Vilniuje karjeros laiptais kopiantis Arminas pasvajoja ir apie pasaulines teatrų scenas. Asmeninio archyvo nuotr.

Į operą nuvedė Kosmosas

Į operą nuvedė Kosmosas

Panevėžiečio 26-erių metų Armino Skirvainio ryškus diskantas pro muzikos mokytojos ausis nepraslydo dar pirmoje klasėje. Prabėgus beveik dvidešimčiai metų jo baritono arijos skamba vienoje garsiausių šalyje – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro – scenoje. Nors Armino keliai su opera dažniausiai prasilenkdavę, tačiau fanatiškai klasikine muzika besidominčio dėstytojo įkvėptas jis pasirinko nelengvą darbą scenoje.

 

Armino Skirvainio istorija skamba kiek paradoksaliai. Iki paskutiniųjų mokslo metų Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje retai šalies sostinėje tesilankydavęs panevėžietis dabar sėkmingai skinasi kelią į žiūrovų širdis vienoje geidžiamiausių Lietuvos scenų.

Arminas pasakoja, jog besimokant menų gimnazijoje jam nusišypsojusi laimė turėti ypatingą muzikos istorijos dėstytoją Viktorą Januškevičių. Dėl unikalios asmenybės mokytojas auklėtinių buvo draugiškai pramintas Kosmosu.

„Jis žinojo viską, kas susiję su klasikine muzika. Turėdamas neįsivaizduojamą skaičių muzikinių įrašų ir literatūros, po pamokų rengdavo vadinamuosius fakultatyvus, kuriuos mokiniai galėjo laisvai lankyti. Tarp jų buvau ir aš“, – pasakoja A. Skirvainis ir priduria jau tuomet pajutęs, jog darbas operos teatre – jo ateities vizija.

Panevėžietis netruko apsispręsti dėl tolesnių žingsnių ir įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), profesoriaus Vladimiro Prudnikovo renkamą grupę.

„V. Prudnikovas ir jo žmona Nijolė Ralytė – patys šilčiausi ir profesionaliausi žmonės, į kuriuos galiu kreiptis ne tik dėl dainavimo pamokų. Juokaujama, jog pabaigęs dainavimo studijas iš mūsų klasės išeini su dviem diplomais: dainavimo ir gyvenimo“, – šypteli Arminas.

Panevėžietis gerai prisimena, jog pirmieji dveji metai akademijoje pareikalavo tikrai nemažai kantrybės ir pastangų. Reikėjo išmokti gyventi savarankiškai, suvokti, jog už savo veiksmus ir žodžius esi atsakingas pats, o ne kas nors kitas.

Arminui teko prisitaikyti ir prie įtempto studijų ritmo: ryte prasidėdavusios paskaitos dažniausiai baigdavosi vėlai vakare.

„Bendrabutis anaiptol buvo ne namai, o tiesiog vieta padėti galvai. Namai Panevėžyje, juos reikėjo palikti. Kiekvieną dieną kankindavo abejonės, ar mano pasirinktas kelias teisingas“, – pamena solistas.

Iš baro į teatro sceną

„Daugelis dainavimo specialybės studentų sutiks, jog šią specialybę studijuoja dėl to, jog nori matyti save viename iš daugelio pasaulio operos teatrų“, – sako A. Skirvainis.

Jo mintys dainuoti operoje pagreitį įgavo trečiame kurse. Arminas buvo pakviestas pasirodyti į Panevėžio muzikinį teatrą atvežtame spektaklyje ir nuo to laiko užgimė noras dainuoti dar didesnio teatro scenoje.

Dabar A. Skirvainis – vienas iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistų. Tačiau vien iš muzikos pragyventi kol kas nepavyksta. Panevėžietis pinigų užsidirba viename sostinės naktinių barų.

Solistas juokiasi, jog klientai dažnai negali patikėti tuo, kokia veikla lydi Arminą kiekvieną dieną, ir jo pasakojimus neretai palaiko juokais.

Visgi didžioji jo dienos dalis paskirta muzikos pasauliui. Tik atsikėlęs A. Skirvainis skuba prasidainuoti, sušildyti balso stygas. Dieną jo laukia bent porą ar trejetą repeticijų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre arba akademijoje.

Arminui Skirvainiui nesunkiai pavyksta suderinti darbą bare bei teatro scenoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuolat muzikos garsuose paskendęs dainininkas patikina, jog jis pats vien klasikine muzika neapsiriboja ir į savo kasdienybę įsileidžia įvairų skambesį.

„Manau, jog svarbiausias muzikos bruožas yra sukelti jausmus. Nesvarbu, ar tai populiarioji, funk, soul ar džiazo stiliaus muzika. Esu ne vienas, gyvenu su savo gyvenimo drauge Gina (taip pat atlikėja Gina Kazlauskaitė – red. past.), tad muzika namuose skamba iš visų kampų – tik ne per garsiai, kad nepyktų kaimynai“, – juokiasi pašnekovas.

Meilė muzikai užgimusi ne tik šios poros širdyse, bet visoje Skirvainių šeimoje. Mėgėjiškame orkestre grojo Armino seneliai, neabejingi muzikai yra ir dainuoti mėgstantis brolis Žilvinas, ir tėvai.

„Tėtis dar vaikystėje norėjo gyvenimą pakreipti muzikos link. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms svajonės įgyvendinti nepavyko, bet didelis noras nesustabdė savarankiškai išmokti groti gitara, akordeonu. Neretai tėvai, kurie kažko norėjo, bet negalėjo pasiekti, viltis deda į atžalas. Numanau, jog toks buvo ir mano atvejis“, – sako.

Klausa ir balsas – ne rodiklis

A. Skirvainis sako, jog klasikinės muzikos atlikėjui operos teatro scena yra viena geriausių terpių būti pastebėtam, pasisemti profesinės patirties, pradėti karjerą.

Paklaustas, ar operos atlikėjui užtenka vien gero balso ir klausos, Arminas tik šypteli, jog be šių dviejų savybių dainininkas net negalėtų egzistuoti, nes tai yra dainuojančio žmogaus darbo pamatas. Bet vien gerai jausti muziką, pataikyti į ritmą neužtenka.

„Profesionalas turi išmanyti muzikos teoriją, istoriją, mokėti ne vieną kalbą, būti tiek fiziškai, tiek psichologiškai stiprus – niekada nežinai, ko režisierius gali iš tavęs pareikalauti. Gali būti, jog atliekant tą patį vaidmenį būsi paprašytas visiškai kitaip judėti, kartais net kitaip dainuoti, nei esi įpratęs“, – sako Arminas.

Ne vieną vaidmenį teatre sukūrusiam jaunajam operos solistui, kaip ir daugeliui, tenka dainuoti ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis. Italų, vokiečių, rusų, prancūzų, ispanų ar anglų – šiomis kalbomis kūrė pasaulinio garso kompozitoriai.

Ir nors, kaip mano A. Skirvainis, dažnai net ir nesuprantant svetimos kalbos galima dainuoti iš klausos, iš „pajautimo“, vis tiek jis įsitikinęs, jog kuo profesionalesnis atlikėjas, tuo jis geriau suvokia, jog kiekvieno žodžio, frazės mokėjimas suteikia didesnę laisvę interpretacijoms.

„Kai gaunu naujus kūrinius ar visą partiją, stengiuosi įsigilinti ne tik į savo vaidmenį, bet suprasti ir kitus mane supančius veikėjus“, – patikina A. Skirvainis.

Jokių „stop“

A. Skirvainis ne kartą yra patekęs į kurioziškas situacijas. Neseniai vyko operos studijos egzaminas – kelias dienas iš eilės reikėjo dainuoti tą patį veikalą ir padėti studijų draugams jį išlaikyti.

Arminas pasakoja, jog vienoje mizanscenoje kartu su scenos partneriu jiedu turėjo tyliai sliūkinti ir surasti pasislėpusius įsimylėjėlius. Tačiau viskas įvyko ne taip sklandžiai, kaip tikėtasi.

„Po tylaus ėjimo kolega nežinia dėl ko pradėjo krizenti. Nežinau, kas atsitiko man, bet prie jo prisijungiau ir aš. Toje scenoje muzikos beveik nebuvo, o mūsų juokas ėmė vis garsėti. Kai stengiesi juoką sulaikyti ir vėl sugrįžti į rimtį, tą padaryti beveik neįmanoma“, – pamena solistas.

Atsitiko blogiausia: nors buvo bandoma dainuoti savo partijas, scenoje vaikinai prapliupo garsiu juoku.

„Pasisekė tik todėl, jog netrukus turėjome išeiti iš scenos. Žinoma, po spektaklio režisierė kaip reikiant mums davė velnių. Ji visiškai nesuprato, kas įvyko“, – šypteli Arminas.

Atskiros istorijos verti ir momentai, kai scenoje pamirštamas tekstas, tačiau A. Skirvainis vadovaujasi kiekvienam atlikėjui pedagogo į galvą kalama tiesa: niekada negalima sustoti.

Operos solistas į savo pasaulį įsileidžia įvairią muziką – nėra prisirišęs prie klasikos. Asmeninio archyvo nuotr.

„Gali pamiršti žodžius, tavo partneris gali pamiršti tekstą, orkestras pagroti ne tą, ką turėtų, galų gale ant tavęs gali užkristi dekoracija, bet niekada negali sustoti. Kuo daugiau patirties dainininkas įgauna, tuo labiau supranta šio pasakymo svarbą“, – sako ir pats ne kartą improvizavęs solistas.

Būti vienu iš nedaugelio

Panevėžietis griežtai atmeta nuomonę, jog operos žanras, palyginti su populiariąja muzika, ganėtinai siauras. Priešingai, sako, opera – plačiausias vandenynas, kuriame slypi pasakiški lobiai.

Paklaustas, ar neatsibosta kas kartą atlikti vis tas pačias arijas, Arminas turi tvirtą atsakymą.

„Gyvenime yra taip, jog jeigu žmogui kažkas pabosta, jis bando ieškoti kažko kito, naujo. Taip ir klasikinėje muzikoje: jeigu esi daug kartų dainavęs tą patį vaidmenį, gali mokytis ką nors nauja, bandyti dainuoti kituose teatruose, parodyti save ne tik operoje, bet rengti rečitalius ir panašiai“, – sako A. Skirvainis.

Kol kas jo karjera sėkmingai klostosi Vilniuje. Tačiau pasvajoti apie didžiąsias pasaulio scenas panevėžietis taip pat nepraleidžia progos.

Visgi sako manantis, jog jose atlikėjai pradeda dainuoti tikrame karjeros zenite arba tie, kurie ant savo pečių neša populiarumo naštą.

„Jeigu nori ten pasirodyti, reikia būti tikrai ypatingu atlikėju. Neužtenka tik gero dainavimo, reikia būti unikalia asmenybe“, – mano panevėžietis.

A. Skirvainis atkreipia dėmesį, jog tokiuose teatruose kaip Milano „La Scala“, Brodvėjaus „Metropolitan“ ar Londono karališkasis „Covent Garden“ lietuvių atlikėjų dainuoja tiek, jog visus juos būtų galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais.

„Įvertinus, kokia nedidelė valstybė esame, sugebame parodyti savo talentą ir konkuruoti su didžiausiomis šalimis. Šie teatrai man, kaip dainininkui, kol kas atrodo neįgyvendinama svajonė“, – svarsto Arminas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų