Geriausias planuotojas – pats gyvenimas, viską sudėliojantis į savas lentynėles, tereikia pajausti, iš kurios pusės papučia permainų vėjas.

Nuotykiams įkvepiantis gyvenimas

Nuotykiams įkvepiantis gyvenimas

Iš Panevėžio kilusi Elvina Mačytė iš gyvenimo stengiasi paimti visą, ką jis siūlo. Kelionės autostopu, savanorystė svečiose šalyse ir keliautojų iš viso pasaulio priėmimas savo namuose merginai suteikė galimybę pamatyti gerokai daugiau nei brangiausios turistinės kelionės. Net ir gimus vaikeliui ji neužsidarė tarp keturių namų sienų. Atvirkščiai, tai tik įkvėpė naujiems atradimams.

Šiuo metu su vyru ir pusantrų metukų sūneliu Anglijoje gyvenanti Elvina atvira: daugelis jos bendraamžių dar nuo mokyklos suolo pradėjo planuoti savo karjerą, tačiau ji iki šiol neturi gyvenimo plano. Geriausias planuotojas – pats gyvenimas, viską sudėliojantis į savas lentynėles, tereikia pajausti, iš kurios pusės papučia permainų vėjas.

Kaip pasakojo E. Mačytė, bebaigdama mokyklą nė nenutuokė, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo. Kaip ir kiekvienas paauglys, troško laisvės, nuotykių, naujų įspūdžių. Kartą Panevėžio vyskupijos jaunimo centre išgirdo apie Europos savanorių tarnybą, siūlančią jaunimui iki 30-ies metus praleisti svečioje šalyje savanoriaujant. Tokia galimybe pakeliauti ir pažinti kitą kultūrą Elvina iš karto susigundė ir užpildė kelias paraiškas. Atsakymą gavo iš dviejų organizacijų Vokietijoje ir Rumunijoje. Pasirinkti Elvinai sunku nebuvo – Vokietiją jau buvau aplankiusi ir ja pernelyg nesižavėjo, o Rumunija atrodė tolimas, egzotiškas kraštas.

„Jaučiau, kad ten laukė kitoks gyvenimas. Sulaukiau daug aplinkinių kritikos, mane gąsdino lušnynais, čigonais, necivilizuotu pasauliu. Bet manęs tai neatbaidė. Kol bendraklasiai ruošėsi studijoms Vilniuje ar Kaune, aš kroviausi lagaminus į Bukareštą. Metai laiko Rumunijoje suteikė tiek žinių, patirties ir nuotykių, kiek per visus12 metų negavau mokykloje“, – pripažįsta E. Mačytė.

Dar studijų metais E. Mačytė autostopu išmaišė visą Europą. Nors gimus sūneliui keliones tenka planuoti kruopščiau, jų ir toliau neatsisako. Asmeninio albumo nuotr.

Dar studijų metais E. Mačytė autostopu išmaišė visą Europą. Nors gimus sūneliui keliones tenka planuoti kruopščiau, jų ir toliau neatsisako. Asmeninio albumo nuotr.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Nors Rumunija iš pažiūros atokus užkampis, tačiau iš tiesų ten virte verda gyvenimas. Kaip juokauja panevėžietė, ji gyveno Europos mišrainėje kartu su kitais europiečiais iš Ispanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Lenkijos, Latvijos. Kartu su kitais savanoriais dirbo su vaikais ligoninėse, socialiniuose centruose, festivaliuose, o individualiai – darželiuose.

Paradoksalu, kad kuo daugiau atiduodi savęs, tuo daugiau gauni atgal. Savanoriaudama Rumunijoje pati Elvina labai daug ko išmoko: anglų, rumunų, ispanų kalbų, tolerancijos, savarankiško gyvenimo, bendravimo kultūros, pagaliau įgijo daugiau pasitikėjimo savimi. Jau nekalbant apie tai, kad atrado daugybę puikių draugų iš skirtingų šalių.

„Rumunija – nuostabi šalis: pasakiškas kraštovaizdis, kalnai, Juodoji jūra, Dunojus ir jo delta, nuoširdūs žmonės, be galo graži kalba. Šią šalį pamilau iš karto ir uždegiau ta meile dar ne vieną žmogų! Tai yra mano antrieji namai, tai šalis, į kurią visada miela sugrįžti“, – neslepia susižavėjimo E. Mačytė.

Autostopu po Europą

Rumunijoje ji ne kartą lankėsi ir vėliau – šią šalį pasiekdavo autostopu. Šį kiek pavojingą, bet kupiną įvairiausių nuotykių kelionių būdą E. Mačytė atrado dar gyvendama Panevėžyje. Kaip pasakojo Elvina, keliauti autostopu pradėjo jau mokykloje, kai su drauge vieną dieną tiesiog patraukė į Kauną aplankyti ten bestudijuojančios sesers, o tėvams, žinoma, nieko nesakė. Ši kelionė merginoms atrodė didelis žygis ir nuotykis. Vėliau Elvina nemažai šitaip keliavo Lietuvoje, Rumunijoje, o po ten praleistų savanorystės metų pakeleivingomis mašinomis išmaišė kone visą Europą: Lenkiją, Slovakiją, Slovėniją, Italiją, Prancūziją, Portugaliją, Angliją, Serbiją, Rumuniją ir jos kampelius, Vengriją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją.

„Studijų metais iš Vilniaus į Panevėžį taip pat grįždavau autostopu, autobusas atrodė laiko ir pinigų švaistymas. Sužinoję, jog keliauju tokiu būdu, tėvai, žinoma, jaudinosi, tačiau ar gali kas uždrausti suaugusiam jaunam žmogui daryti tai, ką jis sugalvojo? Mama, vydama blogas mintis šalin, palaimindavo kiekvieną mano kelionę. Tikriausiai todėl jos visos buvo saugios, pilnos nuotykių ir gerų žmonių“, – šypsosi E. Mačytė.

Asmeninių rekordų neužsirašė, tačiau niekada nepamirš, kaip su ta pačia mašina daugiau kaip 1000 kilometrų pavyko nuo Marijampolės pasiekti Rumunijos miestą Timišoarą arba iš Lenkijos Poznanės – Londoną.

„Nakvynės kur papuola, kai sutemdavo ir pasiklysdavau, maudynės degalinėse, audros, pakelėje augantys apelsinmedžiai, tave nuolat maitinantys vairuotojai, bendravimas nesuprantant kalbų. Šių patirčių neiškeisčiau  į nieką“, – neįkainojama gyvenimo mokykla džiaugiasi E. Mačytė.

 Motinystė nepasodino ant sofos

Šiuo metu Elvina gyvena lietuvių pamėgtoje Anglijoje, Sautporto mieste. Nors miesto pavadinimas reiškia ,,pietinis uostas“, tačiau jis yra šalies šiaurėje. Čia augina nuostabų pusantrų metų sūnelį, apvertusį gyvenimą, kad ir ne aukštyn kojom, bet bent jau nutrūktgalviškas mamos keliones trumpam sustabdžiusį.

„Kelionės niekur nedingo, jos tik tapo ramesnės, daugiau planuojamos, bet ne mažiau džiaugsmingos. Pirmą kartą su vaiku skridom, kai jam buvo vos keli mėnesiai, o dabar jis jau  aplankęs šešias šalis. Motinystė nepasodino manęs ant sofos, anaiptol – ji suorganizavo mano mintis ir svajones, atsiuntė daugybę suvokimų, empatijos, džiaugsmo ir rūpesčio, išmokė produktyvumo ir toliau tempia pirmyn“, – džiaugsmo tapus mama neslepia emigrantė.

Ji pripažįsta, kad susilaukus vaikelio gyvenimas tapo šiek tiek sėslesnis, tenka daugiau laiko praleisti namuose, bet ir šį gyvenimo etapą stengiasi nuspalvinti kuo įvairesnėmis spalvomis: atrado naują pomėgį, o kartu ir galimybę šiek tiek užsidirbti – gamina vaikiškus žaislus tiek savo sūneliui, tiek parduoti. Be to, atsirado daugiau laiko sukiotis virtuvėje ir tobulinti kulinarinius įgūdžius. Pasak Elvinos, maisto gaminimas – vienas jos įkvėpimo šaltinių.

Šiuo metu Anglijoje gyvenanti Elvina stengiasi išnaudoti visas gyvenimo jai siunčiamas galimybes. E. Mačytės asmeninio albumo nuotr.

Šiuo metu Anglijoje gyvenanti Elvina stengiasi išnaudoti visas gyvenimo jai siunčiamas galimybes. E. Mačytės asmeninio albumo nuotr.

Atvėrė namų duris keliautojams

Nors dabar E. Mačytė keliauja šiek tiek rečiau, tačiau svečius iš viso pasaulio svetingai priima apsistoti po savo stogu. Keliautojai ją suranda per „Couchsurfing“ svetingumo programą. Šią programą ji pati atrado dar gyvendama Rumunijoje, kai kartą prireikė apsistoti kitame mieste. Nuo tada pradėjo programa naudotis dažniau, tai yra beveik kiekvieną kartą keliaudama. Didžiulis privalumas, kad už nakvynę mokėti nereikia, o vietiniai mielai aprodo apylinkes, tad šis būdas jai patiko.

„Kai Vilniuje su broliu išsinuomojom pirmąjį būstą, man nė abejonių nekilo, kad ir pati priimsiu keliautojus. Nesutrukdė ir tai, kad tuomet ir dirbau, ir paskaitas lankiau. Juk viskas, ką privalai duoti – tai sofa, o visa kita – susitarimo reikalas“, – šypsosi E. Mačytė.

Per visus tuos metus, kai savo namų duris svetingai pravėrė keliautojams iš viso pasaulio, jai teko priimti ir autostopu keliaujančius, ir dviračiu tūkstančius kilometrų minančius, ir aktorius, ir atvykusiuosius į mokslines konferencijas. Kiekvienas jų įsirėžė atminty ir paliko skirtingus pėdsakus.   Kaip tik šią savaitę Elvina išlydėjo tris dienas besisvečiavusį Lietuvos armėną. Pasak merginos, svečiai jos gyvenimo tikrai neapsunkina, kaip tik, įnešdami įvairovės į kasdienybę, papildo būtį bei prisideda prie dvasinio tobulėjimo. Juk tiek daug turi papasakoti ir pasidalyti kiekvienas naujas sutiktas žmogus. O keliaujantis visada yra įdomesnis, nes turi šviežių įspūdžių, jo interesų laukas platesnis.

„Tokios patirtys plečia akiratį, didina žinias apie pasaulį ir atneša kelionę į namus“, – sako panevėžietė.

 Gyvenimas žavus

Sakoma, niekada nesakyk niekada. Elvina kiek daugiau nei prieš dvejus metus sau prižadėjo, kad kur jau kur, bet Anglijoje, kur daugiausia emigruoja mūsų tautiečių, tikrai negyvens. Šiame krašte ji gyveno studijuodama. Dalyvaudama „Erasmus“ mainų programoje du semestrus lietuvaitė praleido Birmingamo mieste ir šis jos visai nesužavėjo.

„Sau buvau pasižadėjusi niekada negrįšti į Angliją. Šalis pasirodė niūri, materialistiška ir netikra – toli nuo natūralumo. Bet juk yra sakoma nespjauti į šulinį. Jau praėjo daugiau nei dveji metai, kai aš čia“, – šypsosi E. Mačytė.

Sprendimą vis dėlto išvykti gyventi į Angliją nulėmė mažylio gimimas. Kai jo laukėsi, vyras, tolimųjų reisų vairuotojas, namo negrįždavo po kelias savaites. Ne paslaptis, kad Anglijoje darbo sąlygos bei atlyginimas daug geresnis nei gimtinėje, tačiau pagrindinė priežastis buvo ta, kad čia dirbdamas vyras gali kasdien grįžti pas šeimą.

„Tai leidžia mums kartu auginti vaiką, dalytis tėvystės džiaugsmais ir vargais“, – sako pašnekovė.

Net ir namuose augindama mažylį Elvina neapsiriboja tik mamytės pareigomis. Ji gamina ir veganų mugėse pardavinėja sušius, pagamintus iš jūros žolės ir trumpgrūdžių ryžių, o įdarui renkasi agurkus, avokadus, saulėje džiovintus pomidorus, morkas, sojų varškę, svogūną, pievagrybius, saldžiąsias bulves, marinuotus agurkėlius, paprikas, pabarsto sezamų ar kanapių sėklom. Pasak E. Mačytės, daug mažesnę įvairovę produktų naudoja tie, kurie praktikuoja žaliavalgystę, vaisiavalgystę ar šarminę mitybą.

„Dar prieš keletą metų vegetariška ar veganiška mityba man atrodė visiška beprotystė. Tačiau atėjo laikas, kai pasidarė keista valgyti mėsą, o gimus sūnui, jį žindydama, pradėjau mąstyti apie motinos pieno paskirtį. Kai supratau, jog man tikrai negali natūraliai reikėti kito žinduolio pieno, tada ir mečiau. Vegane savęs vadinti neskubu, kartais nuklystu nuo ideologijos, o ir sprausti savęs į apibrėžtus rėmus nejauku“, – svarsto emigrantė.

Kol kas apie grįžimą į Lietuvą Elvina negalvoja ir, pripažįsta, nežinia, kas turėtų įvykti, kad nuomonė pasikeistų. Tačiau niekada nesako niekada, nes gyvenimas juk pilnas staigmenų.

„Kas gali pasakyti, į kurią pusę nublokš netikėtas permainų vėjas? Iki šiol mano gyvenimas vyko visai ne pagal planą, bet stebino staigmenomis – gal aš jas pritraukiau, o gal tiesiog pasidaviau vidiniam balsui, kuris vis kartojo: „visada sakyk taip“, – šypsosi E. Mačytė.

 

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų