Knygą apie Ievą Simonaitytę pristatė jos sudarytojas profesorius, Lietuvos knygotyrininkas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojas Domas Kaunas. V. Bulaičio nuotr.

Nepelnytai ištremtos rašytojos sugrįžimas: naujai atrandama Ieva Simonaitytė

Nepelnytai ištremtos rašytojos sugrįžimas: naujai atrandama Ieva Simonaitytė

Panevėžiečiams pristatyta rašytojai Ievai Simonaitytei skirta profesoriaus Domo Kauno parengta knyga „Aš esu Etmės Evė“.

Pernai, minint didžios lietuvių rašytojos 120-ąsias gimimo metines, 2017-ieji buvo paskelbti Ievos Simonaitytės metais. Ta proga buvo numatyta įvairių rašytojos atminimui įamžinti skirtų projektų. Vienas iš jų – knygos „Aš esu Etmės Evė. Ieva Simonaitytė amžininkų atsiminimuose, liudijimuose ir mintijimuose“ išleidimas.

Sumanymas pavyko – praėjusių metų pabaigoje puošni, vertinga knyga pasiekė skaitytojus. Profesoriaus Domo Kauno parengtą knygą sudaro dar 1978–1983 metais užrašyti 57 asmenų liudijimai apie I. Simonaitytės gyvenimo kelią, būdą ir kūrybą. Knygoje skelbiamos archyvinės nuotraukos, kai kurie dokumentai.

Antradienį ši knyga sutikta ir Panevėžyje. Į G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos konferencijų salę susirinkęs gausus būrys panevėžiečių turėjo progos pamatyti filmuotus kadrus, išgirsti kalbančią pačią rašytoją. Susirinkusieji klausėsi įdomaus profesoriaus Domo Kauno pasakojimo, kitų vakaro dalyvių pasisakymų.

Visų nuomonė vieninga – rašytoja nepelnytai buvo nustumta, savotiškai ištremta iš lietuvių literatūros.

Talentingos rašytojos kūrinių mokyklinėse programose nebuvo net 20 metų.

Visa tai nutiko tautinės mokyklos kūrėjams atmetus visus sovietų valdžios palaikytus, vertintus rašytojus, neatskiriant, nesvarstant, kas ko vertas. Tiesiog taip rašytojai buvo tarsi nubausti už bendradarbiavimą su tuomete valdžia.

Laimė, klaida atitaisyta. Ieva Simonaitytė (1897–1978) ‒ viena žymiausių XX amžiaus lietuvių rašytojų, talentingai įamžinusi Mažosios Lietuvos krašto tragišką likimą ir jo gyventojų – lietuvių etninius savitumus, grįžta. Jos knygas nuo 2016 metų vėl skaito ir nagrinėja mokyklose.

Juk, kaip sakė Vilniaus universiteto profesorius, Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys akademikas D. Kaunas, be I. Simonaitytės XX amžiaus lietuvių literatūra negali būti nei priimama, nei suvokiama.

„Atėjo laikas šiai rašytojai sugrįžti, jos tremtis jau praeityje“, – sakė D. Kaunas ir atkreipė dėmesį, kad visuomenės nuomonę šiuo klausimu parodo ir į knygos pristatymo renginius susirenkančios pilnutėlės salės, ir didžiulis susidomėjimas knyga.

Daugiaplanis portretas

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius Arvydas Pacevičius, pristatydamas knygą, pabrėžė, jog šis mokslinis leidinys puikiai tinka ir platesniam skaitytojų ratui. Labai vertingos joje publikuojamos iš įvairių archyvų iškapstytos kai kurios niekur nematytos fotografijos.

Knygoje randamas daugiaplanis I. Simonaitytės portretas. Apie ją pasakojantys menininkai, namų šeimininkės, medikai, artimos aplinkos asmenys priartina skaitytoją prie vienos paslaptingiausių, talentingiausių Lietuvos rašytojų.

Veikalas parengtas kaip mokslinė simonaitistikos šaltinių publikacija. Jos paskirtis – įprasminti socialines ir kultūrines naujoves pralenkusios garsios asmenybės kūrybinių idėjų tęstinumą.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Naujosios literatūros skyriaus vedėja dr. Viktorija Šeina-Vasiliauskienė, sako, kad atsiminimai daugiausia iš vėlyvojo I. Simonaitytės gyvenimo laikotarpio, iš tarpukario metų nedaug.

Kalbėdama apie rašytojos asmenybę, V. Šeina-Vasiliauskienė atkreipė dėmesį, kad I. Simonaitytė daugiausia skaitė ir žavėjosi vokiečių literatūra. Nors pripažinta sovietmečio autore, rusų kalbos beveik nemokėjo, rusų literatūra mažai domėjosi. Beje, sovietmečio lietuvių literatūrą rašytoja vertino gana skeptiškai.

Į mokyklines programas, pas skaitytojus grįžtanti rašytoja vis dėlto nebėra centrinė literatūros figūra, kokia ji buvo sovietmečiu ar tarpukario metais.

Akmenėlis į literatūrologų daržą: dabar I. Simonaitytės kūryba visiškai nebenagrinėjama. Po Vytauto Kubiliaus knygos „Ievos Simonaitytės kūryba“ niekas daugiau jos kūryba nesidomėjo. O po trisdešimties daugybę permainų atnešusių metų būtinai reikėtų naujo žvilgsnio, naujai įvertinant šios rašytojos kūrybą.

Į literatūros viršūnes ji iškilo anksti, išgarsėjo staiga. Vos pasirodęs I. Simonaitytės romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ 1935 metais pelnė valstybinę literatūros premiją. Komisija sprendimą skirti šį apdovanojimą argumentavo tuo, kad autorė supažindina su Mažosios Lietuvos charakteriu, sukuria įspūdingą, meniškai ryškų to krašto lietuvių gyvenimo vaizdą.

Pati autorė apie savąjį kraštą yra sakiusi: „Šioje teritorijoje, kuri vokiečių žemėlapiuose vadinama „Lietuva“ arba „Mažąja Lietuva“, išsilaikė senasis giminės būdas, visiškai nepažeistas iki šių dienų, pirmykštis, grynas ir galingas.“

Nauja pažintis

Juozo Balčikonio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rita Miknevičienė pabrėžia, kad ši knyga visų pirma labai naudinga mokytojams – tarpininkams tarp literatūros ir mokinio. Knygoje „Aš esu Etmės Evė“ mokytoja atradusi ir pačią I. Simonaitytę, ir kraštą, kuriame ji gyveno. Įdomūs jai buvo gausūs ir gana skirtingi pasakojimai, ir laiškai, ir kaip atskiras leidinys skaityti knygos sudarytojo D. Kauno paaiškinimai.

R. Miknevičienė knygoje ieškojo ir sąsajų su Panevėžiu. Jų nedaug, juk Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas – tarsi visai kita žemė. Bet štai apie rašytoją pasakojęs poetas Jonas Graičiūnas – buvęs dabartinės J. Balčikonio gimnazijos mokinys, ją baigęs 1925 metais.

Knygoje yra ir ištrauka iš rašytojos testamento, kur prašoma ant kapo nestatyti kryžiaus, nes gyvenime ir taip jai kryžių teko nešti, ir nedėti akmenų, nes jais gyva vaikščiojo. O paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta.“

Žodžiai apie lazdą ne šiaip sau. I. Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo tuberkulioze, visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos.

Nelengva jai teko vaikystė – buvo neturtinga, luoša, augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Mergaitė, vaikščiodama su lazdomis, ganė svetimas žąsis, prižiūrėjo vaikus. 1912–1914 metais I. Simonaitytė gydėsi Angerburge, iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.

1921 metais persikėlusi į Klaipėdą, remiama patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus, dirbo, įsitraukė į lietuvišką veiklą.

Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose ji paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų. Sulaukusi pripažinimo atsidėjo vien literatūriniam darbui.

Nuo 1963 metų iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje.

Sukakus 40 metų po šios rašytojos mirties, jos kūryba ir asmenybė vis dar vertos ypatingo dėmesio. Perskaitęs naująją knygą skaitytojas tarsi iš naujo susipažins su didžiąja Lietuvos rašytoja, atras įvairias jos gyvenimo bei kūrybos spalvas. Knyga labai svarbi ne tik dabartiniams Klaipėdos krašto gyventojams – visai Lietuvai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų