Jau šį rudenį V. Kulikauskas sulauks pirmosios savo pensijos, tačiau energijos ir jaunatviškumo jam galėtų pavydėti ir trisdešimtmečiai. M. Garucko nuotr.

Ori senatvė – geizerių krašte

Ori senatvė – geizerių krašte

Įprasta, kad emigranto duoną renkasi jaunimas, tačiau į septintą dešimtį kopiantis panevėžietis Vytautas Kulikauskas, sužinojęs, kad jo pensija nesieks nė trijų šimtų eurų, nieko nelaukęs susikrovė lagaminus ir išvyko į ledo ir ugnikalnių žemę – Islandiją.

Išgąsdino lietuviška pensija

Kaip juokauja vyras, jau šį rudenį jis bus oficialus pensininkas, tačiau jėgų, sveikatos ir energijos turi daugiau nei kai kurie trisdešimtmečiai. Gyvenimo planų ir užmojų – nors vežimu vežk, tik daug kam pritrūksta laiko.

V. Kulikauskas atviras – emigruoti niekada nebuvo jo tikslas, tokių minčių net neturėjo. Panevėžyje buvo susikūręs patogų gyvenimą, turėjo mėgstamą pamainos meistro darbą vienoje Panevėžio įmonių. Be to, visuomet uždirbo daugiau nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje. Tačiau viskas apsivertė, kai artėjant pensiniam amžiui nukulniavo į „Sodrą“ tvarkytis dokumentų.

„Šiemet Lietuvoje jau išeinu į pensiją, bet pensininku nesijaučiu, esu kupinas jėgų ir energijos. Planavau ir toliau dirbti, bet kai „Sodroje“ sužinojau, kad mano pensija sieks 235 eurus, labai greitai atėjo sprendimas, kad privalau užsitikrinti kitokią – orią senatvę. Deja, mūsų valstybė kol kas pajėgia mokėti tik tiek“, – pasakojo V. Kulikauskas.

Neilgai trukus jis apsisprendė vykti į Islandiją, kurioje lankėsi prieš trejus metus. Tiesa, tąkart tik kaip turistas. Panevėžietį sužavėjo ne tik nuostabaus grožio gamta, jos unikalūs turtai, bet ir žmonės. Islandija jį tiesiog užbūrė savo egzotika, nors pati gražiausia šalis vis tiek išlieka gimtoji Lietuva. Geizerių krašte gyvena per 320 tūkst. žmonių – panašiai tiek pat, kiek ir Kaune. Taip pat yra maždaug 18 tūkst. lenkų ir apie 2 tūkst. lietuvių emigrantų. Anot V. Kulikausko, Islandija kurį laiką buvo labai izoliuota šalis, dėl kraujomaišos turėjusi apsigimimų, todėl dabar islandai labai draugiškai priima visus atvykėlius.

„Ten visi labai draugiški ir malonūs. Islandijoje gyvena daugelio tautybių žmonių. Prieš kurį laiką valstybės tikslas buvo pritraukti kuo daugiau emigrantų, kad būtų galima išvengti kraujomaišos. Yra net speciali programa, kur įvedus savo duomenis gali pasitikrinti, ar mylimųjų nesieja kraujo ryšys. Mat kraujomaiša turi skaudžių pasekmių, nors neįgaliesiems Islandijoje sudarytos visos sąlygos gyventi visavertį gyvenimą“, – pasakojo emigrantas.

Prie pietų stalo – su kojinėmis

Nors Islandija daug kam atrodo be galo atšiauri šalis, juk viena jos dalis remiasi į poliarinį ratą, iš tiesų tai pasakiško grožio kraštas. O ir nėra labai šalta, mat pro salą tekanti Golfo srovė gerokai sušvelnina klimatą.

„Panevėžyje dabar šalčiau negu ten, kur aš gyvenu Islandijoje. Pro savo namų langus matau vandenyną, o aplinkui – vien lavos laukai. Žalumos beveik nėra, geriausiu atveju samanos ir kerpės. Bet žavesio suteikia geizeriai ir karštosios srovės. Būtent dėl šių karštųjų srovių islandams šildymas, karštas bei šaltas vanduo ar elektra kainuoja simboliškai“, – Islandijos privalumus vardijo panevėžietis.

„Gyvenu principu šiandien ir čia, nes niekada nežinai, kas bus rytoj.“

V. Kulikauskas

Norintiesiems atvykti į Islandiją padirbėti rekomenduojama pasitaupyti nemažą sumą pinigų gyvenimo pradžiai, mat kad galėtum įsidarbinti, turi turėti gyvenamąją vietą. Pasak Vytauto, Islandijos sostinėje Reikjavike dviejų kambariukų buto nuoma pusrūsyje per mėnesį atsieis apie pusantro tūkstančio eurų, tačiau paprastai reikalaujama už nuomą susimokėti už pusę metų į priekį. Tiesa, jam pačiam gyvenamosios vietos neteko ieškoti – darbdavys visus darbuotojus aprūpina bendrabučiu. Tačiau, anot V. Kulikausko, Islandijoje bendrabučiai nė iš tolo nepanašūs į tuos, kurie stovi Panevėžyje. Jis pats gyvena moderniai sutvarkytame ir visa reikalinga buitine technika apstatytame vieno kambario bute. Galvoti, kaip atvykti į darbą, taip pat nereikia – tuo pasirūpina darbdavys.

Vytautas sako, jog darbo laiku darbuotojams net nereikia rūpintis pietumis ir pusryčiais. Jo, kaip ir daugelio kitų darbuotojų, darbo diena trunka nuo aštuonių ryto iki keturių valandų popiet. Per pamainą būna dvi pertraukos po pusvalandį, kad darbuotojai galėtų pailsėti ir pavalgyti. Valgykloje jų laukia įvairiausiais valgiais nukrautas švediškas stalas – valgyti galima ką tik nori ir kiek telpa ir tai nekainuoja. Be to, už šią poilsio valandą mokama kaip už darbo laiką.

„Požiūris į žmogų ir rūpinimasis juo daug ką pasako apie valstybę. Toje pačioje valgykloje, į kurią galima ateiti tik mūvint kojinėmis, valgo ne tik eiliniai dirbantieji, bet ir administracija, direktoriai bei savininkai. Kai mūsų darbdaviams išsivadės tas sovietinis raugas ir jie nusileis iš padebesių, priartės prie savo darbuotojų, ir pas mus bus kitaip. Islandijoje visai kitoks supratimas. Į darbuotojus pirmiausia žiūrima kaip į komandą, kuri kuria tam tikrą produktą, nešantį pelną verslininkui. Todėl tuo pelnu dalijasi“, – kalbėjo V. Kulikauskas.

Kitoks požiūris į darbuotojus

Dirbti Islandijoje vilioja ir kitos socialinės garantijos. Anot Vytauto, Lietuvoje oficialiai už viršvalandžius darbdaviai privalo mokėti daugiau, bet praktiškai dažnai yra kitaip. O Islandijoje, bent jau žuvies perdirbimo gamykloje, kurioje dirba Vytautas, už kiekvieną papildomą minutę sumokama. Pavyzdžiui, jeigu oficialiai darbo diena baigiasi 16 val., bet paskutinis darbuotojas darbo vietą palieka penkiolika minučių vėliau, atlygį už tuos penkiolika minučių viršvalandžių gauna visi darbuotojai. Kai prasideda žuvies sezonas, tų viršvalandžių pasitaiko gana dažnai, taip pat kartais tenka dirbti ir šeštadieniais, bet už šias dienas mokama beveik dvigubai.

„Jeigu išpuola kalendoriuje raudonai pažymėta diena, tarifai būna dar didesni. Tad užsidirbti yra visos galimybės“, – pasakojo emigrantas.

Be to, visi darbuotojai, atėjus gegužės 1-ajai, gauna atostoginius, kurie visus metus kaupiami atskiroje sąskaitoje. Vytautas, pradirbęs vos pusmetį, atostogoms gavo per pusantro tūkstančio eurų. O prieš Kalėdas laukė ir dar viena staigmena – papildomi pinigai žiemos atostogoms. Vyras džiaugiasi, kad jis jau gavo laišką iš Islandijos, jog yra sukaupęs tam tikrą sumą pinigų savo būsimai pensijai.

„Žinoma, Islandijoje mokesčiai gana dideli, bet visi juos moka geranoriškai, nebandydami išsisukti. Nors maistas gana brangus, tačiau Lietuva sparčiai vejasi, o atlyginimai skiriasi dar kelis kartus. Aš esu tik paprastas darbininkas, bet atskaičius visus mokesčius, išlaidas pragyvenimui, per mėnesį vidutiniškai man lieka apie du tūkstančius eurų“, – pasakojo V. Kulikauskas.

Jį sužavėjo ir tai, kad svečioje šalyje nėra tokio biurokratizmo kaip Lietuvoje. Įsidarbindamas turėjo pasirašyti tik ant dviejų sutarčių – viena islandų, o kita – anglų kalba. O Lietuvoje reikėdavo pildyti šimtus dokumentų ir žurnalų, o jeigu tikrintojas būdavo nekokios nuotaikos, tai dar ir pylos gaudavo.

„Atidirbęs pusmetį jau turėjau keturias savaites atostogų, dabar grįžau dviem savaitėms ir planuoju į Lietuvą parskristi vasarį. Užtenka susiplanuoti kelionę ir pranešti darbdaviui, kad kitaip planuotų savo darbus. Net nereikia rašyti pareiškimo – darbdavys pasižymi savo kalendoriuje ir viskas“, – pasakojo V. Kulikauskas.

Metas mokslams

Islandijoje panevėžietį itin žavi ir tai, kad sudarytos visos sąlygos sportuoti bei aktyviai gyventi. Jis pats apsistojo miestelyje, kuriame gyvena kiek daugiau nei trys tūkstančiai gyventojų. Tačiau net ir tokioje nedidelėje gyvenvietėje veikia didžiulis sporto kompleksas su baseinais, sporto salėmis ir septyniais futbolo aikštynais, kurių galėtų pavydėti net profesionalūs sportininkai. Panevėžys tokio lygio futbolo stadiono neturi. Pasak Vytauto, dar prieš du dešimtmečius Islandija turėjo daugybę bėdų dėl jaunimo ir paauglių girtuoklysčių, rūkymo bei narkotinių medžiagų vartojimo, tačiau puikiai išlipo iš šios duobės, investuodama į vaikų ir jaunimo užimtumą. Būreliai vaikams yra nemokami, o ir patys tėvai daug dėmesio skiria atžaloms. Taip pat organizuojama labai daug švenčių ir renginių visai šeimai. Nors tokiuose renginiuose galima laisvai gurkšnoti alų, niekas Islandijoje juo nepiktnaudžiauja. Be to, parduotuvėse galima įsigyti tik labai silpno alaus, pats populiariausias jų tradicinis su apelsinais.

„Gražu žiūrėti, kaip net patys mažiausi vaikučiai sportuoja su tėvais. Galėtume ir mes pasimokyti iš Islandijos švietimo sistemos. Be to, ir profesinės sąjungos sudaro visas sąlygas, kad darbuotojai būtų aktyvūs. Baseinas, sporto salės su visa kokia tik nori įranga – o svarbiausia, profsąjungos dengia pusę sporto abonemento kainos. Sveika gyvensena skatinama įvairiais būdais“, – pasakojo V. Kulikauskas.

Jis pats nuo mažų dienų aktyviai užsiima sportu, baigė Panevėžio sporto internatą, iki šios dienos aktyviai gyvena, itin mėgsta plaukioti baseine. Po darbo visuomet lekia į sporto salę arba islandų kalbos pamokas. Neseniai baigė antrąjį lygį. Anot panevėžiečio, islandų kalbos labai sunki fonetika – pakanka ne taip ištarti vieną garsą, kad keistųsi žodžio prasmė. Islandai labai geranoriškai žiūri į tuos, kurie stengiasi kalbėti jų kalba, todėl Vytautas bent jau parduotuvėje ar baseine bando bendrauti nors ir laužyta, bet vietine kalba. Tiesa, darbo ir gyvenamojoje aplinkoje islandų kalbos beveik nereikia – daugiausia jo kolegų yra lenkai, su kuriais bendrauja lenkiškai.

„Ir anksčiau galėjau skaityti bei suprasti lenkiškai, o dabar galiu ir laisvai bendrauti. Tobulinu ir anglų kalbą, skaitau rusiškai visus rusų klasikus bei mokausi islandų kalbos. Norų daug turiu, bet kai nori, viskas įmanoma, tik trūksta laiko“, – šypsosi emigrantas.

Širdis dar jauna

Panevėžietis darbe yra vyriausias, tačiau dėl amžiaus nejaučia jokių nepatogumų. Anot Vytauto, svarbu ne kas parašyta pase, o kaip pats žmogus jaučiasi. O jis bent jau dabar jaučiasi puikiai. V. Kulikausko dažnai paklausia, ar ne per senas emigruoti, tačiau jis tik nusišypso – svarbiausia, kad širdis jauna.

„Gyvenu principu – šiandien ir čia, nes niekada nežinai, kas bus rytoj. Tikrai nesigailiu, kad išvykau, darbas man teikia malonumą, net nejaučiu, kad dirbčiau. Turiu galimybę aktyviai sportuoti, keliauti, mokytis kalbų, pažinti kitą kultūrą, žmones. O svarbiausia, užsitikrinti orią senatvę“, – sako emigrantas.

Sunkiausia Vytautui buvo palikti Panevėžyje šeimą ir namus. Ypač nenorėjo jo paleisti 85-erių mama, kuriai sūnus buvo ramstis, tačiau Panevėžyje gyvena kitas brolis, tad mama viena neliko. Paties V. Kulikausko vaikai jau seniai gyvena savarankiškai, jam padovanojo ir anūkų. Kita vertus, šiuolaikinės technologijos leidžia su artimaisiais bendrauti net ir būnant už tūkstančio kilometrų.

„Labai norėčiau, kad ir lietuviai kada nors pradėtų gyventi geriau. Nebereikės kelti sparnų ne tik jauniems, bet ir senimui, o valstybė gebės pasirūpinti savo žmonėmis. Bet kol kas mums dar labai daug reikia dirbti ta linkme“, – mano Vytautas.

Galerija

Komentarai

  • Pagarba šauniajam Vytukui!

  • Super!

  • tikras optimistas ir pozityvus entuziastas

  • Labai džiugu už Vytauta!

  • Labai džiugu ,kad Auridos darbuotojams,bent užsienyje pasisekė 🙂

Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų