Audrius Skačkauskas. "Sekundės" nuotr.

Neužsakytos mišios

Neužsakytos mišios

Mus vis labiau užkariauja virtualus pasaulis ir mobilios technologijos. Taksi išsikviečiame mobiliąja programėle, maistą užsisakome į namus, mokesčius mokame internetu, bendraujame feisbuke ar mesendžeriuose ir pan. Vienintelis ir paskutinis nepajudinamas bastionas prieš šitą beprotybę yra mūsų pensininkai.

Jie važinėja viešuoju transportu, o taksi išsikviečia telefonu, jeigu vaikai ar anūkai negali nuvežti iki poliklinikos. Bendrauja vis dar ant suoliukų arba per plyšį tujų tvoroje, o telefonas reikalingas aptarti artėjančias savaitės akcijas parduotuvėse. Jeigu jie gauna savo kuklią pensiją į kortelę, būtinai skuba link bankomato ir, prastovėję nemažą savo bendraamžių eilę, pasiima iš sąskaitos iš karto visą pensiją. Vietoje suskaičiavę pinigus, kaip kažkada pamokė anūkai ar dėdė iš banko per televizorių, jie išsitraukia pluoštą reklaminių laikraštukų ir, pasitaisę smunkančias skareles ar kepurytes, skuba į prekybos centrus lauktųjų akcijų. Ištyrinėję iki smulkmenų kiekvieną pasiūlymą, suradę tinkamiausią kainos ir kokybės santykį ir nusprendę šiandien kažkuo pasilepinti, patraukia tarsi krypuojančių ančių būrelis link kasų. Kasininkės jau visus juos pažįsta ir visai nepyksta, kai senoliai ilgai krapštosi savo smetoniškose piniginėse, kurių vidus dažniausiai išplyšęs ir maži pinigėliai vis užrieda už pamušalo.

Po prekybos centro eilė ateina vaistinėms, nes tai antroji ir kažin ar ne svarbesnė stotelė. Tokioje stotelėje tarp kelių senjorų vieną pensijos dieną pakliuvau ir aš.

Visą Audriaus Skačkausko straipsnį skaitykite balandžio 5 dienos (penktadienio) „Sekundės“ dienraštyje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų