyvo nuotr.

Pakelyje į šimtmetį – žvilgsnis atgal

Pakelyje į šimtmetį – žvilgsnis atgal

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka švenčia 95-ąsias pirmosios valstybinės bibliotekos įkūrimo Panevėžyje metines.

Kas yra biblioteka, dabar žino visi. Net ir itin retai šios įstaigos duris praveriantieji gali paaiškinti, kad dabar biblioteka – ne tik knygų keitykla. Beveik per šimtą gyvavimo metų biblioteka tapo kultūros židiniu, šviesos skleidėja, vieta, kurioje ne tik knygų namai. Čia vyksta įvairiausi renginiai, susitikimai, parodos.

O prieš 95-erius metus niekas nebūtų atsakęs į klausimą – kas gi ta biblioteka? Knygas skaityti žmonės pradėjo imti vadinamuosiuose knygynuose. Tik 1936 metais šalies miestuose, tarp jų ir Panevėžyje, veikiantys knygynai buvo pervadinti bibliotekomis, toks pavadinimas išliko iki šiol.

Iškilmingai 95-ajai bibliotekos įkūrimo Panevėžyje sukakčiai besirengianti G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorė Rima Maselytė sako: „Ne tik žmonės, bet ir knygos turi savo likimus. Savąjį turi ir knygų saugyklos – bibliotekos.“

Daugiau kaip dvidešimt metų kultūros įstaigai vadovaujanti moteris puikiai žino visas svarbiausias ilgo – 95-erių metų bibliotekos kelio gaires, pasakoja apie tuo keliu ėjusius žmones, jame nutikusius įvykius, įveiktas kliūtis.

Panevėžio bibliotekos pradžia galima laikyti 1922 metų rugsėjo 1 dieną, kai skaitytojui buvo išduota pirmoji knyga. Pirmasis bibliotekos inventorinėje knygoje įrašytas leidinys – trijų dalių Jono Jonilos „Veikalai, veikalėliai ir vertimai eilėmis“. Visi trys šios knygos tomai ir dabar saugomi bibliotekoje, tik, gaila, ne tie patys pirmieji anuomet išduoti egzemplioriai.

Biblioteka, tuomet vadinta knygynu, skaitytojams duris atvėrė Šeduvos gatvėje, dabar – Vasario 16-osios g. 20, iš šio namo savininko Malinino išnuomojus tris kambarius. Pradinį knygyno fondą sudarė 1 397 knygos.

O norint surasti pačias tikrąsias bibliotekos atsiradimo ištakas, tereikia perskaityti 1919 metų gruodžio 20 dienos Lietuvos laikinosios Vyriausybės sprendimą, pagal kurį savo veiklą pradėjo Valstybinis centrinis knygynas Kaune. Vyriausybė suteikė teisę Valstybiniam centriniam knygynui steigti savo skyrius su skaityklomis ir pavedė steigimo reikalus tvarkyti vietos savivaldybėms.

Tuo vadovaudamasi 1921 metų gruodžio 1 dieną Panevėžio apskrities valdyba priėmė sprendimą Valstybinio centrinio valstybinio knygyno skyrių įkurti prie „Aido“ kultūros draugijos. Knygyno vedėja paskirta Elžbieta Jodinskaitė.

Laikmečio šviesuolė

Pirmoji bibliotekos vadovė, filantropė, visuomenės veikėja, draudžiamos lietuviškos spaudos platintoja E. Jodinskaitė gimė 1877 metais, tad šiemet minime šios iškilios moters 140-ąsias gimimo metines.

Dabar G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje dirba 108 darbuotojai, darniai žengiantys link šimtosios įkūrimo sukakties.

Švobiškio dvare gimusi bajoraitė, baigusi pradžios mokyklą, mokslą tęsė Mintaujoje, Latvijoje. Ankstyvojoje jaunystėje ji įsitraukė į lietuvių tautinio atgimimo sąjūdį, bendravo su žymiais jo veikėjais, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Kita jos veiklos sritis – labdara. Dar spaudos draudimo laikais aktyviai ėmė dalyvauti moksleivių ir kultūros darbuotojų šalpos draugijos „Žiburėlis“ veikloje.

Žinoma, kad jos paramos sulaukė daugelis Panevėžio moksleivių, studentų, jos globojamas buvo ir būsimas garsus skulptorius Bernardas Bučas.

Pradėjusi vadovauti Valstybinio centrinio knygyno Panevėžio skyriui E. Jodinskaitė įdėjo daug pastangų, tad jos, nors ir savamokslės bibliotekininkės, įkurta ir vadovaujama biblioteka buvo viena geriausių tarpukario Lietuvoje.

1931 metais E. Jodinskaitė buvo priimta į Lietuvos bibliotekininkų draugiją. Panevėžio bibliotekoje su pertraukomis ji dirbo iki 1947 metų. Mirė 1951 metų gegužės 3 dieną, palaidota Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje saugomos kelios E. Jodinskaitės nuotraukos ir pluoštas rankraštinių atsiminimų apie ją.

Apie bibliotekos vedėjos kasdienio darbo momentus galima sužinoti pavarčius leidinį – dokumentų rinkinį „Kelio pradžia“, išleistą specialiai minint 95-uosius bibliotekos gyvavimo metus. Jame nušviečiamas 1921–1940 metų laikotarpis. Leidinio sudarytojas – Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus darbuotojas Raimundas Klimavičius.

Leidinyje gausu įvairiausių dokumentų. Štai raštas, kuriuo 1925 metų birželį E. Jodinskaitė kreipiasi į Valstybinio centrinio knygyno vedėją: „Išnuomavus savivaldybei knygynui didesnį butą yra reikalinga įsigyti šešis stalus, dvylika suolų, tad prašau sulig galimybės kaip greičiau atsiųsti nemažiau kaip 500 litų, kad galima būtų užsakyti jau dirbti, nes iki rudens reikia viską įrengti, o neturint lėšų negalima pradėti darbą.“ (Citatų kalba netaisyta.)

Valdžios rezoliucija ant šio dokumento: „250 litų asignuoti“.

Arba štai raštas, 1930 metais rašytas tam pačiam vadovui: „Šiuo turiu garbės pranešti, kad Valst. Centr. Knygyno Panevėžio skyrius perkeltas į kitą butą t. y. Bataliono g-vė Nr. 4. Namas yra mūrinis, dviejų aukštų. Knygynas randasi antrame aukšte. Iš seno buto knygynas išsikraustė dėl nepakenčiamo elgesio lenko, namo šeimininko.“

O štai žinutė iš 1933 metų gruodžio 24 dienos laikraščio „Panevėžio balsas“: „Valstybinis Centralinis Knygynas jau naujuose gražiuose Savitarpinės Paskolos Dr-jos rūmuose (Respublikos gt. 14, kur ir „Bangos“ spaustuvė). Salė erdvi, šviesi, gražiai išdabinta įvairių didžiųjų žmonių paveikslais ir jų sukurtais šūkiais. Tai bus didelė (salė) konkurentė Panevėžio salėms (ruošiant vakarus, balius…)“.

Pavyzdys visiems

Besižvalgant po išsaugotus praeities užrašus galima sužinoti, kad per 1923 metų balandžio mėnesį LR Švietimo ministerijos atliktą patikrinimą Panevėžio biblioteka turėjo 1 783 knygas, visus Lietuvoje leidžiamus laikraščius ir žurnalus, keletą pavadinimų laikraščių iš Vokietijos ir JAV. Patikrinimo išvadose konstatuota, kad „Panevėžio knygynas gali būti pavyzdžiu mūsų visiems kitiems knygynams“.

Po trejeto metų fonduose jau buvo 6 230 knygų.

Pirmoji bibliotekos vadovė, filantropė, visuomenės veikėja, draudžiamos lietuviškos spaudos platintoja E. Jodinskaitė.

Biblioteka per tiek dešimtmečių nebuvo vienoje vietoje – jos patalpos keitėsi. 1930 metais knygynas persikėlė į Respublikos g. skersgatvį, o po kelerių metų – į Savitarpio paskolos draugijos pastatą.

1936 metais priėmus valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymą, Valstybinis centrinis knygynas tapo Valstybine centrine biblioteka, o jo skyriai – valstybinėmis viešosiomis bibliotekomis. Panevėžio valstybinė viešoji biblioteka tapo pavaldi LR Švietimo ministerijos Kultūros reikalų departamentui.

Tačiau netrukus bibliotekoms, kaip ir visai šaliai, teko sunkūs išbandymai, prasidėjo karas, sekė pokario metai. Laimė, bibliotekos nebuvo uždarytos, o knygų fondai iki galo nesunaikinti.

Panevėžio bibliotekos fondai pradėti naikinti 1940 metais. Per 1945–1950 metus iš fondų išimta 25 762 sovietinei ideologijai nepriimtinų knygų. Tačiau tuo metu dirbusios bibliotekininkės kaip galėdamos stengėsi bent dalį knygų išsaugoti, slėpė jas. Jų pastangomis dalis vertingų leidinių yra išlikę.

Bibliotekų darbas tęsėsi. 1969 metais kultūros ministro įsakymu Masinės bibliotekos Nr. 1 bazėje įkurta Panevėžio viešoji biblioteka, penktoji tokios paskirties biblioteka Lietuvoje, finansuojama iš šalies biudžeto. Pradėta komplektuoti ne tik grožinė ir populiarioji, bet ir mokslinė literatūra.

1969 metais biblioteka fonduose turėjo sukaupusi 85 311 spaudinių, tik beveik pusė jų buvo rusų kalba.

Skaitytojai bibliotekos neaplenkdavo, lentynose rasdavo ką skaityti, tuo labiau kad knygynuose nusipirkti gerų knygų buvo beveik neįmanoma.

Panevėžio bibliotekai žengiant į priekį, 1972 metų spalio mėnesį joje buvo užregistruotas 10 000 skaitytojas.

Daugelis vyresnių skaitytojų dar mena, kad 1976 metais buvo pradėta bibliotekos pastato rekonstrukcija ir po kelerių metų biblioteka persikėlė į suremontuotas patalpas Respublikos g. 37.

Panevėžio biblioteka visada buvo tarp geriausiųjų. 1981 metais už sėkmingą tarpžinybinės miesto bibliotekų centralizacijos įgyvendinimą apdovanota Liaudies ūkio pasiekimų parodos Maskvoje pirmojo laipsnio diplomu, o direktorei Vandai Paškauskienei įteiktas aukso medalis.

Daugelis nepamiršo ir 1989 metų rugsėjo, kai Panevėžio viešajai bibliotekai buvo suteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vardas. Laikas jau nešė savąjį laisvės ženklą ir 1989 metais biblioteka kartu su visa Lietuva žengė link jos – subūrė Sąjūdžio rėmimo grupę.

Po metų iš vietinio pavaldumo perėjo į respublikinį ir tapo pavaldi Kultūros ministerijai. 1992 metais bibliotekai buvo perduotas pastatas Respublikos g. 14. 1997 metais direktore pradėjusi dirbti R. Maselytė – dešimtoji Panevėžio bibliotekos vadovė.

Prie šimtmečio artėjant

Ketvirtadieni J. Miltinio dramos teatre vyko iškilmingas G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos 95-asis gimtadienis. Buvo prisiminti svarbiausi nueito kelio įvykiai, pagerbti žmonės, pasidžiaugta dabarties pasiekimais, aptarti ateities planai.

Rima Maselytė perėmė prieš ją dirbusių bibliotekos vadovų siekį padaryti G. Petkevičaitės-Bitės biblioteką patrauklią ir turiningą. „Sekundės“ archyvo nuotr.

Dabar G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje dirba 108 darbuotojai, direktorės žodžiais, tai fantastiškas kolektyvas, drauge darniai žengiantis link šimtosios įkūrimo sukakties.

11 metų biblioteka dirba atnaujintame įspūdingame pastate. Kaip sako R. Maselytė, kelias iki šio išsipildymo nebuvo lengvas.

„Jeigu rašyčiau prisiminimus, jie būtų labai įdomūs. Visko buvo daug“, – šypsosi direktorė.

Ji sako esanti dėkinga ir tiems, kurie vykstant bibliotekos atnaujinimui padėjo, rėmė, ir tiems, kurie buvo prieš, trukdė, siekė, kad pastatas atitektų kitiems tikslams. Kliūtys skatino ieškoti išeičių, dėl tikslo daryti viską, kas tik įmanoma. Kai ko nors neleidžiama daryti, atsiranda jėgų, naujų sumanymų.

„Kai įėjome į naujas patalpas, visiems buvo ypatingas metas“, – prisimena bibliotekos vadovė.

Ji pabrėžia, kad G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka – šiuolaikiška, inovatyvi, atvira, ne tik suteikianti patogią ir jaukią erdvę savo lankytojams, bet ir skatinanti juos savarankiškai tobulėti, įgyvendinti kūrybines idėjas. Biblioteka yra senas tradicijas turinti krašto kultūros paveldo skleidėja.

Pastaraisiais metais bibliotekose ypač sustiprėjo skaitmeninimo, kultūros paveldo aktualinimo funkcija.

„Didžiuojamės savo biblioteka, kuri yra nuosekli profesionalaus meno skleidėja. Per metus čia įvyksta apie 600 kultūrinių renginių, juose dalyvauja per 19 000 lankytojų. Esame ir regiono bibliotekų kompetencijų centras“, – pabrėžė R.Maselytė.

Tarp daugybės nuveiktų darbų – ir svarių sutarčių pasirašymas. Štai šiais metais pasirašyta dvišalė ilgalaikė bendradarbiavimo sutartis su Lietuvos istorijos institutu, taip pat sutartis su Čekijos Karlovi Varų regionine biblioteka.

Ypatingą vietą bibliotekos veiklos baruose užima rengiamos mokslinės konferencijos.

Ateinančiais metais čia įvyks Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirta konferencija „Genealogija ir lokalioji istorija: šaltiniai, tyrinėjimai, sklaida“.

Be to, G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka savo interneto svetainėje sukūrė naują rubriką „Šią savaitę prieš šimtą metų“. Kiekvieną pirmadienį iki pat 2018 m. vasario 16 dienos joje pateikiamas kiekvienos tos savaitės dienos įvykis arba faktas, užfiksuotas prieš šimtą metų. Rubriką parengė Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus darbuotojas R. Klimavičius.

Šiais metais biblioteka kvietė į 18 mokslinę knygos kultūros tyrinėjimų konferenciją „Egodokumentika Aukštaitijos knygos kultūros kontekste“. Šio renginio programėlę puošė iš Juozo Miltinio palikimo studijų centro fondų paimtas atvirukas su Žano Frasua Milė paveikslo „Varpų rinkėjos“ reprodukcija, ant jo – J. Miltinio parašas ir užrašas „Pirmą kartą aplankiau Louvrą 1932.VII.26 d. Paris.“

Tai dar kartą parodo, kokie turtingi ir įdomūs yra Panevėžio G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos bei jos filialų fondai. Ateities kartoms bus ką parodyti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų