Profesionalųjį meną puoselėjančiam Vidmantui Kapučinskui pavyko į Panevėžį sugrąžinti operetę. A. REPŠIO nuotr.

Nesibaigiančios operetės fenomenas

Nesibaigiančios operetės fenomenas

Jeigu visi svarbiausi, įdomiausi Lietuvos šimtmečio kultūros įvykiai bei reiškiniai būtų surašyti į vieną knygą, joje, be abejo, atsirastų nemažai vietos ir Panevėžio kraštui.

Tos knygos pirmuose puslapiuose būtų įrašytas Panevėžio muzikinio teatro vardas. Šiandien jis – vienintelis šalyje miesto savivaldybės muzikinis teatras, nuo oficialios atidarymo datos skaičiuojantis 25-uosius metus. Tačiau, kaip sako visą tą laiką teatrui vadovaujantis Vidmantas Kapučinskas, tikroji teatro istorija prasidėjo gerokai anksčiau. Šaknys siekia tuos laikus, kai prieš šimtą metų buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė.

Gilios šaknys

Tūkstančiai žiūrovų – dabartinių tėvai, seneliai ir net proseneliai klausėsi panevėžiečių muzikantų bei dainininkų atliekamos muzikos, ugdė muzikinį skonį. Šiame teatre visada buvo svarbiausi du pagrindiniai veikėjai – muzika ir žiūrovas. Tik muzika, kaip pabrėžia teatro vadovas, ne bet kokia, o gera. „Peroksidinės“ čia niekada nebuvo ir, tikiuosi, nebus“, – sako V. Kapučinskas.

Muzikinio teatro pradžią galima sieti su 1926-aisiais, kai Panevėžio žiūrovai buvo pakviesti į R. Planketo operetės „Kornevilio varpai“ premjerą. Bet žvelgiant į tolesnę praeitį, randama dar įdomesnės medžiagos. Pasirodo, 1915 metų sausį panevėžiečių choras, vadovaujamas Vlado Paulausko, pastatė M. Petrausko operetę „Adomas ir Ieva“, kiek vėliau – to paties kompozitoriaus operetę „Consilium facultatis“.

Pagrindus atsirasti Muzikiniam teatrui padėjo žinomas panevėžietis Mykolas Karka, vadinamas operetės tėvu Panevėžyje. Šiam krašto šviesuoliui, ypatingo talento ir gebėjimų žmogui bus skirtas atskiras rašinys. Jo indėlis į krašto kultūrą neįkainojamas. Į Panevėžį 1918 metais gyventi atvykęs choro dirigentas, pedagogas M. Karka tapo bene svarbiausiu muzikinės kultūros kūrėju ir viena ryškiausių asmenybių Panevėžio kultūros istorijoje.

Antrasis gimimas

Maestro daug pastangų įdėjo, kad operetė Panevėžyje atgimtų ir sovietmečiu. 1960 metais M. Karka vėl įkūrė chorą, kuris taip pat prisidėjo prie Panevėžio operetės teatro, o vėliau ir šiandieninio Muzikinio teatro atsiradimo. Tuometės trupės branduolį sudarė Panevėžio mokytojų profesinės sąjungos mišrusis choras ir Panevėžio muzikos mokyklos pedagogai bei moksleiviai. Pirmasis spektaklis – vėl R. Planketo „Kornevilio varpai“, M. Karkos iniciatyva buvo pastatytas tais pačiais 1960 metais. Pastatymas buvo puikus. Vėliau respublikinėje apžiūroje net pirmą vietą pelnė.

Dabartinis teatro vadovas primena, kad operetės chorą sudarė ne profesionalūs dainininkai. Pagrindinius vaidmenis taip pat atliko ne profesionalai – mokytojai P. Šiška, N. Gaigalienė ir kt. V. Kapučinskas pasakoja, kad po „Kornevilio varpų“ kita premjera buvo parodyta tik po ketverių metų. 1964 metais pasirodžiusiai J. Miliutino operetei „Čanitos pabučiavimas“ buvo rengiamasi gerokai ilgiau, tai buvo sudėtingiau. Pagrindiniai solistai – mokytoja N. Gaigalienė ir „Lietkabelio“ darbuotojas A. Petronis. Operetės dirigentas M. Karka, režisierius Jonas Alekna. Pastarasis buvo labai talentingas, į savo darbą žiūrėjo rimtai, net sirgdamas vaikščiojo į repeticijas.

Trečią operetę – Benjamino Gorbulskio „Naujametinis karnavalas“ režisavo Valdas Jatautis. Šis menininkas, kaip sako V. Kapučinskas, nuo tada ilgus metus buvo sėkmingas ir žinomas operetės režisierius, sugebėdavęs pritraukti daug talentingų dainininkų, aktorių.

Iki 1993 metų Panevėžio operetės liaudies teatras parengė 16 spektaklių ir 4 koncertų premjeras, parodyta apie 400 spektaklių daugelyje Lietuvos miestų.

Panevėžyje pastatytos operetės sulaukė didžiulio pasisekimo. Ano meto atsiliepimuose vertinamas ne tik režisieriaus, dirigento, muzikantų, dainininkų, solistų darnus darbas. Puikų įspūdį padarė ir tarpusavyje derančios dailininko Viliaus Vingėlio kurtos dekoracijos, jo modeliuoti spalvingi kostiumai, skoningas apšvietimas. 1966 metais pasirodė Karlo Miliokerio operetė „Gasparonė“ ir vėl buvo pastebėtas vadovo M. Karkos, režisieriaus V. Jataučio, dailininko V. Vingėlio ir viso kolektyvo susitelkimas, kruopštus darbas. Paskui buvo A. Riabovo „Vestuvės Malinovkoje“, D. Šostakovičiaus „Čeriomuškos“, I. Kalmano „Monmartro žibuoklės“ ir kt.

Teatrui buvo suteiktas Operetės liaudies teatro vardas. Anuomet trupę sudarė choras, solistai, orkestras ir baleto šokėjai. Pirmąjį dešimtmetį operetės orkestre grojo apie 14 Muzikos mokyklos auklėtinių. Vėliau orkestras išaugo iki 30 muzikantų, kurių dauguma jau buvo profesionalai. Panevėžiečiai visada turėjo galimybę savo mieste matyti ypatingus – muzikinius spektaklius.

1975 metais dirigentą M. Karką pakeitė jaunas ir perspektyvus J. Švedo pedagoginės muzikos mokyklos dėstytojas Donatas Baltrūnas. Po dešimtmečio dirigento lazdelę jis perdavė Vidmantui Kapučinskui. Žinoma, kad iki 1993 metų Panevėžio operetės liaudies teatras parengė 16 spektaklių ir 4 koncertų premjeras, parodyta apie 400 spektaklių daugelyje Lietuvos miestų. Teatro choras, solistai ir orkestras surengė keliasdešimt koncertų Lietuvoje ir užsienyje: Lenkijoje, Kuboje, Rumunijoje, Vokietijoje.

„Operetė mūsų mieste – tai įrodymas, kad šis kultūros reiškinys gali egzistuoti ne vien Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje“, – sako šį žanrą puoselėjančio Muzikinio teatro vadovas. A. REPŠIO nuotr.

„Operetė mūsų mieste – tai įrodymas, kad šis kultūros reiškinys gali egzistuoti ne vien Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje“, – sako šį žanrą puoselėjančio Muzikinio teatro vadovas. A. REPŠIO nuotr.

Išaugo mėgėjo drabužius

Vyresni žmonės dar prisimena kino teatrą „Versmė“, pastatytą, kai kino žiūrovai nebetilpdavo į kitus tris kino teatrus – „Garsą“, „Raketą“, „Meną“. Kino populiarumas buvo didžiulis. Tačiau labai greitai situacija pasikeitė – atsirado vaizdo grotuvai, plėtėsi televizijos kanalai ir žmonės filmus pamėgo žiūrėti nekeldami kojos iš namų. Naujausias kino teatras „Versmė“ ir kiti stovėjo tušti, tapo nebereikalingi. Laimė, miestas priėmė teisingą sprendimą – „Versmės“ pastatą atidavė kultūrai, ne kitiems tikslams. Per didelius vargus valdžią pavyko įtikinti, kad vietoj merdinčio kino teatro reikia įkurti profesionalų Muzikinį teatrą.

Taip 1993 metais kino teatro „Versmė“ vietoje atsirado Muzikinis teatras. Per metus šis kino teatras turėjo tapti muzikiniu teatru – tai buvo nemenkas iššūkis naujajam teatro vadovui. Kaip prisimena V. Kapučinskas, tai buvo sunkūs metai. Be to, tas laikas buvo tikras išbandymas visai kultūrai – į kultūros renginius beveik niekas nebevaikščiojo. Vis dėlto su užduotimi pavyko susidoroti ir naujai įkurtas Muzikinis teatras jau buvo išaugęs iš mėgėjų drabužių. Kolektyvas buvo ne šiaip paprastų muzikantų orkestras, tai buvo reiškinys, nes daugelis muzikantų augo kartu su operete.

Anot V. Kapučinsko, kad ir anksčiau, ir dabar Muzikinio teatro misija yra ta pati – siekti, kad Panevėžys būtų tikra Aukštaitijos kultūros sostinė, kad čia vyktų aukštos muzikinės kultūros pasirodymai, geriausi pastatymai. „Džiaugiamės, kad mūsų teatras įdomus ne tik panevėžiečiams, žiūrovai atvyksta iš kitų miestų. O Šiaulių turizmo centras net ekskursijas į Panevėžį pamatyti Muzikinio teatro pastatymų rengia“, – sako V. Kapučinskas.

Jis mano, kad koncertų, operetės žiūrovai išugdyti per šimtmetį – tuos renginius lankė, geros muzikos klausė seneliai, tėvai, dabar jau vaikai ir anūkai. Nors, kaip teigia teatro vadovas, ir dabar norėtųsi daugiau tėvų dėmesio vaikų meniniam, kultūriniam ugdymui. Juk tai, kas bus įdiegta iš mažens, liks visam gyvenimui, formuos asmenybę.

„Pamatę, kokie didžiuosiuose šalies miestuose populiarūs šeimoms skirti savaitgalio renginiai, koncertai, ir mes prieš keletą metų pabandėme tokius rengti. Parinkome ir vaikams, ir tėvams tinkamą programą, kad šeima galėtų laiką turiningai praleisti kartu. Tik sudominti nepavyko – į premjerą atėjo vos 12 žmonių. Pradėjus domėtis, kodėl taip nutiko, pasirodo, kai kurie tėvai laikosi tos nuomonės, kad po spektaklius ir koncertus jų vaikus turėtų vedžioti mokytojai“, – svarsto dirigentas.

„Džiaugiamės, kad mūsų teatras įdomus ne tik panevėžiečiams, žiūrovai atvyksta iš kitų miestų. O Šiaulių turizmo centras net ekskursijas į Panevėžį pamatyti Muzikinio teatro pastatymų rengia.“

V. Kapučinskas

Vėl iš naujo

Menas, kaip ir pats gyvenimas, lygiu keliu neina. Tenka ir nuo aukšto kalno netikėtai leistis, ir staigius posūkius daryti, ir su pavojais susidurti. Panevėžiečių operetė taip pat neriedėjo lygiai išklotu asfaltu – atsiradus įvairių kliūčių, ji visai iš kelio buvo pasitraukusi. Nebebuvo likę Panevėžyje operetės. Ir štai 2004 metais spaudoje pasirodė ir miestą apskriejo žinia: pasiryžta atgaivinti operetės žanrą. Tiesa, pirmiausia atnaujinta muzikinė pasaka „Grybų opera“ (kompozitorius – P. Kričena, režisierius – V. Jevsejevas, dirigentas – V. Kapučinskas, scenografas – V. Kosmauskas).

Pirmoji operetės koncertinė programa sutapo su kitu miestui svarbiu kultūros įvykiu – Panevėžio muzikinio teatro kūrybinės meninės veiklos 10 metų jubiliejumi. Kaip tuomet teigė Muzikinio teatro direktorius ir operetės atkūrimo iniciatorius V. Kapučinskas, su šiuo kultūros reiškiniu užaugo daug miestiečių kartų. „Operetė mūsų mieste – tai įrodymas, kad šis kultūros reiškinys gali egzistuoti ne vien Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Man asmeniškai operetė svarbi ir tuo, kad jos pagrindu prieš dešimt metų atsirado Muzikinis teatras“, –  kalbėjo V. Kapučinskas.

Pradėjus atgaivinti operetę vokalo partijų atlikėjų buvo ieškoma ne tik Panevėžyje, bet ir Vilniuje, Muzikos akademijoje. Vos prasidėjus operetės atkūrimui buvo jaučiamas didelis šalies muzikinės visuomenės susidomėjimas šiuo įvykiu. Ir dabar dirigentas pritaria prieš penkiolika metų tartiems žodžiams: „Vis dėlto svarbiausia tai, kad ne tik pristabdytas jaunų menininkų išvykimas iš Panevėžio, bet čia pritraukta ir atlikėjų iš kitų Lietuvos miestų.“

2005 metais Panevėžio muzikinio teatro veikloje įvyko esminis lūžis, atnešęs daug kūrybinių pergalių: naujos operetės premjera – P. Abrahamo „Balius Savojoje“. Naujam spektakliui buvo pakviestas režisierius Nerijus Petrokas, scenografė Rita Kosmauskienė, baletmeisteris Alfredas Kondratavičius, chormeisteris Algirdas Viesulas. Paskui kasmet teatras pristatydavo miesto visuomenei po naują muzikinį spektaklį – žiūrovus žavėjo M. Novak miuziklas „Mafijozas operoje“, I. Kalmano operetė „Grafaitė Marica“, Ž. Žilbero operetė „Dorovingoji Zuzana“, F. Lou miuziklas „Mano puikioji ledi“ , F. Leharo operetė „Linksmoji našlė“ ir kt. Pastatymuose dainavo garsūs dainininkai, pasirodantys pačiose prestižiškiausiose Europos scenose.

Miestas neliko skolingas tokį gražų reiškinį – operetę sugrąžinusiam muzikui. V. Kapučinskui už atgaivintą Panevėžio operetę, ilgametį profesionaliojo meno ir kultūros puoselėjimą mieste buvo skirtas Metų panevėžiečio vardas, teikiamas labiausiai nusipelniusiems žmonėms.

Vidmantas Kapučinskas sako, kad jų kolektyvo tikslas visada buvo vienas: siekti, kad Panevėžys būtų tikra Aukštaitijos kultūros sostinė, kad čia vyktų aukštos muzikinės kultūros pasirodymai, geriausi pastatymai. ARCHYVO nuotr.

Vidmantas Kapučinskas sako, kad jų kolektyvo tikslas visada buvo vienas: siekti, kad Panevėžys būtų tikra Aukštaitijos kultūros sostinė, kad čia vyktų aukštos muzikinės kultūros pasirodymai, geriausi pastatymai. ARCHYVO nuotr.

Spektaklis Lietuvos šimtmečiui

Patyręs įvairių išbandymų, keliavęs sėkmių ir nesėkmių ruožais, dabar, kaip sako vadovas, Muzikinis teatras gyvena neblogus laikus – susiformavęs darnus kolektyvas, sukurtas įdomus repertuaras, išugdytas savas žiūrovas, į kiekvieną operetės spektaklį bilietus išperkantis akimirksniu. Štai ir dabar, net ir labai norėdamas, nebegausi bilieto į balandžio pabaigoje rodysimą spektaklį, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Visi bilietai seniai išparduoti.

Šis pastatymas – A. Bražinsko 2-ų dalių miuziklas „Šnekučiai“. Jo režisierius N. Petrokas, dirigentas J. Mačys, libreto autorius A. Drilinga, choreografas A. Kondratavičius, scenografijos ir kostiumų autorė D. Petrulytė, chormeisteris A. Viesulas. Miuzikle dainuoja Liudas Mikalauskas, Vida Taurinskaitė, Deividas Norvilas, Ramūnas Urbietis, Mangirdas Dabkus, Saulius Vasiliauskis, Liutauras Sutkus, Elena Kalvaitytė, Rytis Janilionis, Laimutė Česlauskaitė.

Pagal P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“ sukurto spektaklio pristatyme teigiama: „Šnekučių“ siužetas yra simboliškas. Meistras Deveika bando įgyvendinti savo svajonę – pastatyti skraidantį paukštį, bet dėl kaimo tamsos – neraštingumo, plėšikavimų, slegiančio sunkaus gyvenimo, netgi artimų žmonių nesupratimo, taip pat žmones engiančios caro žandarų prievartos to padaryti nepavyksta, tą paukštį – lėktuvą žmonės sudaužo. Tačiau šviesesnės ateities viltis vis dėlto neužgęsta. Miuziklas baigiasi giesme apie paukščio skrydį ir laimę.“

Gražios Lietuvos šimtmečio šventės sulaukę panevėžiečiai gali didžiuotis, kad mieste, garsėjančiame įvairiu teatro pasauliu, yra ir Muzikinis teatras. Teatrą sudaro simfoninis orkestras, vadovaujamas V. Kapučinsko, teatro choras, vadovaujamas A. Viesulo, styginių kvartetas bei pučiamųjų orkestras „Panevėžio garsas“.

Komentarai

  • vajė, kaip apsišikau…

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Žiūrovas komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų