Vasario 16-osios aktą Vokietijos archyve suradusiam profesoriui Liudui Mažyliui bus įteikta Lietuvos pažangos premija. T. Šiaudinio nuotr.

Nepriklausomybės Akto suradėjas Panevėžyje savas

Nepriklausomybės Akto suradėjas Panevėžyje savas

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius daktaras Liudas Mažylis, Berlyne suradęs iki tol mistiniu laikytąjį Lietuvos gimimo liudijimą – 1918 metų vasario 16-osios Aktą, pats tapo istorine asmenybe. Lietuviškuoju Šerloku Holmsu vadinamas kolekcininkas dabar labiausiai graibstomas profesorius šalyje.

Po Lietuvą važinėjantis ir pasakojantis apie istoriniu tapusį įvykį, panevėžiečių jis juokais klausinėjo, ką dar pasiūlytų surasti – Vytauto Didžiojo karūną, jo palaikus, įminti S. Dariaus ir S. Girėno žūties paslaptį ar kitka?

Užklupusi šlovė profesoriaus negąsdina. L. Mažylis juokauja, kad ir anksčiau buvo ne toks jau nežinomas. Visų pirma, buvo žinomas kaip dėstytojas, nes mokė šimtus studentų.

„Yra tekę į politiką truputį įsivelti. Už mane balsuodavo, tai su daugeliu žmonių esu pažįstamas. Kiekvienas iš mūsų kuo nors žymus, tik mums būdingas tas „ai, ne, čia nesvarbūs vieni kitiems“. Kai pradėjo gatvėje pažinti ir šypsotis, jausmas kitas, bet labai teigiamas. Sako, kad dėmesys vargina. Gal ir vargina, bet malonu“, – nestokodamas geros nuotaikos „Sekundei“ kalbėjo L. Mažylis.

Apsilankyti Panevėžyje profesoriui buvo itin smagu ir dėl kitos priežasties. Jo senelis, žymus medikas Pranas Mažylis, kurį laiką gyveno ir dirbo Aukštaitijos sostinėje. Ir dargi kolegijos pastate, kuriame dabar pats L. Mažylis susitiko su panevėžiečiais.

Profesoriaus senelis, 1918-aisiais atvykęs į Panevėžį, iš pradžių vertėsi privačia praktika. Matydamas mieste grėsmingą situaciją – vyko karas, plito ligos – pradėjo dirbti Panevėžio apskrities ligoninėje, atkūrė jos veiklą, tapo vadovu. Medikas turėjo organizatoriaus talentą, tad po metų jam pavesta įkurti Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Pirmojo pasaulinio karo metais dabartiniame kolegijos pastate veikusi mokytojų seminarija buvo evakuota. Tad jau kurį laiką stovėjusį tuščią pastatą galėjo pritaikyti ligoninei. P. Mažyliui tai pavyko padaryti neįtikėtinai greitai. Kurį laiką jis vadovavo abiem miesto ligoninėms.

L. Mažylis prisipažino esantis pirmą kartą šiose patalpose, kuriose pėdsaką palikęs senelis – didelis autoritetas visai giminei. L. Mažylis pamena puikius senelio organizacinius gabumus – organizuodavo statybas, dėstė, gydė, priimdavo naujagimius.

Lankydamasis Panevėžyje, L. Mažylis surado ir dar vieną intriguojamą sutapimą. Aistringas Kauno „Žalgirio“ gerbėjas mieste lankėsi „Lietkabelio“ ir „Žalgirio“ finalinių varžybų išvakarėse. Jis juokavo, kad jei varžybos būtų vykusios tądien, veržtųsi į areną ir būtų šeštuoju žaidėju.

1918 metų vasario 16-osios Lietuvos Tarybos nutarimas dėl nepriklausomos valstybės atkūrimo.

Intriguoja profesoriaus megztinis

Pasak L. Mažylio, Vasario 16-oji daugeliui lietuvių – tarsi švyturys. Sovietmečiu net ištarti šią datą buvo pavojinga – grėsmė kildavo ne tik laisvei, bet ir gyvybei.

Nerasto Nepriklausomybės Akto labai trūko mūsų mažutei valstybei. Kad dokumente įtvirtinta nepriklausomybės mintis, niekas neabejojo, tačiau sovietmečiu atsirado labai nešvari versija, esą dokumentas dingęs, buvo svarstymų, neva jis nė nebuvo pasirašytas.

„Tauta jautė panieką, pažeminimą: o kur tai parašyta, kad nepriklausomi?“ – pasakojo profesorius.

Tad jo nestebina džiaugsminga žmonių reakcija į dokumento suradimą Vokietijos archyve – atsirado tai, ko visiems trūko šimtmetį.

Svarbiausiame mūsų tautai dokumente įtvirtinta svarbi esminė mintis, vedanti lietuvių tautą per šimtmetį ir vesianti toliau.

Intrigų, susijusių su dokumento pasirašymu ir jo radimu, labai daug. Net ir L. Mažylio megztinis, kuriuo apsivilkęs rado dokumentą, virto išskirtiniu akcentu.

Profesorius juokauja sakydavęs, kad drabužis neskalbtas nuo kovo 29-osios, kol žmona atskleidė paslaptį, kad taip nėra. Dabar nešioja ne tik jį, bet ir susitikimuose su žmonėmis dovanų gautas trispalvės spalvų riešines.

Buvo pasiekiamas ranka

Nepriklausomybės Akto suradimas Berlyno archyvuose nėra toks netikėtas. Į Berlyną L. Mažylis vyko gerai pasirengęs. Pirmiausia buvo kreipęsis į Vokietijos archyvus, o čia laukė nemenka sėkmė. Archyvuose dokumentų lentynos matuojamos kilometrais, bet vokiečiai profesoriui parodė teisingą kryptį.

Pirmiausia gautame mikrofilme išvydo 1917 metų gruodžio 11 dieną ranka rašytą tarybos Akto egzempliorių su devyniolika parašų, 20-asis signataras, Pranas Dovydaitis, savo parašą atsiuntė vėliau.

„Tai buvo pirmas didelis grobis, kurį man pavyko pamatyti Berlyne“, – pasakoja L. Mažylis.

Nerimo, ar ras ieškomiausią dokumentą, netrūko. Pirmiausia Akto ieškojo prie 1918 metų vasario mėnesio dokumentų, tačiau ten jo nebuvo.

„Dvidešimt minučių atrodė amžinybė“, – prisimena istorines akimirkas L. Mažylis.

Tuomet pasikliovė turimomis žiniomis, kad Vokietijai Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas parūpo 1918-ųjų kovą. Išlindus dokumento krašteliui, suprato aptikęs kažką įdomaus. Svarbiausias Lietuvai dokumentas saugotas aplanke, pavadintame „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“.

Suradęs dokumentą, artimiesiems iš karto pasiuntė SMS žinutę, kurioje tebuvo keturi žodžiai – „Ką tik radau aktą“. Netrukus, pasak profesoriaus, iš namų atskriejo atsakymas – „O tai čia kurį?“

Profesorius pasakoja buvęs ne pirmas, kuriam rūpėjo Lietuvos nepriklausomybę įrodantys dokumentai. Jais domėjosi dar keturi asmenys ir jiems, pasak L. Mažylio, tereikėjo iki to lapo tik ranką ištiesti.

Anot profesoriaus, istorikai paprastai į archyvus važiuoja ne ieškoti artefaktų, o parašyti kokią nors studiją apie dokumento reikšmę. Tad tuo būtų galima paaiškinti, kodėl dokumentas iki šiol nebuvo rastas.

Išbandymas šeimai

Kaip pasakoja L. Mažylis, valstybės kūrimosi laikotarpis jį sudomino dėl keleto priežasčių. Neapleido mintis, kad sutinkant valstybės šimtmetį kažko trūksta.

„Dingęs, tai dingęs, ir niekam neatrodė svarbu jo ieškoti, tad toks avantiūrizmas, kaip aš vadinu, ir sukilo“, – šmaikštavo profesorius.

Be to, aistringas kolekcininkas 2014 m. Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui paminėti Kaune surengė ekspoziciją, susijusią su jo paties giminių ir to laiko susirašinėjimu.

„Kaip tik tada kolekcininko aistra pasuko įdomia kryptimi. Pradėjau rinkti signatarų parašus. Aišku, ne to laikotarpio. Man sekėsi gana neblogai – turiu 12 signatarų autentiškus parašus. Pamažu kaupėsi azartas“, – „Sekundei“ pasakojo profesorius.

Jis juokauja, kad su tokiu gyventi šeimai – tikras išbandymas.

„Parbėga iš darbo vyras ir sako, klausyk, kaip tu manai, o kodėl P. Klimas parašė „pranešti“, juk turėjo rašyti „nunešti“? Jūs įsivaizduojate, kaip tokį klausimą išgirdęs šeimos narys turėtų jaustis? Man tai natūrali minčių eiga, o žmogui iš šalies siaubą gali sukelti“, – juokdamasis pasakoja L. Mažylis.

Suvedžiojo rašybos klaida

Nors manyta, kad Lietuvos Nepriklausomybės Aktas bus vokiškas, tačiau rastasis – dvikalbis. Pasak L. Mažylio, tą buvo galima tik nujausti. Atsiradus svarbiems Lietuvai dokumentams, jau galima atkurti daug to meto įvykių. Pavyzdžiui, išsiaiškinti, kokios naudotos konkrečios formuluotės, kieno ranka rašytas ir panašiai. Profesoriaus teigimu, iki tol buvo įprasta manyti, kad Aktas bus parašytas mašinėle. Jo spėjimu, taip greičiausiai manyta dėl to, kad būtent mašinraščio egzempliorius su rašybos klaida pateko į visus Laikinosios sostinės laikraščius, išspausdintas Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijoje“.

Pasak P. Mažylio, istorija prasidėjo per Pirmąjį pasaulinį karą.

„1917 metais Vokietija bent Rytų fronte jau jautėsi nugalėtoja. Jiems buvo svarbu, kaip atrodys Europos žemėlapis, kai karą laimės“, – pasakoja L. Mažylis.

Lietuvių valia nebūti Rusijos imperijoje buvo akivaizdi, ir vokiečiai pradėjo diplomatinį žaidimą – leido sukviesti Vilniaus konferenciją, tačiau ar galimi laisvi rinkimai okupacijos metais? Į Lietuvos tarybą deleguota dvidešimt žmonių, kurie rūpinosi Lietuvos nepriklausomybe. Pasak L. Mažylio, valstybės šimtmetį būtų galima minėti jau ir šiemet, nes Konferencijos dokumentuose 1917-aisiais įtvirtintos nuostatos tokios pat, kaip ir Nepriklausomybės Akte.

Lietuviams teko žaisti diplomatinį žaidimą su vokiečių valdžia. 1917 m. rugsėjį kreiptasi į Bavarijos princą Leopoldą su, pasak profesoriaus, labai gudria diplomatine fraze, kad „20 žmonių taryba galėtų rūpintis Lietuvos atstatymu“. Pastarąją frazę galima suprasti ir kaip griuvėsių atstatymą – juk vyko karas – tačiau gali reikšti ir valstybės atkūrimą. Svarbu įvertinti, kad tuo metu besikuriančios valstybės negynė net tarptautinė teisė. Lietuva turėjo diplomatiškai atakuoti Vokietijos valdžią, ir turėtais menkais instrumentais puikiai pasinaudojo. Be to, pati to meto Vokietija buvo nevienalytė, Berlyne veikė daug įvairių politinių jėgų.

Paslapčių liko ir Rusijoje

L. Mažylio manymu, dokumentų suradimas tėra labai įdomių atradimų pradžia.

„Kai kas nors atsiranda, atrodo, kad viskas labai lengva, tačiau nebuvo aišku, kur ieškoti“, – sako jis.

Suradus Aktą, dabar lengva pasakyti, kad jis rašytas Jurgio Šaulio ranka, ir lengva tą suprasti skaitant signatarų prisiminimus. Iki tol juos buvo galima interpretuoti ir kitaip. Pavyzdžiui, profesoriaus teigimu, memuaruose galima rasti, kad J. Šaulys šypsodamasis klausia: „Ar gerai padariau?“ Kadangi tikėtasi mašinraštinio Akto varianto, pasak L. Mažylio, manyta, kad J. Šaulys klausė, ar gerai padaręs, pradėjęs rašytis į antrą skiltį, tačiau dabar tikriausiai galima sakyti, kad greičiausiai teiravosi, ar teisingai surašęs Aktą. Nemaža intriga buvo lyginti parašus – gal bus kitokie?

L. Mažylio įsitikinimu, tądien buvo pasirašyti mažų mažiausiai trys dokumentai. Visi jie originalūs.

Pasak profesoriaus, ieškoti Rusijoje dar vieno egzemplioriaus kažin ar verta. Jis neatmetė tikimybės, kad rusiško varianto signatarai veikiausiai nerašė.

Visgi istoriografijoje labai daug kalbama apie rusišką Akto tekstą.

Ar gaus milijoną?

Vienas labiausiai dominančių klausimų, o kaip su tuo už Akto suradimą pažadėtuoju milijonu. Pasak L. Mažylio, realiai tokio pasiūlymo niekada ir nebuvo. Apie milijoną paskelbta tuomet, kai profesorius jau buvo užsiregistravęs Berlyno archyve, planavo ten kelionę.

„Teigta, kad milijonas atiteks tam, kuris suras ir įteiks Aktą Lietuvos valdžiai. Man reikėtų organizuoti neblogą plėšikų komandą, kur vienas pro langą išmeta, kitas greitai pagauna, parveža čia ir įteikia valdžiai. Bet tai Vokietijos turtas, aš apsisprendžiau, kad nevogsiu, ir viskas“, – juokauja jis.

L. Mažylio įsitikinimu, dėl milijono klausimo nebuvo.

„Ar čia blogai? Vienas pasiūlo milijoną, o kitas sako: „Ne, man nereikia!“ – pokštauja profesorius.

Anot jo, Holivudas daro didelę klaidą samdydamas scenaristus – užtektų sukurti 20 filmų remiantis signatarų gyvenimais, kurie buvo neįtikėtini, labai įdomūs, o daugelio – ir tragiški. Šie taptų dvidešimčia pačių žiūrimiausių visų laikų filmų.

Koks bus L. Mažylio surastų dokumentų tolesnis likimas, kol kas sunku pasakyti. Kalbama ne apie Akto grąžinimą į Lietuvą, o tik apie paskolinimą.

„Mums gali atrodyti, kodėl skolinti? Juk daiktas tai kaip ir mūsų, o kai skolinamas, tai lyg ir procentai turės būti – taip mes mąstome. Iš tikrųjų yra ne taip. Šis dokumentas aiškiai adresuotas vokiečių valdžiai. Kai jis yra ten, mums tik brangesnis, nes įrodo, kad prieš šimtą metų Lietuva buvo valstybė ir oriai šnekėjosi su kita valstybe“, – apibendrina profesorius.

Komentarai

  • Koks atrodo mielas šitas žmogutis.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų