Nepabūgę kautis trijuose frontuose

Nepabūgę kautis trijuose frontuose

Atkūrus nepriklausomybę, jaunai valstybei teko ginti ne tik savo laisvę, bet ir teritorinį šalies vientisumą. 1918 metais atkuriant Lietuvos valstybę buvo manančiųjų, kad kariuomenė nereikalinga, tačiau jau netrukus šaliai teko susidurti net su trimis priešiškomis jėgomis – bolševikų, bermontininkų ir lenkų.

Iš pradžių ginti krašto stojo savanoriai. Keleri metai buvo nelengvi, tačiau Lietuvai pavyko išsaugoti savo valstybingumą, ir tai padaryta būtent kariuomenės dėka.

Pirmosios kovos, pirmosios žūtys

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, tebevyko Pirmasis pasaulinis karas ir mūsų šalyje tebebuvo okupacinė kaizerinė Vokietijos kariuomenė.

Vėlų 1918-ųjų rudenį Vokietija kapituliavo ir pamažu traukėsi iš Lietuvos, tačiau šaliai kilo Raudonosios armijos pavojus. Tų metų pabaigoje premjeras Mykolas Šleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis, kilęs iš Panevėžio apylinkių, kreipėsi į jaunimą, kviesdami savanorius į kariuomenę. Tą pačią dieną ministras karininkui Jonui Variakojui pavedė sudaryti Panevėžio srities apsaugos būrį.

1919 metų pradžioje J. Variakojis atvyko į Panevėžį ir pradėjo telkti savanorius. Pasak D. Pilkausko, pirmaisiais savanoriais tapo broliai Balčai – Boleslovas, Stasys ir Vladas, Juozas Daunoraitis, Kazys Kubilius, Juozas Kriaučiūnas, Petras Labanauskas, Petras Miknys, Stasys Mačikūnas.

Tuo laiku situacija buvo itin sudėtinga. Kaip primena istorikas, sausio 5-ąją užėmusi Vilnių, Raudonoji armija veržėsi į krašto gilumą. Tokia padėtis Panevėžio srities apsaugos būrį vertė trauktis link Kėdainių. Ir jau po kelių dienų į Panevėžį įžengė Raudonosios armijos Internacionalinės divizijos 39 pulkas.

Praėjo dar kelios dienos, ir per susidūrimą su raudonarmiečių žvalgų būriu buvo sunkiai sužeistas savanoris Jurgis Kiaunė. D. Pilkauskas pasakoja, kad tai buvo pirmasis nepriklausomybės kovose nukentėjęs savanoris.

Panevėžio srities apsaugos būrys atvyko į Kėdainius turėdamas apie 90 savanorių. Pakeliui būrys įsigijo arklių, ginklų ir amunicijos.

1919 metų vasarį Panevėžio srities apsaugos būrys kartu su Kėdainių komendantūra pradėjo kovą su Raudonąja armija. Pirmos kautynės vyko dėl Šėtos miestelio. Būtent šiose kautynėse žuvo pirmasis savanoris – Povilas Lukšys. Taip pat, pasak D. Pilkausko, kautynėse ties Šėta buvo sužeistas Panevėžio krašto savanoris Antanas Sereika, tapęs pirmuoju Lietuvos kariuomenės karo invalidu – jam teko amputuoti koją.

Paminklas žuvusiems savanoriams Ramygalos gatvės kapinėse Panevėžyje.

Paminklas žuvusiems savanoriams Ramygalos gatvės kapinėse Panevėžyje. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų nuotr.

Pirmasis žuvęs Panevėžio srities apsaugos būrio savanoris buvo Povilas Bičkus.

D. Pilkauskas pasakoja, kad jau po mėnesio – kovą – srities apsaugos būrys padedamas vokiečių nusprendė išstumti Raudonosios armijos dalinius iš Panevėžio.

Tai pavyko padaryti 1919 metų kovo pabaigoje. Atsiėmus Panevėžį, J. Variakojo štabas įsikūrė miesto tarybos nario Michaelio Rosako name dabartinėje Laisvės aikštėje. Panevėžio moterų katalikių draugijos valdybos narės batalionui padovanojo Trispalvę, ir ji išvaduotame mieste pirmą kartą suplevėsavo 1919-ųjų kovo 27 dieną.

Deja, Lietuvos kariams Panevėžyje pavyko išsilaikyti labai trumpai. Sukaupusi papildomas pajėgas, Raudonoji armija jau balandžio pradžioje išstūmė savanorius.

Susigrąžinti miestą padėjo ir aviacija

Muziejininko D. Pilkausko teigimu, įžvelgti tokios įvykių kloties priežastį nesunku: bendras Lietuvos savanorių skaičius 1919 metų pavasarį dar buvo nepakankamas, be to, jų veiksmai buvo derinami su vokiečių kariuomene.

Mūsų krašte aktyviai veikė vokiečių saksų savanorių pulkas, vadovaujamas majoro V. Zeschau. Nemažai šio pulko karių, pasak istoriko, dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę. Dalis jų net buvo apdovanoti kryžiais „Už Tėvynę“.

1919 metais Panevėžio atskirojo bataliono, kaip pradėtas vadinti mieste dislokuotas Lietuvos kariuomenės karinis pėstininkų dalinys, instruktoriumi paskirtas Rusijos carinės kariuomenės pulkininkas Maksimas Katche, dviejų karų – Rusijos ir Japonijos 1904–1905 metais ir Pirmojo pasaulinio – dalyvis, įvertintas aukščiausiais carinės Rusijos kariniais apdovanojimais. Su jo atėjimu batalionas ėmė rengti stambesnes karines operacijas. Ir gegužės pradžioje kartu su vokiečiais užėmė Vilkmergę – dabartinę Ukmergę.

Tą pačią gegužę vyriausiu Lietuvos kariuomenės vadu buvo paskirtas generolas Silvestras Žukauskas. Jis, po karo mokyklos baigimo XIX amžiaus pabaigoje, tarnavo 112-ame Uralo pėstininkų pulke, kuris buvo dislokuotas Panevėžyje ir jo apylinkėse. Generolo S. Žukausko nurodymu Panevėžio atskirajam batalionui buvo pavesta rengtis atsiimti miestą ir įsakyta telktis Ramygalos bei Krekenavos apylinkėse.

Rengiantis mūšiui už Panevėžį, kaip pasakoja D. Pilkauskas, įtampa vis augo. Gegužės viduryje Panevėžyje ir Raguvoje Raudonoji armija paskelbė mobilizaciją, tačiau norinčiųjų buvo mažai.

Iš pradžių, istoriko teigimu, miesto vadavimo operaciją planuota vykdyti kartu su vokiečiais, tačiau šie atsisakė. Jie prisidėjo tik užimdami Upytę. Todėl galiausiai, kiek žinoma, Panevėžio išvadavimo operaciją parengė pulkininkas M. Katche. Į pagalbą jam buvo paskirtas vienas 2-ojo pėstininkų pulko batalionas, viena artilerijos baterija, viena Šiaulių atskirojo bataliono kuopa. Pirmąkart nepriklausomybės kovose plačiau panaudota Lietuvos karinė aviacija – pasak D. Pilkausko, prasidėjusi nuo vieno angliško lėktuvo, o vėliau papildyta dar aštuoniais, nupirktais iš vokiečių.

Panevėžio išvadavimas

Istorikas D. Pilkauskas sako, jog prieš kautynes raudonarmiečių pajėgos buvo didesnės, tačiau Lietuvos savanorių tai nesustabdė. Jų kariuomenės štabas įsikūrė iš pradžių Mikališkių dvare, vėliau – Ramygaloje. O gegužės 18-osios rytą prasidėjo Panevėžio išvadavimo operacija.

Daliniai buvo suskirstyti voromis. Kaip minėta, kautynėse dalyvavo ir aviacija – lėktuvai bazavosi Kėdainiuose. Pasak D. Pilkausko, Raudonoji armija pulta bombarduojant ir apšaudant kulkosvaidžiais net septynis kartus. Kitą dieną, gegužės 19-ąją, miestas ir geležinkelio ruožas iki Kupiškio pultas penkis kartus. Po atkaklių kautynių miestą pavyko išvaduoti.

Tuo susirėmimai nesibaigė. Gegužės 20 dieną susprogdintas besitraukiančių Raudonosios armijos dalinių traukinys su 40 vagonų, paimta daug amunicijos bei maisto atsargų. Dar kitą dieną bombarduotas Subačius.

„Išvaduotame Panevėžyje okupantai paliko ryškių pėdsakų: miesto gyventojai buvo apiplėšti, neįtikę valdžiai miestiečiai atsidūrę kalėjime, gatvėse mėtėsi Panevėžio darbininkų tarybos išleisti pinigai, kurie dabartiniu metu yra tapę bibliografine retenybe“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Nuotraukoje kairėje – Jonas Variakojis, dešinėje – Panevėžio krašto savanoriai (stovi Julius Čerkesas)

Nuotraukoje kairėje – Jonas Variakojis, dešinėje – Panevėžio krašto savanoriai (stovi Julius Čerkesas). Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų nuotr.

Istoriko teigimu, Raudonoji armija dar bandė pereiti į kontrpuolimą ir atsiėmė dalį Panevėžio srities teritorijų, tačiau pats miestas nebebuvo užimtas.

Raudonoji armija galutinai išstumta iš Lietuvos 1919 metų rugpjūčio pabaigoje. Ir rudenį Panevėžio atskirasis batalionas išvyko kautis su bermontininkais. Dalyvauta kautynėse su Pavelo Bermonto vadovaujama Rusijos Vakarų savanorių armija ties Šiauliais ir kitose vietose. O 1919-ųjų lapkričio 1 dieną batalionas dar kartą pakeitė pavadinimą – į 4-ąjį pėstininkų pulką. Tiesa, neilgam: gruodžio 29 dieną jam buvo suteiktas Ketvirtojo pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko vardas.

Pasak D. Pilkausko, pirmomis 1920 metų dienomis visas pulkas persikėlė į Kaišiadoris – saugoti frontą nuo lenkų (Lenkijai tais metais okupavus Trakus ir Rytų Lietuvą, Kaišiadorys tapo Trakų apskrities ir neokupuotos Vilniaus vyskupijos dalies centru), tačiau jau metams baigiantis buvo priverstas įsitraukti į karo veiksmus.

Tik 1923 metų gegužę 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas pagaliau sugrįžo į Panevėžio apylinkes ir čia išbuvo iki 1940 metų okupacijos.

Grįžo ne visi

„Diplomatinio pripažinimo Lietuva sulaukė tik baigusi visus karus“, – primena D. Pilkauskas, pasak kurio, per visas nepriklausomybės kovas žuvo 3 karininkai, 6 puskarininkiai ir 66 kareiviai, dar 121 buvo sužeistas. Vyčio kryžiumi apdovanota 40 karininkų ir 193 kareiviai.

Jotainiuose gyvenanti buvusi pedagogė, kraštotyrininkė Stasė Miknienė augo apsupta savanorių. Ne tik jos tėtis, bet ir dėdė, kiti kaimo vyrai buvo savanoriai.

1922 metais vykdant žemės reformą, savanoriai gavo žemės – padalijus šalia buvusių dviejų dvarų valdas. Vieni savanoriai įkūrė Vainorių kaimą, kiti – Žvalgaičių. Tad ir šalia buvusiame kaime taip pat gyveno savanoriai.

Moteris pamena tėčio pasakojimus, kad į savanorius išėjo 23 žmonės – dauguma iš Jotainių kaimo.

„Ėjo su tokia daina: „Kelkim kardus į padangę, už tėvynę savo brangią. Mes nebijom, kad ir žūsim, mes tik norim laisvėj būti. Už Lietuvą, už tėvynę, tegul šauna į krūtinę.“ Kas basi, kas su klumpėmis, kas su vyžomis ėjo pėsti į Kėdainius, nes ten buvo organizuojami savanorių būriai“, – pasakoja S. Miknienė.

Kėdainiuose vyrai esą buvę paskirti į 4-ąjį pėstininkų būrį, ten ir išmokyti. Moters žiniomis, jau pirmosiomis dienomis vieną tų savanorių – Kazimierą Astrauską – sargyboje nušovė rusų kareiviai. Jis buvo palaidotas vietos kapinėse.

Per visas nepriklausomybės kovas žuvo 3 karininkai, 6 puskarininkiai ir 66 kareiviai, dar 121 buvo sužeistas.

„Kai dirbau mokykloje, turėjau kraštotyros būrelį. Buvau nuvažiavusi, bet kapo neradau. Viskas buvo sulyginta sovietiniais laikais, niekur nepažymėta ir ta kapavietė visiškai nežinoma“, – apgailestavo buvusi pedagogė.

Pasak S. Miknienės, jos tėvo pulkui einant link Panevėžio, prie Barklainių buvo sužeisti dar du žmonės. Jotainietė mena, kaip vienas sužeistųjų ilgai gulėjo griovyje, peršalo, tad, nors buvo gydomas, vėliau mirė. O su kitu sužeistuoju – Antanu Čepurna – ji ir pati bendravusi. Kaimynystėje gyvenęs vyras nepriklausomybės kovose buvo netekęs rankos.

„Jis pats man pasakojo, kad galėjo dar išgelbėti ranką. Priėjęs rusų eilinis norėjo užmušti, bet vyresnysis pasakė, kad negalima, neturi tokios teisės – vis tiek reikia gydyti, nors ir priešas. Išvežė į Panevėžį. Ten ligoninėje buvo ir lietuvių, ir rusų karo daktarų. Vienas pasakė: nėra reikalo gydyti, kad kiti labiau kenčia, o mūsų gydytojai pasakė, kad galėjo išgydyti, bet buvo liepta amputuoti“, – pamena kaimyno pasakojimus ji.

Pasak S. Miknienės, A. Čepurnai, kaip veteranui, buvo kas mėnesį skiriama pinigų, jis gavo žemės. Vėliau per šventes atvažiuodavo pasveikinti ir pats Antanas Smetona.

Iš šio būrio žuvo iš viso 7 vyrai. S. Miknienės tėvas savo šalį gynė iki pat 1922 metų.

1919-aisiais kautynėse Ėriškių laukuose žuvusio Lietuvos kariuomenės karininko Jono Nastopkos perlaidojimas Biržuose 1920 metais. Su karininko kardu – Jonas Variakojis.

1919-aisiais kautynėse Ėriškių laukuose žuvusio Lietuvos kariuomenės karininko Jono Nastopkos perlaidojimas Biržuose 1920 metais. Su karininko kardu – Jonas Variakojis. Panevėžio kraštotyros muziejaus archyvų nuotr.

Kovų įrodymus slėpė

S. Miknienės teigimu, Jotainių kaimas buvo labai didelis, čia gyveno daug jaunimo, o mažažemių šeimos buvo gausios. Sugrįžę iš kovų, jie visi gavo žemės – maždaug po 12 hektarų.

Jos tėčio šeimoje, pasakoja moteris, buvo trys sūnūs, ir du iš jų stojo ginti Lietuvos. Kadangi S. Miknienės tėvo brolis buvo nepilnametis, kariauti išėjo metais vėliau.

Jotainiškės teigimu, dėdė net buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi.

S. Miknienės žiniomis, jį kartu su kitais bendražygiais kažkur miškelyje link Pasvalio apsupo, keli vyrai žuvo. „Kaip dėdė pasakojo, žeminėje buvo su sužeistu karininku ar kuo ne iš jų pulko, nutempė kažkur, o pats bėgiojo – iš vienos pusės pašaudo, iš kitos, iš trečios ir pavaizdavo, kad yra daug karių. Ryte buvo atsiųsta parama ir apsigynė“, – dalijosi prisiminimais ji.

Moters teigimu, visi savanoriais kovoti už tėvynę išėję vyrai gavo medalius. Juos ir uniforminius drabužius, prasidėjus okupacijai, slėpė. Kažkur paslėpė ir jos tėtis.

S. Miknienės teigimu, grįžę po kovų vyrai visomis išgalėmis stengėsi kabintis į normalų gyvenimą: sukūrė šeimas, dirbo gautą žemę. Visi kaimynai buvo labai draugiški. Be to, buvo nutarę, kad reikia bent po vieną vaiką išmokslinti, tad viena mergaitė iš buvusių savanorių šeimų tapo farmacininke, dvi mokytojomis, yra ir profesorius, daug siuvėjų.

„Mano tėvukas mokėjo skaityti, laikraščius imdavo ir vyrai susirinkdavo pas mus. Jie skaitydavo laikraščius, dainuodavo“, – sako ir dabar dar pamenanti savanorių tuomet trauktų dainų žodžius S. Miknienė.os muziejaus archyvų nuotr.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų