Neprapulkit kažkur toli!

Neprapulkit kažkur toli!

Visai į pabaigą suka mokslo metai. Daugeliui jie – paskutiniai mokykloje.  Tad šįkart rubriką skiriame abiturienčių kūrybai.

Ksavera Urbaitė (12 kl.)

„Regis, lemtingas pastūmėjimas įvyko mano draugės dėka. Ji mane skatina judėti į priekį, būtent ji savo užsidegimu parašyti knygą užkrėtė ir mane. Turiu tokią svajonę. Išskirtinio ryšio su literatūra nejaučiu, kad galėčiau kalbėti valandų valandas apie šio meno žymiuosius, bet man patinka rašyti pačiai, galiu išsilieti po sunkios dienos, pasakoti apie save ir kitus“, – rašo Ksavera.

KIEKVIENAS NEŽINOME, KUO TAPSIME

Mediniame mokyklos suole sėdėjo ji ir žiūrėjo blizgančiomis akimis pro langą beviltiškai, sunkiai ir tuščiai. Toma visada buvo rimta, susimąsčiusi. Bet tada buvo galima net matyti jos akyse, kaip linguoja medžiai, kaip plevėsuoja rausvi lapai. Iš jos akių jaučiu, kokia mano draugė sutrikusi. Net man pašiurpsta oda. Kaip lengvai lapas nuo klevo, rausvai geltonas, krenta į nežinią! Nežinia, kur šį sutvėrimą nuneš, gal kairėn ar dešinėn, o gal prie praeivio kojų šis lapas nukris – nusižemins. Nežinia, kas laukia mūsų visų, kai dangus be saulės ir be debesų, kai aplink tamsa. Nežinia, kas laukia jos…

Vikšrelis taip pat nežino, kuo pavirs, kokiu grožiu.

Marta Rulytė (12 kl.)

Kūrėja pati save puikiai pristato: „Esu Marta, Panevėžio „Minties“ gimnazijos moksleivė, o iš tiesų – kartais plunksną į rankas paimanti nuotykių ieškotoja, mėgstanti kolekcionuoti nebaigtas istorijas. Knygos, muzika, filmai – visa tai įkvepia mane kurti savus pasaulius, kuriuos kartais perteikiu piešiniais, o kartais – rašytine kūryba.“

SKENDIMAS

Priešais mane – gana plati, tačiau negili upės perėja. Tamsoje įvertinu upės srovę ir, nors ji kiek per stipri, jog sugebėčiau išsilaikyti neparvirtusi, tai buvo mano vienintelis pasirinkimas. Mintyse padėkoju kareivinėms už puikius aulinius, kurie padės nesusibraižyti pėdų į aštriabriaunius, upės dugne gulinčius akmenis, ir ryžtingai įbrendu į kaulus kaustantį vandenį.

Man užgniaužia kvapą.

Vanduo nesiekia mano kelių, tačiau jau po pirmo žingsnio vos nenuvirstu, kai suparalyžiuoja kojas. Imu kalenti dantimis ir įsikandu į liežuvį, bet pajutusi metalinį savo kraujo skonį tik tvirčiau pastatau koją ir pasislenku į priekį.

Žingsnis po žingsnio pasiekiu upės vidurį. Čia srovė pati stipriausia, tad išsilaikyti sunkiau, bet dabar jau negaliu grįžti atgal. Pažvelgiu tiesiai, bandydama įvertinti, kiek dar pėdų liko iki kranto, ir dar sykį žengiu į priekį.

Per vėlai suvokiu, jog priešais mane nėra nieko – tik gili, klastinga duobė. Praradusi pusiausvyrą įvirstu tiesiai į juodą vandenį ir iš mano plaučių per sekundę ištraukiamas visas oras. Kabarojuosi, bandydama iškilti į paviršių, tačiau atrėmusi riešą į apsamanojusį akmenį paslystu. Riešas išsisuka į kitą pusę, o aš suklykiu po vandeniu ir burna prisipildo ledo. Tikriausiai pakliuvau į povandeninę srovę, kurios iš kranto nepastebėjau, kadangi jaučiu, kaip vanduo ima nešti mano kūną tolyn, smarkiai apdaužydamas ir nubrozdindamas galūnes.

Mėnulį vis dar slepia keistas debesis, kuris nė nesiruošia išnykti, todėl nesuvokiu, kur paviršius, o kur upės dugnas.

Kai smegenys pradeda stingti, visiškai nustoju mąstyti. Mane apleidžia jėgos ir aš suprantu, jog nebenoriu išnirti, nebetrokštu atsistoti ir žengti tolyn. Galėčiau amžiams užmigti panirusi po lediniu upės vandeniu ir daugiau dėl nieko nesijaudinti.

Nebekovoti.

O tada iš tamsos išnyra balta ranka ir sugriebia mano nesužalotą riešą. Paslaptinga jėga trūkteli mane į paviršių, o gal žemyn į dugną, bet aš nesugebu išlaikyti sąmonės, tad taip ir nesužinau tiesos.

DRĄSI ŠIRDIS

Kai žengiame plačiais koridoriais, aš negaliu susilaikyti nežvilgčiojusi pro mažus, grotuotus langelius metalinėse duryse. Kai kurios palatos tamsios, tarsi neturėtų langų arba jie būtų uždengti, kai kurios skleidė akinamai baltą šviesą. Žengdama psichiatrijos ligoninės koridoriais tiesiog negalėjau negirdėti tų balsų sienose. Jie rėkė, klykė, šnibždėjo. Jie meldė Dievo pagalbos, jie kartojo vardus ir žodžius, suprantamus tik jiems patiems. Tie balsai buvo aukšti ir žemi, garsūs ir tylūs, tačiau jie visi susiliejo tarsi į vieną, gyvą, pulsuojančią būtybę. Atrodė, kad esu įkalinta monstro viduje, kad niekada iš čia neištrūksiu.

Nekenčiau psichiatrinių. Kai pirmą kartą čia apsilankiau, apsiverkiau. Seselės ėmė mane raminti, siūlyti saldumynus, galiausiai tėvas neištvėręs parsivežė mane namo. Kai palindau po šilta savo antklode, tik tada nusiraminau, tačiau negalėjau ištarti nė žodžio visą savaitę. Tie balsai dar ilgai lankydavosi mano baisiausiuose košmaruose. Nuo tada ir pradėjau degti šviesą. Tiesiog bijojau, kad jei šviesa dings, tie balsai ateis manęs. Jie kartais tardavo mano vardą, tad aš laukiau. Tikriausiai laukiu jų dar ir dabar.

Susigūžiu ir nudelbiu akis žemyn. Kai jau manau, kad nebeištversiu ir pabėgsiu, moteris, vardu Dženeta, sustoja. Ji išsitraukia didžiulį raktų ryšulį ir koridoriuje nuaidi metalo skambesys. Balsai akimirkai nutyla, tarsi pajutę, kad kažkas jų klausosi, kad čia yra dar kažkas, bet po akimirkos ramybės, jie vėl ima šaukti.

Skubiai įžengiu į baltą palatą. Linkteliu Dženetai, duodama jai suprasti, kad galiu susitvarkyti ir viena. Ši nusišypso, sušnabžda, kad pakviesčiau, jei jos prireiks, ir užrakina palatos duris. Akimirką išsigąstu, kad tai buvo apgaulė, kad ir mane jie sugalvojo įkišti čia kartu su motina. Tačiau aš ne beprotė. Galbūt bailė, bet ne beprotė.

Atsidūstu ir apsigręžiu. Prie lango sėdi moteris. Ji žvelgia į tolį, nekreipdama dėmesio į mane. Tarsi ji nė nesuprastų, kad nėra viena, tarsi būtų kažkur kitur. Neskubėdama apžiūriu mamos veidą, ieškodama kokių nors beprotystės ženklų, tačiau jos veidas ramus, tyras. Jį puošia kelios amžiaus raukšlės, kurių anksčiau nebuvo, įžvelgiu ir kelis žilus plaukus. Žydros mamos akys atrodo it stiklinės, tarsi negyvos. Akimirką net išsigąstu, kad ji mirusi. Nematau, kaip juda jos krūtinė, kaskart jai įkvepiant, tarsi ji nė nekvėpuotų. Tarsi jai nereikėtų šio pasaulio oro, nes ji – tik iliuzija, miražas. Kas būtų, jei ją paliesčiau? Ar mano ranka pereitų kiaurai?

– Sveika, mama, – sušnabždu priėjusi arčiau.

Nevalingai pakeliu ranką, norėdama ją uždėti mamai ant peties, tačiau susilaikau. Juk ji vis tiek nepažvelgs į mane.

Kai anksčiau lankydavau mamą, man seselės kartodavo, kad ji viską girdi, kad jaučia mane čia esant. Stengiausi mamai pasakoti, kas nauja įvyko mano gyvenime, kaip laikosi tėtis, tačiau niekada nesulaukdavau atsakymo. Vėliau ateidavau ir tiesiog prisėdusi šalia ištisas valandas tylėdavau. Tylėdavome abi. Kartais išeidavome į kiemą, tačiau motina žvelgdavo priešais save ir niekada neatsigręždavo, niekada nenusišypsodavo iš mano šmaikščių sąmojų. Kartais man atrodydavo, kad po valandos tylos aš tapau ja. Kad mes abi esame išprotėjusios ir su niekuo nekalbame, kad aš taip pat uždaryta į tą baisią vietą.

– Su gimtadieniu, – tyliai tariu ir šypteliu, tačiau ji to nemato. Ji vis dar žvelgia pro langą, niekaip neparodydama, kad supranta, jog aš esu šiame kambaryje.

– Tikiuosi, prisimeni mane, – sušnabždu vos girdimai ir mano pačios žodžiai mane įskaudina.

Praėjo nemažai laiko, kai paskutinį kartą ją lankiau. Motina tarsi patekusi į kokią laiko kapsulę visiškai nepasikeitė. Jos veido nevagojo rūpesčių raukšlelės, ji nerodė susierzinimo, plaukai neslinko nuo streso. Ji atrodė tokia jauna, galėjai palaikyti mano bendraamže. Tačiau žinau, kad aš pasikeičiau. Užaugau.

Svarsčiau, ar ji supranta, kad aš esu jos dukra. Galbūt ji vis dar mano, kad man devyneri metai. Galbūt ji prisimena mergaitę, kuri ją lankydavo. Galbūt mano mamai laikas bėga kitaip nei kitiems. Galbūt jos pasaulyje laiko išvis nėra.

Po ilgos pauzės vėl sakau:

– Labai tavęs pasiilgau, – tačiau ir vėl nesulaukiu jokio atsako.

Keista, kad po šitiek metų vis dar tikiuosi, jog ji atsistos iš savo krėslo, nusišypsos ir apkabinusi mane pasakys, kad viskas bus gerai, ji pasveiko ir dabar bus mano mama.

Garsiai atsidūstu ir atsisėdu ant lovos. Atidžiai apžiūriu nepasikeitusią mamos palatą: tos pačios baltos sienos, ta pati balta kėdė ir rudas stalas, ta pati spintelė ir tas pats kvailas rugiagėlių paveikslas ant sienos. Ir kuo turi nusikalsti, kad visą likusį gyvenimą privalėtum sėdėti ir žiūrėti į tą nemokšiškai nutapytą paveikslą?

Nuleidžiu akis į savo rankas. Jos dreba. Netrukus vaizdas pradeda lietis.

Staigiai atsistoju, rankove persibraukiu veidą, nušluostydama ištryškusias ašaras, ir nieko netarusi išdrožiu laukan.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų