Grupinio gyvenimo namuose sergantiesiems demencijomis ir Alcheimerio liga visa aplinka pritaikyta taip, kad būtų kuo patogiau ir jaukiau.

Orus gyvenimo saulėlydis – ne tik Vakaruose

Orus gyvenimo saulėlydis – ne tik Vakaruose

 

Sparčiai senstant visuomenei, socialinių ir priežiūros paslaugų senjorams bei neįgaliesiems poreikis auga neįtikėtinai sparčiai. Nors ši verslo niša Lietuvoje nėra užpildyta, privačios iniciatyvos randasi labai pamažu.

Prieš beveik ketverius metus Panevėžio rajone, Naujikų kaime duris atvėrusių grupinio gyvenimo namų sergantiesiems demencijomis ir Alcheimerio liga vadovė Raimonda Ulianskienė tvirtina: tokios veiklos verslu pavadinti negalima, tai priartėjimas bent žingsniu prie vakarietiško požiūrio, kaip turėtų atrodyti ori senatvė.

Slaugantieji senyvo amžiaus ligotus artimuosius žino, koks tai psichologiškai sunkus darbas. Lietuvoje vis dar gaji nuomonė, kad tokios valdiškos įstaigos, kaip senelių namai ar slaugos ligoninė, – paskutinė vieta garbaus amžiaus sulaukusiems senoliams. Gyvenimo saulėlydis esą turi būti sutinkamas namuose, artimųjų apsupty. Karsakiškio seniūnijos Naujikų kaime įsikūrę grupinio gyvenimo namai sergantiesiems demencijomis ir Alcheimerio liga laužo šiuos stereotipus. Dešimt ligonių, globojami kelių darbuotojų, čia gyvena namų sąlygomis: gali šeimininkauti virtuvėje, auginti gėles ir daržoves, rengti angliškas arbatos gėrimo popietes su artimaisiais ir net rūpintis keturkojais.

Kaip pasakojo šių grupinių namų įkūrėja gydytoja R. Ulianskienė, idėja steigti senelių namus gimė dar prieš keturiolika metų. Kartu su broliu po tėvų mirties paveldėtos žemės nesinorėjo parduoti ar išnuomoti. Medikei kilo mintis žinias ir patirtį sujungti su poreikiu tinkamai panaudoti tėvų palikimą.

„Nuo idėjos, kad reikia kažką daryti, iki jos įgyvendinimo praėjo dešimt metų. Prisipažinsiu, pati nelabai ja tikėjau, tai buvo per daug nerealu, bet mintys ėmė konkretizuotis, ieškojau galimybių. Labai svarbus ir sėkmės elementas“, – pasakojo R. Ulianskienė.

Apgalvota iki smulkmenų

Iš pažiūros šie grupinio gyvenimo namai niekuo nesiskiria nuo naujai pastatyto modernaus medinio gyvenamojo namo. Tačiau 220 kv. m erdvėje viskas suprojektuota iki smulkiausių detalių tam, kad sergantieji Alcheimerio liga ir demencijomis galėtų gyventi kuo patogiau. Kaip pasakojo medikė, dar prieš projektuojant grupinio gyvenimo namus pati labai daug domėjosi ir konsultavosi su specialistais, norėdama viską išsiaiškinti iki smulkmenų: nuo erdvių išdėstymo iki spalvų parinkimo. Kvadratinio namo erdvė tarsi sukasi aplink jaukų stiklinėmis pertvaromis įrėmintą kiemelį. Namas suprojektuotas taip, kad patogiai jame galėtų gyventi dešimt žmonių. Jame įrengti septyni kambariai: trys dviviečiai ir keturi vienviečiai. Taip pat didelis jaukus valgomasis, kuriame verda gyvenimas praktiškai visą dieną, bei pagalbinės patalpos.

Skirtingai nei kitose globos įstaigose, čia gyvenantieji šeimininkauja kaip namuose: ruošia valgį, rūpinasi daržais, net augina keturkojus.

„Viskas taip suplanuota, kad judėjimas galėtų vykti ratu. Viena iš šia liga sergančiųjų bėdų, kad jie dažnai pasiklysta, o toks pastato planavimas užkerta tam kelią. Tai pasiteisino, nes yra gyventojų, kurie įpratę nuolat eiti, o šiuose namuose jie gali išvengti tam tikrų baimių“, – pasakojo G. Ulianskienė.

Jaukiuose ir šviesiuose grupinio gyvenimo namuose į akis krenta ir tai, kad visos erdvės, net baldai ar kitos detalės sužymėtos, aiškiai atskirtos užrašais, ryškesnėmis spalvomis ar permatomais baldais. Net kambariai turi savo pavadinimus ar tematiką, pavyzdžiui, aguonų, jūros, lubinų, snieguolių, grybų ir kt.

„Močiutė plauna indus ar užsiima kita veikla ir staiga sutrinka, pamiršta, kur yra, jai pasirodo, jog reikia skubėti namo. Ją nesunkiai galima nuraminti paklausus kambario pavadinimo ir į jį nuėjus. Tuomet mūsų gyventoja nesunkiai atsimena ir nurimsta. Visame name labai daug detalių, kurios išties padeda orientuotis aplinkoje“, – pasakojo grupinio gyvenimo namų vadovė.

Sukiojasi keturkojai

Gyvenamosios patalpos nė iš tolo neprimena ligoninės palatų – visur be galo jauku, žaisminga ir spalvinga. Iš kambario, atvėrus žemę siekiančius langus, galima išeiti į kiemelį. Tiesa, iš daugelio kambarių jau patenkama tik į uždaras terasas, mat pasitaikydavo atvejų, kai močiutės sugalvodavo išeiti pasivaikščioti neprižiūrimos.

Kiekviename kambaryje yra net po supamąjį krėslą – kad gyventojos galėtų atsipalaiduoti ir nurimti. Namų jaukumą kuria kaip tikruose namuose čia gyvenantys keturkojai: viename kambarių ant lovos tingiai snūduriuoja trijų spalvų murklė Katrytė, po kiemą zylioja mišrūnas Rakaliukas, lojimu pasveikinantis kiekvieną atvykusįjį. Nors jam vidiniame kieme įrengta prašmatni dviejų kambarių būda, labiau primenanti rezidenciją, šuneliui mieliau sukiotis tarp žmonių. Tad šuns namelyje glaudžiasi dar vienas rusvas katinas.

Spalvų galia

Akį traukia itin spalvingi kambariai ir kitos erdvės. Pasak R. Ulianskienės, spalvos, kaip ir garsai, turi labai didelį poveikį – spalvų visuma veikia atmintį ir emocinę būseną. Sergantiesiems Alcheimerio liga dažnai sutrinka erdvinis suvokimas, tad svarbu, kad daiktai išsiskirtų spalvomis – pradedant spintelių stalčiais ir baigiant tualeto dangčiais. Būna, kad net pacientų emocinė būklė per porą mėnesių pagerėja, namiškiai nustemba, kai jų artimas pradeda kalbėti.

„Nėra taip, kad pagerėja sveikatos būklė, nes tokiems pacientams ji negali pagerėti, bet atsiranda refleksai ir refleksiniai įpročiai“, – teigė R. Ulianskienė.

Anot jos, sergantiesiems labai svarbu ne tik aplinka, bet ir buvimas kartu bei socialiniai santykiai. Skirtingai nei slaugos ar senelių namuose, grupinio gyvenimo namų gyventojos dažniausiai į savo kambarius grįžta tik pailsėti. Pasak gydytojos, čia gyvenančios moterys yra šių namų šeimininkės ir daro tai, ką paprastai darytų savo namuose. Grupinio gyvenimo namų koncepcija tuo ir skiriasi nuo globos ar slaugos namų, kad jie yra maži. Tarkime, globos namuose senjorus prižiūri darbuotojai, o čia žmonės gyvena kartu, vienas kitam padeda, atlieka tam tikrus buities darbus. Net maistą močiutės, prižiūrimos darbuotojos, gaminasi pačios. Tiesa, meniu sudaromas iš anksto, kad būtų galima apskaičiuoti kaloringumą ir maistinę vertę.

„Visos jos kartu ruošia pietus, vienos pjausto, kitos maišo ar vėliau suplauna indus. Kiekviena dalijasi receptais ir patarimais, kaip gardžiau paruošti vieną ar kitą valgį – taip, kaip gamindavo pačios“, – pasakojo R. Ulianskienė.

Grupinio gyvenimo namų vadovė gydytoja R. Ulianskienė džiaugiasi, kad pavyko suburti savo darbui atsidavusį kolektyvą, visos čia dirbančios darbuotojos tarsi anūkės rūpinasi močiutėmis.

Šeimininkauja kaip namie

R. Ulianskienės teigimu, čia gyvenančioms senjorėms labai svarbi rutina – ji suteikia saugumo jausmą. Kiekviena puikiai žino, kada pietauti, o kada laikas užsiimti įvairiomis veiklomis, kurių čia gana daug. Po pietų laukia muzikos terapeutė arba ergoterapeutė, ji jau pradėjo su pacientėmis rengtis Velykoms – gamina pavasarines dekoracijas ar mažas dovanėles artimiesiems. Netrukus prasidės ir sėjos darbai – grupinio gyvenimo namų gyventojos jau ruošiasi į šalia namų sukastas pakeliamas lysves sodinti gėlių ar daržovių, iš kurių vėliau pačios gamins pietus. Viena mėgiamiausių veiklų – eiti pasivaikščioti į šalia esantį miškelį pasirinkti žibučių, vasarą – žemuogiauti, o rudenį – kankorėžių darbeliams.

„Sėjame net linus, grikius ar kitas kultūras, rengiame tokias šventes kaip linų nuėmimas. Tai labai džiugina močiutes. Žinoma, joms reikia pagalbos, bet pagal pomėgius ir norus stengiamės, jog jų gyvenimas būtų toks, kokio norėtų“, – kalbėjo R. Ulianskienė.

Kiekvieną vakarą grupinio gyvenimo namuose vyksta kone pižamų vakarėliai. Prie vakarienės stalo senjorės paprastai sėdasi jau su chalatais ir vakaroja jaukiai besišnekučiuodamos prie arbatos puodelio apie jaunystės dienas. Itin jaukūs būna ne tik vakarai, bet ir šeštadienio popietės, kai rengiamos angliškos arbatos gėrimo ceremonijos. Pasak gydytojos, jau nuo ryto močiutės kepa sausainius ir pasipuošusios laukia atvykstančių artimųjų. Čia gyvenančios senjorės maudomos du kartus per dieną, patalynė ir drabužiai taip pat keičiami kasdien.

„Norisi keisti požiūrį, kad senas žmogus turi kvapą. Pas mus pirmiausia gyvena moterys. Užimtumo mokymo centro mokinės kartais močiutėms dovanoja grožio procedūrų. Tai smulkmenos, bet jos teikia kasdienį džiaugsmą“, – pastebi R. Ulianskienė.

Eilėje – dvi dešimtys

Grupinio gyvenimo namų vadovės teigimu, šie namai buvo pastatyti pasinaudojus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Tiesa, kai kuriems darbams, pavyzdžiui, aplinkos tvarkymui, teko ieškoti kitų finansavimo šaltinių.

„Reikėjo nemažai ir savų investicijų. Pavyzdžiui, mano svajonė buvo langinės ant langų. Mano seneliai turėjo namą Radviliškio rajone, jame pagyveno vos mėnesį ir buvo ištremti į Sibirą. Namas buvo labai gražus, su langinėmis – iš močiutės pasakojimų aš tas langines mačiau, tad jų norėjau ir čia“, – atviravo gydytoja.

Jos teigimu, išlaikyti tokio pobūdžio įstaigą tik su dešimt gyventojų nėra lengva – tenka balansuoti ant išlikimo ribos. Pakilus minimaliai algai, įstaiga, anot R. Ulianskienės, pradėjo dirbti nuostolingai, teko kelti įkainius.

Vienos vietos kaina šiuose moderniuose grupinio gyvenimo namuose – beveik tūkstantis eurų per mėnesį. Tiesa, pats pacientas moka 80 procentų nuo savo pajamų, jei jo turto vertė yra mažesnė už jo gyvenamosios vietos savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą. Likusią sumą kompensuoja savivaldybė. Nors vien dabar eilėje laukia apie dvidešimt naujų pacientų, kol kas didinti lovų skaičiaus R. Ulianskienė neplanuojama. Ir į šią įstaigą kol kas priimamos tik moterys, mat vienu tualeto ir vonios kambariu dalijasi dviejų kambarių gyventojos.

Taip pat labai svarbi ir pačių pacientų sveikatos būklė. Didžioji dalis lovų – itin žemos, kad pacientai neiškristų, bet kai žmogus nevaikštantis, jam reikalingos jau specialios funkcinės lovos. Didesnę galimybę patekti į šiuos namus turi vidutinių specialiųjų poreikių žmogus, mat turintiems sunkią negalią ar didelių specialiųjų poreikių pacientams yra tik kelios vietos, kurias paprastai užima čia gyvenantieji ilgesnį laiką, kai pablogėja sveikata.

„Idėjų plėstis visuomet yra, bet norisi dar tobulinti tai, kas padaryta. Užtikrinti geriausią gyvenimo kokybę, kokia tik įmanoma sergantiesiems šia liga. Šios veiklos verslu negalėčiau pavadinti, nes išgyventi tikrai sunku. Tai labiau savirealizacija“, – teigė medikė.

Iššūkis – atrinkti darbuotojus

Vasarą be galo gražu ir pačiame įstaigos kiemelyje: akį džiugina mėlynai žydintys lafantai ir daugybė gėlių. Net ir augalai čia susodinti taip, kad veiktų lytėjimo, skonio, regos funkcijas. R. Ulianskienės svajonė – baigti įrengti pojūčių taką, vedantį pro miškelį iki tvenkinio. Daugelis močiučių silpnos sveikatos, tad reikia ir nemažai suolelių palei taką atokvėpio minutėms.

Pasak vadovės, nors per tuos ketverius metus pavyko atsirinkti tik savo darbą ir žmones mylinčius darbuotojus, augti dar yra kur. Kai tik atsidarė namai, čia ji gyveno dieną naktį, dabar atvažiuoja kartą per savaitę, nes darbuotojos puikiai susitvarko. Kita vertus, anot R. Ulianskienės, toks darbas skatina būti geresnius. Ne veltui Vakaruose plačiai taikoma praktika nusikaltusius asmenis siųsti padirbėti į senelių namus – tai ne tik ramina, bet ir nejučia daro žmogų geresnį.

„Be galo svarbūs tarpusavio santykiai, kad čia gyvenantieji jaustųsi kaip namuose. Džiaugiuosi, kad liko dirbti labai puikios moterys, nors šis darbas tikrai nėra lengvas. Bet darbuotojos močiutes prižiūri kaip tikros anūkės. Netgi tokios menkos detalės, kaip pasibelsti prieš įeinant į kambarį ar pažadinti švelniai, vos prisiliečiant prie miegančiojo peties, net nedegant šviesos, labai svarbios geriems tarpusavio santykiams. Aš čia atvažiavusi nusiraminu, o kai padarai kažką gero, ir pačiai širdyje geriau“, – šypsosi R. Ulianskienė.

Galerija

Komentarai

  • ,bet ka daryti toms 20 dar laukiancioms?Truksta,labai truksta pagalbos tokiems zmonems,tokiu nameliu.Sveikatos ir istvermes personalui.Saunuole gydytoja.

  • Tai svajonių namai senatvėje..

    • Atsakyti
  • viskas gražu, tik galėjo toliau nuo kelio statyti, arčiau upelio ir miškelio.Kelias gerai jei keistum pastato paskirtį.O šiaip daugiau tokių iniciatyvų ir statinių

  • Na patalpas ir aplinką dar reikia prisijaukinti ,bet sėkmės .

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų