Nuo jauniausio, iki brandžiausio

Nuo jauniausio, iki brandžiausio

Jaunųjų literatų kūrybą, gautą iš „Vyturio“ progimnazijos kūrėjų globėjos, bibliotekininkės Raimondos Budnikienės, pradedame spausdinti šiandien. Pasirinkome jauniausiąją projekto dalyvę Mingailę ir, mūsų manymu, brandžiausią šios progimnazijos debiutantę Agnę.

Mingailė Bartašiūtė (2 kl. )

„Ji dar tik antrokė. Mergaitė ne tik puiki skaitytoja, stebinanti perskaitytų knygų gausa bei gebėjimu pasirinkti sau įdomią ir prasmingą literatūrą, bet ir pati drąsiai kuria istorijas. Puikus žodynas, sklandūs sakiniai, mezgamas įdomus veiksmas – tai jau būdinga aštuonmetės kūrėjos sugalvotoms pasakoms“, – rašo Raimonda Budnikienė, bibliotekininkė, jaunųjų kūrėjų globėja.

EŽIUKO IZIDORIAUS NUOTYKIAI

Susipažinimas su ežiuku Izidoriumi

Palaukit, palaukit, o kas jis toks? Ko jam čia reikia? Kodėl jis atkeliavo į Lietuvą? Tuojau aš jums viską papasakosiu. Izidorius yra nepaprastas ežiukas. Mat jis turi barškaliuką savo… kaip jūs manote, kur? Ogi – galvoje. Taip taip galvoje. Ežiukas yra nedidelis, bet labai protingas. Tai tiek. O dabar bėgu pažiūrėti, kaip kitame skyriuje jis ieško draugų. Ir jūs norit? Na, tai lekiam!

Ežiukas Izidorius ieško draugų

Vieną rytą ežiukas atsikėlė ir pagalvojo: „O kaip aš gyvensiu be draugų?“ Tada jis nusprendė eiti jų ieškoti. Eina eina ir galvoja: „O kas, jeigu aš tų draugų nesurasiu? Arba jie išvis nenorės su manimi draugauti?“ Tokių minčių kamuojamas, jis toliau žygiavo. Miške ežiukas sutiko seną apuoką, kuris buvo protingas ir mėgo bendrauti. Apuokas, žinoma, turėjo draugų. Jo draugai buvo šarka, kuri visas miško naujienas paskelbdavo, kiškis, kuris į kaimą lėkdavo iš ūkininko morkų pasiimti, lapė, kuriai tas pats ūkininkas miltų duodavo, voveraitė, kuri riešutus nuo lazdynų rankiodavo, žodžiu, apuokas turėjo begalę draugų. Ėmė jis ir paklausė Izidoriaus:

– Kur trauki, mažyli? Koks tavo vardas?

Ežiukas atsakė:

– Mano vardas Izidorius, o keliauju aš draugų ieškoti.

Apuokas sako jam:

– O gal nori draugauti su manimi?

– Gerai, – atsakė ežiukas ir pagalvojęs pridūrė: – Tačiau, jeigu aš turėsiu tik vieną draugą, tai bus nei šis, nei tas.

Tada apuokas tarė:

– O aš tave supažindinsiu su savo draugais, nes aš jų turiu begalę, ir bus šaunu!

Taigi ežiukas susipažino su jau minėtais apuoko draugais. Eina Izidorius patenkintas namo ir užsuka į kaimą. Ten ežiukas susitinka ūkininką. Ūkininkas ir sako:

– Gal norėtum obuolių, mažasis ežiuk?

Ežiukas norėtų, o tuo metu, kol ūkininkas skina obuolius, susidraugauja su ūkininko avyte Rožyte. Pakeliui namo Izidorius dar susipažįsta su nykštuku Tuku. Pagaliau parėjęs, atsigula į lovytę ir galvoja: „Ak, kiek daug nuostabių draugų šiandien susiradau!“

Taip begalvodamas jis užmigo.

Agnė Ulbikaitė (7 kl.)

Literatų vadovė, bibliotekininkė Raimonda Budnikienė: „Vieną dieną septintokė Agnė padavė užrašų knygelę ir prisipažino: „Rašau eilėraščius.“ Taip paprastai ir netikėtai mergaitė atvėrė mums savo paslaptingą, kupiną simbolių ir apmąstymų pasaulį.“

„Esu laisva tarsi paukštis. Nuo mažens mane užliūliavo spalvos. Niekada nežiūriu atgal ir į priekį. Moku „skraidyti“ ir džiaugiuosi dabartimi“, – taip save pristato mėgstanti piešti, groti pianinu, užsiimti aerobika, sportuoti ir kurti eilėraščius Agnė.

***

Žvaigždės –

mamos akys.

Mėnuo –

tėvo veidas.

Prižiūri.

Vėjas –

švelnusis brolis.

Lietaus lašelis

nupraus.

***

Maža mergytė

po žemėmis.

Be savo raudonų batukų.

Laikas

Ne jis tave,

bet tu jį vejiesi.

Tie, kurie žvaigždės

mėnesienoje,

jau pasivijo.

***

Jei būčiau žvaigždė

nerami, pasiklydusi,

mėnuo mane prižiūrėtų.

Neramią sielą,

norinčią pasiaukoti.

***

Juoda varna

žiūri į mane.

Tartum prašytų.

Mirties demonai

pasiims ją

kaip sakalą.

***

Sustoti.

Užsimerkti.

Išgirsti tylą.

Kaip ji skamba?

Nedrumskite

mano sielos.

***

Nebenoriu aš klajoti.

Nebenoriu savęs ieškoti.

Gurkštelėjau svajonių.

Atsikvėpsiu

sugrįžusi.

***

Ne

gy

va

ant žemės liejasi kava.

Šalta

juoda

sugrubus siela.

Ir niekas visiškai nemiela.

Sumauta viskas

nuo pradžios.

Žiūriu į vystančias gėles

ir uogeles, kurias nules

atskridę vienakojai paukščiai.

Jų nevilioja svaigūs aukščiai,

jų akyse seniai ruduo.

***

Fenikso sparnai

susprogo

į tūkstančius dulkių.

Narvas –

vienintelės likimo sūpynės

nusėtos pelenais.

Vėjas gainioja pelenus

lyg švilpaudamas piemuo

debesis.

Kol užpusto

slieko akis.

Niekada neturėtas.

Pastabioji mirtis

vėl laimėjo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų