M. GARUCKO nuotr.

Net sunkiausiais metais nepaleido svajonių

Net sunkiausiais metais nepaleido svajonių

86-erių Eleonora Mieženskienė nebuvo nei kokia nors aukšta valdininkė, nei garsi aktorė, bet praeityje ją pažinojo visas Panevėžys. Su šios turtingą gyvenimą turėjusios moters košėmis užaugo ištisa karta.

Jaunimas šiais laikais beveik jau nebežino, kas per įstaiga praeito amžiaus viduryje buvo pieno mišinių virtuvė. Tačiau čia tais laikais, kai dar nebuvo supermamyčių ir taip gausiai niekas nekūrė itin sveikuoliškų vaiko maitinimo metodikų, visas Panevėžys maitino savo kūdikius iki vienerių metų.

Panevėžyje tokia virtuvė veikė Kranto gatvėje. Tiesa, ji tikriausiai labiau priminė gamyklą nei kažkokias nedideles patalpėles, labiau tinkamas pagal tokį pavadinimą. Į šią virtuvę kas dieną užsukdavo tūkstančiai miesto mamų. Jas aptarnaudavo penkiolika darbuotojų.

„Tai buvo įstaiga prie vaikų poliklinikos. Su medikų receptais ateidavo tėvai ir gaudavo visada šilto, šviežiai pagaminto maisto savo kūdikiams. Vieniems toks lauknešėlis būdavo nemokamas, geriau gyvenantiesiems tekdavo kiek sumokėti. Bet visi buvo patenkinti, nes nereikėdavo namuose vargti, virti, maišyti“, – apie buvusios Panevėžio pieno mišinių virtuvės specifiką pasakoja nuo 1974-ųjų ketverius metus jai vadovavusi panevėžietė Eleonora Mieženskienė.

Medikė iš pašaukimo

Šios inteligentiškos moters prisiminimai apie gana įdomią vaikų priežiūrą praėjusio amžiaus viduryje gal taip ir būtų nuplaukę į užmarštį. Tačiau šią itin darbščią vedėją vis dar prisimena panevėžietės, anais laikais kas rytą stodavusios į eilę prie langelio, už kurio didžiuliuose puoduose kunkuliavo pienas, košės.

„Kokiais mastais tada dirbome, – šypsosi Eleonora. – Kalnai mėsos, kruopų, pienvežiai pieno. Žmonės maistą gaudavo su mūsų indais, juos kitą dieną grąžindavo, o mes išplaudavome, sterilizuodavome.“

Gyvenimas tokioje įstaigoje, pasak pašnekovės, tiesiog virė, o panevėžiečiams tai labai lengvino buitį. Vėliau pieno mišinių virtuvė virto visu cechu ir dar didesniu pajėgumu veikė tuomečiame Panevėžio pieno kombinate.

Jame buvo pakviesta toliau dirbti ir Eleonora. Nors ji, pasirodo, nieko bendro su maisto gamyba iki pareigų gaminant maistą vaikams neturėjo.

E. Mieženskienė buvo medikė ir, kaip pati sako, – iš pašaukimo. Gydytojos profesija ją žavėjo nuo vaikystės, kai dar augo Biržų rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje.

Gyvuliai, daržai ir kiti žemės reikalai labiau rūpėjo šios mergaitės broliams. O vyriausioji dukra labai troško mokslų. Tačiau net ir turtingesnių tėvų vaikui siekti mokslo šviesos nebuvo paprasta.

Anksti tapusi našle, Eleonora Mieženskienė visą savo dėmesį skyrė vaikams ir anūkams. M. GARUCKO nuotr.

Anksti tapusi našle, Eleonora Mieženskienė visą savo dėmesį skyrė vaikams ir anūkams. M. GARUCKO nuotr.

Tremtis pavogė gražiausius metus

Tą minutę, kai Lietuva 1990-aisiais paskelbė nepriklausomybę, šeštą dešimtmetį bebaigianti panevėžietė E. Mieženskienė savo namuose verkė apsikabinusi kaimynę. Moteris negalėjo patikėti, kad gražiausiais jaunystės metais iškentusi baisias sovietų valdžios represijas pagaliau sulaukė laisvos Lietuvos. Ji buvo viena pirmųjų, prisijungusių prie Sąjūdžio iniciatyvos Panevėžyje ir rinkusi gyventojų parašus už nepriklausomybę.

„Net ir mano anūkai supranta, ką turėjau išgyventi, – tremčiai atidaviau savo jaunystę, svajones ir šeimos turtus. Dabar ir pati nesuvokiu, kaip mes ištvėrėme tą siaubą, bet tikriausiai viską darė jaunystė“, – pradėdama pasakojimą apie savo ilgą gyvenimą atsidūsta Eleonora.

Gimė ir užaugo ji kaime. Iki Lietuvos okupacijos Eleonoros šeima gyveno ramiai ir prasmingai. Tačiau metams bėgant vaikui vis labiau ėmė atrodyti, kad gyvenimas jos tėvams nebe toks lengvas ir laimingas. Namus ėmė apiplėšinėti neaiškios gaujos, nacionalizacija iš ūkio varė gyvulius, atėmė žemes, techniką, uždėjo didelius mokesčius. Taip į Lietuvą atėjo ilgas, pusę amžiaus trukęs sovietmetis.

Mokslus nutraukė Sibiras

Vieną 1951-ųjų dieną beveik visa E. Mieženskienės šeima buvo susodinta į gyvulinį traukinio vagoną ir išvežta į Sibirą. Lietuvoje dėl tėvų kyšio pareigūnams liko tik Eleonora. Pilnametystės vos sulaukusi mergina nusprendė nieko nelaukti ir griebti savo svajonę – kuo greičiau įstoti į medicinos institutą.

Deja, ir čia koją atkakliai biržietei pakišo naujoji valdžia. Vos pakliuvusi į būsimų gydytojų gretas, gabi mergina išgirdo netikėtą pasiūlymą pereiti į seselių mokyklą – tremtinių vaikui, kuris dar ir giminių Jungtinėse Amerikos Valstijose turi, pagal anos santvarkos kanonus aukštojoje mokykloje – ne vieta. Tačiau ir kuklesni mokslai negarantavo šios studentės laisvės.

Sutikusi būti tik slaugytoja ir mokslus pasirinkusi Panevėžyje, po metų vieną žiemos naktį Eleonora išgirdo beldimą į kambario Stoties gatvėje duris. Trys uniformuoti vyrai tremtinių dukrą išvedė lauk beveik tokią, kokią ją rado. Buto šeimininkė vos spėjo surinkti tremtinei kelionės ryšulėlį.

„Nieko neturėjau gyvendama Panevėžyje, tik senus batus, paltą. Tėvai man prieš tremtį buvo palikę, ko prireiks gyventi, bet visa tai saugojo teta. Išėjau į gatvę kaip stoviu. Iki dabar prisimenu, kaip mane vedė Respublikos gatve iki dabartinio muziejaus, o ten rūsyje laukė kiti surinkti tremtinių vaikai“, – pasakoja E. Mieženskienė.

Netrukus studentė su kitais likimo broliais, išvaryta iš tėvynės, baisiomis sąlygomis buvo nugabenta į Sibirą, į Tomską.

„Kol jauni esat, galiu tik patarti: kovokite visomis jėgomis, nenusileiskite ir siekite savo.“

E. Mieženskienė

Pasipriešino lemčiai

Dar ir dabar E. Miežinskienė susigraudina prisiminusi, kaip, grįžusi su draugėmis į barakus apšarmojusiomis sienomis, galvodavo, kurioje pusėje Lietuva. Iki ryto jaunimas kalbėdavo, kaip gera ten – tėvynėje.

O dieną kildavo į darbus spygliuotomis vielomis apsuptame, kareivių saugomame lageryje. E. Mieženskienė buvo pristatyta nešti lentų.

Atšilus orams, darbininkus nuspręsta išskirstyti į kitus rajonus. Lietuvaitę Eleonorą pasiuntė arčiau jos tėvų.

Tačiau ši išdrįso sujaukti kitų jai suplanuotą lemtį. Tremtinė užėjo į medicinos mokyklą ir drąsiai paprašė leisti baigti pradėtus Lietuvoje mokslus.

Vilties, pasak pašnekovės, nebuvo daug, tačiau vieną dieną, dirbdama su tėvais Sibiro miškuose, mergina sulaukė žinios apie galimybę mokytis medicinos. Iškentusi badą, skurdą, gaudama mažą stipendiją lietuvė pradėjo dirbti ligoninėje, o vėliau ir medicinos punkte, kur labai reikėjo pagalbos taigoje dirbantiems žmonėms.

Tėvynė kvietė namo

„Sekėsi visai gerai, rusiškai kalbėjau beveik kaip vietinė. Tačiau tėvynė buvo brangiausia“, – sako E. Mieženskienė.

1958 metais jauna specialistė labai nenoriai paleista iš tremties paskui jos šeimą. Iš Sibiro grįžę tremtiniai į Biržus nebuvo įleisti. Buvusiose ūkininkų valdose jau karaliavo kolūkis, kuris jų name įkūrė kontorą, o tvartuose laikė gyvulius.

Tikrieji namų šeimininkai buvo priversti traukti į Pasvalį. Čia Eleonora netrukus ištekėjo ir susilaukė dviejų dukrų.

Nauja pradžia, anot jos, Lietuvoje tremtiniams nebuvo lengva. Rusišką medikės diplomą turinčiai jaunai moteriai teko pasiekti net ministeriją, kad gautų darbą Pasvalio ligoninėje.

Tačiau ir čia pašnekovė neužsibuvo. Anksti mirė jos vyras ir našlė su dviem dukrelėmis nusprendė persikraustyti į Panevėžį, kuriame pirmasis jos darbas ir buvo pieno mišinių virtuvėje.

„Abejojau dėl tokio darbo, nes esu medikė, o ne virėja. Teko baigti kursus, persikvalifikuoti ir ganėtinai neblogai paskui darbavausi“, – prisimena E. Mieženskienė.

Ir sulaukusi garbaus amžiaus ponia Eleonora nenusėdi vietoje, jai įdomu keliauti, skaityti, ką naudingo nuveikti. M. GARUCKO nuotr.

Ir sulaukusi garbaus amžiaus ponia Eleonora nenusėdi vietoje, jai įdomu keliauti, skaityti, ką naudingo nuveikti. M. GARUCKO nuotr.

Pasiekė ir Vatikaną

Jau gerokai vėliau Eleonorai atsirado galimybė grįžti prie savo pašaukimo. Vienu metu ji darbavosi ir medicinos sesele vaikų darželyje, tokį jos pasirinkimą nulėmė sunkūs šeimos išgyvenimai.

„Taip ir likau našle iki šių dienų. Dar tėvas įspėjo, kad kito vyro nebeieškočiau, nes svetimas žmogus nemylės mano vaikų“, – sako buvusi medikė.

Savo metus moteris atidavė dukroms, o paskui ir anūkams. Vieną jų močiutė augino ir prižiūrėjo nuo mažens, nes šiosios mama mirė nuo sunkios ligos pačioje jaunystėje.

„Savo dukrą palaidojau, kai jai tebuvo 26 metai. Protinga, išsilavinusi, graži ir taip anksti paliko mus“, – liūdnos mintys apgaubia E. Mieženskienę.

Ji skausmingai prisimena, kaip sovietmečiu su bažnyčia laidojo savo mylimą atžalą. Ši dirbo lietuvių kalbos mokytoja Panevėžyje. Katalikiškos šermenys labai nepatiko kolegoms, darbdaviams. Jie mirusiosios artimuosius neva dėl atsilikusių pažiūrų drįso auklėti net prie dukros karsto.

Bet Eleonora nenusileido – jos skundas dėl tikinčiųjų situacijos Lietuvoje pasiekė ir patį Vatikaną.

„Kol jauni esat, galiu tik patarti: kovokite visomis jėgomis, nenusileiskite ir siekite savo“, – pabrėžia devintą dešimtį perlipusi E. Mieženskienė.

Nenustygsta vietoje

Eleonora visą gyvenimą buvusi ne tik kovotoja. Svarbiausi jos asmenybės bruožai – patriotiškumas ir tikėjimas. 2001 metais E. Mieženskienė ėjo Marijos legiono prezidentės pareigas Panevėžyje, kvietė žmones atsigręžti į religiją, važinėjo po bažnyčias.

„Aš visada buvau labai aktyvi, nemokėjau sėdėti vienoje vietoje. Net ir dirbdama prisigalvodavau paskaitų, susitikimų, kad visiems būtų naudos, kad tobulėtume. Man nepatinka plepėti šiaip sau, todėl ir dabar retai berandu tarp savo amžiaus žmonių pašnekovų“, – pasakoja Eleonora.

Ši panevėžietė taip pat yra aktyvi Moterų lygos narė. Ant jos stalo kūpso krūvos knygų apie garsiausias lietuvaites, kurios yra atlikusios svarbią misiją savo šalies istorijoje.

„Jei norite mane suprasti, pažiūrėkite, ką skaitau“, – priduria pašnekovė.

Rašytas žodis, eilėraščiai Eleonora Mieženskienę traukė nuo mažens. M. GARUCKO nuotr.

Rašytas žodis, eilėraščiai Eleonora Mieženskienę traukė nuo mažens. M. GARUCKO nuotr.

Meilė kalbai

Rašytas žodis E. Mieženskienę traukė nuo mažens. Jaunystėje ji net dvejojo, ką rinktis: mediciną ar mokytojos profesiją. Tačiau ir tapusi slaugytoja nepamiršo literatūros.

„Mėgstu, kad mano kalba būtų švari, tvarkinga, apgalvota. Negaliu klausyti, kai kiti kalba bet kaip. Ir pati dažnai ką nors parašau, apie tremtį prisiminimus sudėjau į knygą“, – sako E. Mieženskienė, rašytojo biržiečio Kazio Jakubėno artima giminaitė.

Eleonoros meilė raštui, pasak moters, persidavė ir jos dukrai. Ji iki pat mirties rašė eiles.

„Aš turiu ir dar vieną dukrą, kuri gyvena Jurbarke, ji mano didžiausia atrama dabar“, – teigia pašnekovė.

Itin jaunatvišką močiutę džiugina ir visas būrys vaikaičių. Viena jų gyvena JAV, bet kasmet aplanko savo senolę. O ir kiti anūkai nuolat paskambina paplepėti su Eleonora, pamokyti močiutę aprangos stiliaus gudrybių.

„Sėdžiu dabar ir galvoju, kad labai norėčiau nuvažiuoti į Krekenavą. Negaliu išbūti ramiai, bet dabar jau itin aktyvi nebesu – juk ir gyvenimas į saulėlydį ritasi, sveikata nebe tokia“, – svarsto pokalbiui gražiausiais papuošalais ir drabužiais pasidabinusi, pasitempusi moteris.

Už savo veiklą ji apdovanota ne viena svarbia padėka ir raštu. Bet labiausiai dėkinga už įrėmintą 1990-ųjų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto kopiją su visų signatarų parašais už pagalbą politiniame šalies darbe.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų