ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Nuo Mėnulio iki teatro vadovo kėdės

Nuo Mėnulio iki teatro vadovo kėdės

Prieš kelis mėnesius prie teatro „Menas“ vairo stojęs 28-erių Anupras JUCIUS atviras: iššūkiai yra jo gyvenimo variklis, stumiantis į priekį. Teatro pasaulis – tai nuolatinė mokykla. Ji skatina augti ir skleistis sparnams.

Kas žinomą panevėžietį paskatino rinktis teatro kelią ir grįžti ten, kur prasidėjo jo, kaip aktoriaus, karjera?

– Baigėte Juozo Miltinio mokyklą, kurioje aiškiai išreikšta teatro dvasia. Kaip prasidėjo jūsų aistra teatrui? Kada pajutote, kad šis kiek magiškas pasaulis jus traukia ir galbūt net norėtumėte savo gyvenimą sieti su juo?

– Panevėžyje gimiau ir užaugau. Nuo pat vaikystės buvau visuomeniškas: lankiausi galerijose, koncertuose, naujamečiuose karnavaluose, dalyvavau „Lėlių vežimo“ teatro beždžionėlės vardo rinkimuose (gaila, nepamenu nei vardo, nei to, ar ten tikrai buvo beždžionėlė), po kelis kartus žiūrėdavau tuos pačius vaikiškus spektaklius visų teatrų scenose tam, kad galėčiau juos analizuoti ir išgryninti kūrybinių komandų mintis, pažinti pasaulį, jame egzistuojančias situacijas, santykius ir rasti atsakymus į visus tuo metu man rūpimus klausimus. Jų buvo nesuskaičiuojama, nes dar labai pynėsi realybė su fantazija, sapnais. Mane visada paglemždavo tai, ką regiu scenoje. Galbūt tada ir buvo pirmieji žingsniai, kurie neatskiriamai mane susiejo su teatru. O toliau – vaidinimas darželyje, Panevėžio pradinėje mokykloje, Bendruomenių rūmuose, Juozo Miltinio mokykloje, teatro „Menas“ jaunimo studijoje ir vaikščiojimas į visus spektaklius tik stiprino šį, tuomet diletantišką, tačiau nuoširdų ryšį su teatru.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

– Gal pamenate, kokie buvo pirmieji jūsų vaidmenys, kaip sekėsi prisijaukinti teatro pasaulį. Ar, kaip ir daugeliui jaunuolių, nebuvo kilę minčių pasirinkti kitą veiklą – sportą, verslą arba technologijas? Ar jaunystės ieškojimai ir sustojo tik ties teatru?

– Mano pirmas vaidmuo, kiek galiu atsekti, buvo sukurtas darželyje (o gal ir pradinėje mokykloje) – Mėnulis. Dramaturgijos tiksliai neįvardinsiu, bet, kiek atsimenu, – pavyko. Labai daug improvizavau, sulaukiau dėmesio, ypač iš artimųjų, o kostiumas buvo pasakiškas – su tamsiai mėlynos, sodrios spalvos skraiste, kurioje tviskėjo sidabrinės žvaigždės.

Tačiau paieškos tęsėsi ilgai iki radau save teatre.

1990-ųjų vyrukams sportas buvo kasdienybė. Išbandžiau bene visas šakas, kurias tuo metu buvo galima išbandyti Panevėžyje, bet tai niekad nevesdavo į šios srities tobulėjimą, nes atsirasdavo varžybos, o varžytis man niekada nebuvo aktualu. Tad šia linkme savęs ateityje nemačiau. Labiausiai patiko plaukimas.

Labai panašiai buvo ir su daile. Kurį laiką lankiau dailės mokyklą, tačiau mėgau ir mėgstu piešti ne tai, ką reikia, o tai, ką noriu, galbūt todėl nepasukau šia linkme ir nebuvo noro tobulėti. Šis pomėgis man pasitarnavo kuriant savo juodąją rinką mokykloje – piešiau darbus pirmūnams, kad jie galėtų atsiskaityti per dailės pamokas. Jiems buvo aktualus geras vidurkis, o man – skanios bandelės ir kad galiu realizuoti savo pomėgius. Sakoma, kad žuvies negalima vertinti pagal tai, kaip gerai ji moka įlipti į medį, o chirurgo – pagal tai, ar gerai jis piešia.

Paauglystėje atsirado kompiuteris ir atsirado pomėgis užsiimti programavimu, kompiuterine bei kita technika, ja domėtis, mokėti su ja elgtis. Tuo kartais užsiimu ir dabar, bet tik minčių srauto meditacijai.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.– Kokie jums liko įspūdžiai iš studijų Teatro ir muzikos akademijoje? Jus mokėtės teatro korifėjų Veltos ir Vytauto Anužių vaidybos kurse. Kokias svarbiausias pamokas čia išmokote, galbūt jos praverčia ne tik teatre, bet ir užsivėrus jo uždangai – asmeniniame gyvenime?

– Ketveri studijų metai mane pakeitė negrįžtamai. Tada teko pereiti visą gyvenimišką spektrą: dramų, asmeninių lūžių, netekčių, depresijos kupinų etapų, tačiau tai atnešė ir džiaugsmo, savianalizę, kritinį pasaulio suvokimą, begalę pažinčių, naujų draugų ir svarbiausia – amatą. Po studijų pasijutau nugyvenęs gerą dešimtmetį ar daugiau. Manau, jau nemažai kas yra kalbėjęs apie sąlygas ir aktorinio programos tempą akademijoje, tad nekartosiu. Esmė – praplėčiau savo žmogiškąsias ribas negrįžtamai.

Akademijoje buvo išties šaunių įvairių specialybių ir kitų disciplinų dėstytojų, iš jų sėmiausi žinių taip, kaip sugebėjau, o tam reikėjo ilgokai lipti per savo blokus, nerūpestingumą, savimeilę. Už tai esu dėkingas mane nuosekliai ugdžiusiems specialybės dėstytojams, eruditams, profesionalams Veltai Žygurei-Anužienei ir Vytautui Anužiui. Jie nepagailėdavo reikiamo paskatinimo domėtis, gilintis, analizuoti, tobulėti. Gaila, kad ne visas pamokas spėjau išmokti iškart, būčiau buvęs kur kas produktyvesnis, būtų buvę lengviau – kai kurias jų išmokstu dar tik dabar ir kai kurias jų išmoksiu (suvoksiu) tik ateityje, tačiau to žinojimas suteikia ramybę.

Nuolatinė personažų psichoanalizė, situacijų analizė, gilinimasis į kūrinyje keliamas temas, idėjas, susipažinimas su kontekstine medžiaga išlieka aktoriaus asmenyje ir nulipus nuo scenos. Tai nuolatinė mokykla, nuolatinė treniruotė, niekaip netelpanti į jokius darbo valandų standartus.

– Teko išbandyti ir teatro, ir kino filmų aktoriaus, ir režisieriaus, o dabar ir teatro vadovo duonos. Kuri veiklos sritis arčiausiai jums, o galbūt iš kiekvienos jų pasiimate tai, kas vertingiausia?

– Tenka dirbti įvairių darbų, tiek fiziškai, tiek protiškai alinančių, ir visi jie po truputį kuria mane. Vienus mėgstu labiau, kitus mažiau – esminė priežastis, kad esu kultūros apsupty, nes tai buvo mieliausia: vaidinu valstybiniuose teatruose, ilgo bei trumpo metražo filmuose, serialuose, reklamose, muzikiniuose klipuose, dalyvauju performansuose, prisidedu instaliacijose, rengiant kultūros projektus, dirbu ir kaip laisvai samdomas šviesų dailininkas, o dabar dar ir koordinuoju viso teatro veiklą, projektuoju ateities vizijas. Atsakyti, kas iš viso to yra vertingiausia ir vieną darbą iškelti virš kitų nedrįsčiau, visi jie vienaip ar kitaip pildo mano asmenybę.

– Jūsų kursas buvo rengiamas J. Miltinio dramos teatrui, tačiau aplinkybės taip susidėliojo, kad atsidūrėte Šiaulių valstybiniame dramos teatre. Kas lėmė apsisprendimą grįžti į gimtąjį Panevėžį ir tapti „Meno“ vadovu.

– Mūsų kursas nebuvo tikslingai rengiamas kuriam nors teatrui, tačiau taip atsitiko, kad ketvirtame kurse gavome pasiūlymą dirbti J. Miltinio dramos teatre, ir nemažai panevėžiečių žino, jog mums visai neblogai sekėsi šiuo pasiūlymu pasinaudoti. Po kurio laiko susiklostė nepalankios aplinkybės nei mums, nei teatrui, nei Panevėžio kultūriniam laukui, tad visas kursas išėjome tą pačią dieną. Tada pasklidome po Lietuvą, o kai kurie iš mūsų dar ir toliau – atsidūrė užsienyje. Aš kuriam laikui apsigyvenau ir dirbau Vilniuje, paskui gavau kvietimą į Šiaulius ir nuo tada gyvenau kelyje, dirbau trijuose miestuose: Vilniuje, Panevėžyje, Šiauliuose, dar retsykiais Kaune.

„Tenka dirbti įvairių darbų, tiek fiziškai, tiek protiškai alinančių, ir visi jie po truputį kuria mane. (…) Atsakyti, kas iš viso to yra vertingiausia ir vieną darbą iškelti virš kitų nedrįsčiau, visi jie vienaip ar kitaip pildo mano asmenybę.“

A. Jucius

Taip gyvenau gal porą metų, per kelis kartus savaitę migruodavau iš vieno miesto į kitą. Palaikant aktyvų ritmą atėjo suvokimas, jog galiu išties daug: skirtingos erdvės, skirtingi darbai, kiti kolegos, skirtingos mintys – viskas leido pailsėti. Laisvadienių beveik neturėjau, bet jų visiškai nepasigedau. Taip atsirado savotiškas azartas mesti sau iššūkį „o ką dar galiu“. Mane pasiekė žinia apie konkursą į teatro „Menas“ vadovo vietą. Pasikalbėjau su protingais žmonėmis, o jie palaimino ir pakurstė mano ambiciją.

– Ar nesibaiminote laukiančių iššūkių? Ypač kai aplinkui pilna skeptikų, kad Aukštaitijos sostinė – mirštanti ir išvis tokiam miestui teatrų per daug.

– Panevėžys yra miestas ir pats savaime būti mirštančiu negali. Jo gyvenimišką poziciją kuria čia gyvenantys žmonės. Visuomenės suvokimas apie atstumus Lietuvoje sparčiai keičiasi, juk nemažai apsilankiusiųjų kitose šalyse juokiasi iš savęs, kad kažkada galvojo, jog atstumas nuo Panevėžio iki Vilniaus yra didelis. O tai formuoja ir kitokį suvokimą apie šį miestą, galimybes jame gyventi, dirbti. Atvažiuojantys čia teatro žmonės mėgaujasi šiuo miestu kaip kūrybine oaze, pats stengsiuosi tai plėtoti.

Nuomonei, kad „tokiam miestui teatrų per daug“, galiu atsakyti: taip, per daug. Visų kultūros įstaigų per daug, reikia palikti nebent tik teatrą „Menas“. O jei rimtai, tai tikiu, jog šiuo metu miestas stovi ties kultūrinio lūžio slenksčiu, kurį perkopus prieš tai minėta nuomonė galbūt keisis.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Koks jausmas grįžti ten, kur savotiškai prasidėjo jūsų, kaip aktoriaus, karjera – tarsi viskas pažįstama ir sava, bet jūs jau užaugęs visomis prasmėmis.

– Pats sugrįžimas į šį miestą, be abejo, sklidinas nostalgijos ir turintis begalę sentimentų. Jis taip pat paaugo, daug kas pasikeitė, tą kaitą lengviausia užfiksuoti ilgai čia nebuvus, bet svarbiausia, kad išliko mano gatvės, nors ir naujai asfaltuotos, mano kiemai, nors ir apgenėti, mano šaligatviai, nors ir naujai iškloti, mano parkas, kuris truputį pasikeitė, bet viso to esmė liko: viskas yra pažįstama ir artima. Žinoma, matau kitomis akimis, esu gerokai paaugęs nuo to nerūpestingo paauglio, koks buvau prieš išvykdamas po abitūros, tačiau kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad branda yra reliatyvus reiškinys. Jei pasiseka – šis augimo procesas taip niekad ir nesustoja.

– Ar atėjimas vadovauti „Menui“ pakoregavo jūsų asmeninio gyvenimo planus?

– Aš juos derinu prie darbinių arba stengiuosi išvis jų neturėti, bent jau kelerius pastaruosius metus tai tikrai. Anksčiau būdavau linkęs priešingai elgtis ir dabar suprantu, jog klydau. Matyt, ateityje suprasiu, kad dabar klystu taip manydamas. Asmeninio gyvenimo korekcija, kuri įvyko tapus teatro direktoriumi, buvo minimali. Žinoma, šis sėslesnis gyvenimo būdas kiek apriboja galimybes, bet suteikia kitokias perspektyvas.

Kokius didžiausius savo darbe iššūkius matote ir kas padeda jums siekti užsibrėžtų tikslų ir svajonių?

– Iššūkiai atkeliauja kasdien įvairias pavidalais, nėra kelių didžiausių, yra bendra nemenka jų visuma. O klausime yra užkoduotas ir atsakymas, jį papildyčiau nebent žodeliu „tikėjimas“.

Komentarai

  • Sėkmės !!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų