Irena Giedraitienė dešimtis kartų Senvagėje fotografavo ir žmones, ir gamtą. Šį kartą ji – kitoje objektyvo pusėje. V. Bulaičio nuotr.

Objektyvui – šešių dešimtmečių ištikimybė

Objektyvui – šešių dešimtmečių ištikimybė

Panevėžietė fotomenininkė Irena Giedraitienė nesustojančio gyvenimo vaizdus žada fiksuoti tol, kol rankos išlaikys fotoaparatą.

Panevėžietė 83-ejų Irena Giedraitienė nė nesvarsto apie kūrybos kelio pabaigą ar ramų poilsį tarp keturių sienų. Menininkės žvilgsnis vis dar įdėmus, skvarbus ir budrus – nepraleidžia nė vieno išraiškingo šviesos blyksnio, įdomesnio vaizdo ar raiškos.

Fotografijoje jai svarbiausi – šviesa, siužetas ir prasmė. O kad ji tuos dalykus sugeba valdyti, įrodo darbų įvertinimai. Svariausias iš jų – pasaulinės reikšmės, kino „Oskarui“ prilyginamas spaudos fotografijų konkurso „World Press Photo“ prizas „Aukso akis“ ir pirmoji vieta „Bendrųjų įvykių“ kategorijoje. Vienintelei lietuvei moteriai šis įvertinimas skirtas 1975 metais Amsterdame už fotografiją „Vestuvių vakarą“.

Kitas I. Giedraitienės darbas „Katytė“ įtrauktas į Tarptautinio fotografijos centro fotografijos enciklopediją bei kitus svarbius leidinius.

Lietuvos fotografijos meno kelyje ryškų pėdsaką įspaudusi menininkė surengė daugiau nei 40 personalinių parodų, dalyvavo apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje ir yra pelniusi kelias dešimtis apdovanojimų.

Parodyti bei pasakyti ir dabar ji turi ką, tad rengiasi parodoms, tvarko archyvą, kuria naujus fotografijų ciklus, svarsto įdomius projektus.

Šiuo metu daugiausia panevėžietės kūrėjos laiko ir dėmesio atima būsima paroda „Fotoskrynia“, kuriai pasirengti padeda miesto Savivaldybės skirta meno stipendija.

Parodoje žadamos eksponuoti nuotraukos, kuriose bus užfiksuoti amžinųjų vertybių atspindžiai ir svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, reikšmingi miesto ir šalies kultūros paveldo objektai.

Keturiasdešimt autorės atrinktų kūrinių planuojama eksponuoti šių metų pabaigoje ir kitų pradžioje Panevėžio galerijose, mokyklose, bibliotekose.

Atidarė fotografijų skrynią

Viena I. Giedraitienės parodos dalis bus pavadinta „Mūsų klasė“ – joje autorė nori pasakoti apie savo klasės drauges.

O ta jos klasė – mergaitės, brandos atestatus gavusios 1954 metais. Tai buvo paskutinė tik mergaičių klasė tuometėje Panevėžio antrojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. Paskui mergaitės ir berniukai pradėjo mokytis kartu.

Tarp I. Giedraitienės klasės draugių daug žinomų moterų: mokslininkių, gydytojų, pedagogių. Su ja kartu vidurinę mokyklą baigė garsi žurnalistė Nijolė Baužytė, miesto šviesuolė, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu apdovanota panevėžietė medikė ir visuomenininkė Liudvika Knizikevičienė bei kitos.

Galerija

Pašnekovė apgailestauja mokykliniais metais dar nefotografavusi, tad parodoje bus eksponuojamos vėlesnių metų nuotraukos – daugiausia iš klasės draugių susitikimų.

Būsimoje parodoje bus galima pamatyti ir daugiau sustabdytų įdomių praeities bei dabarties akimirkų. Menininkės fotografijų skrynia gausi – juk fotografuoti pradėjo 1955 metais, išvykusi iš gimtojo Panevėžio ir pradėjusi studijuoti tuomečio Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete.

Pirmieji bandymai buvo lemtingi – į fotografijos pasaulį jie moterį įtraukė visam gyvenimui. Fotografavo studijuodama, dirbdama Kauno žemės ūkio statybos projektavimo institute, dukras augindama, fotoaparato nepadėjo išėjusi į pensiją ir sugrįžusi į gimtąjį Panevėžį, fotografuoja ir dabar.

Pirmieji žingsniai

O tuomet, daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius, studentė pirmą kartą laboratorijoje pamačiusi, kaip paslaptingoje aplinkoje prie raudonos šviesos daromos nuotraukos, buvo sužavėta ir pati nutarė pradėti fotografuoti. Netrukus to ir ėmėsi.

Pirmąjį fotoaparatą „Smena“ ji skolinosi, vėliau, 1960 metais, vyras nupirko fotoaparatą FED-2, po kelerių metų – „Zenit-E“.

Pirmas viešasis fotografės pasirodymas įvyko 1966-aisiais, jos darbai eksponuoti fotografijų parodoje „Vaikai“, surengtoje Kaune, Žemės ūkio statybos projektavimo institute.

Pirmaisiais fotografavimo metais teko labai įdomus išbandymas.

Dar mokykloje besimokydama būsimoji Giedraitienė, o tuomet Irena Zackevičiūtė, domėjosi sportine gimnastika, lankė treniruotes, tą patį tęsė ir įstojusi į institutą.

Nutiko taip, kad Kauno gimnastai buvo pakviesti dalyvauti 1956 metais Maskvoje vykusioje Tautų spartakiadoje – jie dalyvavo didžiulio renginio atidarymo pasirodymuose ir kitais momentais.

Kartu su kitais gimnastais į Maskvą vyko ir Irena. Jaunai fotografei buvo kur kreipti fotoaparatą – daugybė jaunimo, sporto, pasirodymų. Taigi padarė nemažai nuotraukų ir jos sukurtas reportažas pripažintas vienas geriausių.

Kai praėjus daugeliui metų moteris kolegoms pasisakė turinti seriją nuotraukų iš 1956 metų Tautų spartakiados, jie pasiūlė surengti parodą.

Seni negatyvai jau buvo subraižyti, vis dėlto padedant draugams juos pavyko sutvarkyti ir šios nuotraukos 2009 metais eksponuotos virtualiai, vėliau personalinėje parodoje Panevėžio fotografijos galerijoje.

Spartakiados nuotraukas – 19 darbų – turi įsigijęs Vilniuje įkurtas MO muziejus. Šis muziejus siekia sukaupti Lietuvos moderniojo ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekciją, padaryti ją prieinamą tiek šalies, tiek užsienio meno mylėtojams. Kolekcija apima laikotarpį nuo 1950 metų iki šių dienų.

Prisimindama vieną vertingiausių savo darbų – fotografiją „Vestuvių vakarą“ , I. Giedraitienė pasakoja, kad draugė paprašė nufotografuoti vienu metu švenčiamas dviejų brolių vestuves. Po daugybės kadrų ir vestuvių ceremonijos poros jautėsi pavargusios, tad nebenorėjo eiti prie jūros, ant tilto, kaip fotografė buvo sumaniusi.

Vis dėlto juos įkalbėti pavyko ir nuotraukoje įamžintos vėjui pučiant, saulei leidžiantis ant tilto stovinčios dvi jaunavedžių poros. Parodžiusi šią nuotrauką žurnalo „Nemunas“ fotomenininkui Romualdui Rakauskui, I. Giedraitienė sulaukė pagyrimų ne tik iš jo, bet ir iš nuotrauką pamačiusio Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininko Antano Sutkaus.

Nuotrauka buvo atrinkta tarp geriausiųjų ir išsiųsta konkursui. Taip ji, Amsterdame vykusiame pasauliniame konkurse nurungusi per 6000 fotografijų, pelnė apdovanojimą.

Menininkė apgailestauja, kad ir aukso medalis, ir „Aukso akis“ iš jos namų, kaip ir kiti apdovanojimai bei fotoaparatai, buvo pavogti.

Liko tik nuotrauka ir įrašai konkurso „World Press Photo“ interneto puslapio archyve.

Nevaržoma rėmų

Laikas su visomis savo gerosiomis ir blogosiomis patirtimis lekia į priekį – jauna menininkė subrendo nė nepastebėjusi, kaip vieni dešimtmečiai keitė kitus.

Regis, taip neseniai švęstas jos 70-asis gimtadienis, kai ištarė lemtingus žodžius, kad su fotoaparatu skirsis tik tada, jeigu rankos jo nebenulaikys.

Paminėtas ir 75-metis, o netrukus bus 80-asis gimtadienis. Garbingą I. Giedraitienės sukaktį minint Vilniuje „Prospekto“ fotografijos galerijoje veikė jos darbų paroda.

Per parodos atidarymą kalbėta, kad autorė sugeba stebinti žiūrovus įvairiais darbais – tai įspūdinga motinos fotografija parodoje „Žvilgsnis į senatvę“, tai fotografiniais eksperimentais ir gamtos fotografija serijoje „Flora“ ir kitais.

„Didelis kontrastas, palyginti su pirmosiomis vaikystės ir vestuvių fotografijomis iš septintojo dešimtmečio. Vaizduose ir širdyje ji išlieka romantikė, sugebanti labai tiksliai apskaičiuoti kiekvieną savo fotografijų kompoziciją. I. Giedraitienė, lyg ir būdama į daugelį panaši, stengiasi išlikti savimi. Jos kūryboje rasime romantiškumą, lyrizmą bei pozityvumą. Vestuvių fotografijoje ji savita, svajinga ir santūri, vengia fotoateljė standartų ir pozų“, – rašyta apie šią autorę.

Pripažįstama, kad ir kaip būtų, šios moters kūryba nusipelnė gilios ir išsamios mokslinės menotyrinės analizės.

I. Giedraitienė – viena pirmųjų moterų šimtmečio Lietuvoje, į pasaulį bandančių žvelgti pro fotoobjektyvą. Tik vėliau į fotografiją įsiveržė kur kas daugiau dailiosios lyties atstovių. Iš pradžių ji buvo viena vyrų apsuptyje, tiesa, jų gerbiama ir vertinama. Tik konkurencija buvo didžiulė.

„Turėjai daryti geriau nei vyrai, kad jie tave pripažintų“, – prisimena menininkė.

Į Kauno fotoklubą ji įstojo 1968 metais, Lietuvos fotomenininkų sąjungos nare tapo 1970-aisiais. Meno kūrėjo statusas jai suteiktas 2005-aisiais. Tais pačiais metais išleista jos kūrybos rinktinė. 2014-aisiais tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nare.

Apie I. Giedraitienės fotografijas sakoma, kad jų nevaržo jokie žanrų rėmai, nebaugina kaimynystė su grafika ar tapyba.

Beje, kitais metais panevėžietė fotomenininkė parodą ketina rengti kartu su Kaune gyvenančia dukra Ina – dailininke, dizainere. Šiuos darbus turėtume išvysti Panevėžio dailės galerijoje.

Tai būtų gražus dviejų meniškos prigimties moterų – motinos fotomenininkės ir dukros dailininkės – pasirodymas. Dukra yra maketavusi du motinos fotografijų albumus: „Fotografijos“ ir „Prisiminimų aidai“ .

Kita I. Giedraitienės dukra Rūta gyvena Panevėžyje, ji gydytoja. I. Giedraitienė turi anūkę, tris anūkus ir proanūkę. O jos jau šviesaus atminimo vyras, kaip ir ji, buvo statybos inžinierius.

Moteris su fotokamera

Kaip sako fotomenininkė, jai labai svarbu atspindėti amžinąsias vertybes, užfiksuoti tai, kas bent kiek pakilę virš kasdienybės.

Tarp jos fotografuotų žmonių, pirmiausia, žinoma, buvo savieji – vaikai, draugai, kolegos, taip pat pažįstami ar nepažįstami. I. Giedraitienės archyve užfiksuota daug svarbiausių gyvenimo įvykių – vestuvių, gimimo, laidotuvių, švenčių kadrai.

Labai svarbus žmogus jos gyvenime buvo motina – tikra, ištikima, suprantanti draugė. Vienturtė dukra ir į Panevėžį po vyro mirties grįžo, kad būtų arčiau mamos.

Motina buvo ir dukros modelis – ją fotografavo, kūrė pasakojimų ciklus. I. Giedraitienė labai skausmingai išgyveno mamos išėjimą.

Iki šiol fotografuojančiai menininkei šioji veikla yra tapusi jos gyvenimo būdu. Jai įdomu fotografuoti viską, nors pirmenybę vis dėlto atiduoda žmonėms. Gamta taip pat labai svarbi – tik, menininkės nuomone, kiek sunkesnis žanras

2016 metais dienos šviesą išvydo dar vienas I. Giedraitienės darbų albumas „Moteris su fotokamera“.

Jame fotografės darbų archyvo dalis – tarsi sovietmečio Lietuvos gyvenimo kasdienybės metraštis.

„Tik čia atsispindi ne oficialioji, o pozityvioji, gražioji gyvenimo pusė“, – rašyta albumo pristatyme. Knygoje stengtasi pristatyti rečiau eksponuotas fotografijas.

Albumo „Moteris su fotokamera“ sudarytoja ir leidėja Eglė Deltuvaitė iš daugiau nei pusę amžiaus aprėpiančio I. Giedraitienės archyvo atrinko 180 fotografijų.

Galerija

„Knygoje atskleidžiamos kelios serijos, prie kurių I. Giedraitienė dirbo po kelerius metus ar daugiau, pradedant laidotuvėmis, turgumis, vestuvėmis, įvairiomis muzikos šventėmis. Viena žymiausių jos serijų – „Tautų spartakiada“, – pasakojo E. Deltuvaitė.

I. Giedraitienės fotografijose maža politinio gyvenimo atspindžių. Autorė sako, kad ją labiau domino ne oficialioji, o romantiškoji gyvenimo pusė.

„Mėgdavau fotografuoti vaikus, nes ir šeima, ir dukra man labai noriai pozuodavo. Paskui svetimus, artimųjų bendradarbius fotografuodavau. Būdavo, einu per miestą ir viską fiksuoju“, – pasakoja ilgus metus Kaune gyvenusi fotomenininkė.

Anksčiau buvo išleistas jos darbų albumas „Prisiminimų aidai“ – tolimi atgarsiai to, ką teko žmonėms išgyventi.

Pirmoji dalis skirta žmonėms, patyrusiems holokaustą, išgyvenusiems koncentracijos stovyklų pragarą, artimųjų netektį, slapstymosi siaubą.

Autorė pasakoja, kad nebuvo lengva prikalbėti žmones fotografuotis ir tuo pačiu dar kartą prisiminti skausmingus išgyvenimus. Fotografuota visoje Lietuvoje, susitikimai rengti Klaipėdoje, Raseiniuose, Mažeikiuose, Plungėje. Vis dėlto daugiausia išgelbėtų Lietuvos žydų (litvakų) nufotografuota bendruomenės namuose Vilniuje, Pylimo gatvėje.

Kitos knygos „Prisiminimų aidai“ dalys skirtos fotografės kūrybai.

„Jose fiksuojamas laikas ir laikinumas žvelgiant iš kitos lango pusės. Žiūrėdami į portretus bandėme perskaityti veiduose įrašytą istoriją, o pokario laikas skaičiuojamas dainų šventėmis ir atpažįstamas iš drabužių. Naujesni laikai kalba langų ir peizažų atspindžiais. Irena Giedraitienė meistriškai fiksuoja laiko slinktis ne dokumentuodama triukšmingus politinius įvykius, o gilindamasi į vidinį fotografuojamų žmonių pasaulį, unikalų gyvenimo ritmą ir kasdienybės akimirkas. Portretai susipina su peizažais, neretai fotografė naudoja paveikslo paveiksle principą: čia veikėjai bendrauja ne tik su gamta, žmonėmis, gyvūnais, bet ir su atspindžiais. Dažnai tie atspindžiai turi ne tik kompozicinę, bet ir simbolinę prasmę“, – teigiama albumo pristatyme.

Toks specialistų įvertinimas daug pasako. O tiems, kurie nori prisiminti greitai besikeičiančio laiko akimirkas, – I. Giedraitienės darbai daug papasakos ir atskleis.

Irenos Giedraitienės darbai

Svarbiausios serijos: „Vestuvės“, „Prisiminimai apie vaikystę“, „Nykstanti praeitis“, „Motina“,, „Langas“, „Flora“, „Portretas“ ,„Tautų spartakiada“ ir kt.

Autorės darbai saugomi Amsterdamo „Canon“ galerijoje; Tarptautiniame fotografijos centre Niujorke; Prancūzijos fotografijos muziejuje Paryžiuje; Šiaulių fotografijos muziejuje; Tarptautiniame fotografijos muziejuje Katalonijoje (Ispanija); Lvovo (Ukraina) fotoklube „Karpatian“.

Fotografė įrašyta į 2006 m. Vokietijoje išleistą pasaulio menininkų enciklopediją „Allgemeines Künstlerlexikon“. Apie Lietuvos fotomenininkę parašyta 1982 m. Baden Badene išleistoje knygoje „Fotografen Aus Der UdSSR“ (vok. k.; „Fotografai iš SSRS“ ), joje pristatoma 70 autorių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų