Įsimylėjėliai sako niekuo nesiskiriantys nuo kitų porų – jų santykiuose būna ir barnių, ir ašarų, ir labai romantiškų akimirkų. M. Garucko nuotr.

„Neliečiamieji“ romantikai Panevėžio gatvėse

„Neliečiamieji“ romantikai Panevėžio gatvėse

Nenuilstanti likimo parklupdytųjų globėja, Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ vadovė Irma Zabulionytė šiandien patiria džiaugsmingiausias gyvenimo akimirkas – jos širdyje nuostabūs jausmai ir naujos šeimos planai. Iki visiškos laimės neįgaliai  moteriai tetrūksta tik vos didesnio visuomenės supratingumo.

Panevėžiokas su vežimėliu

Jaukus šeštadienio vakaras, vienoje miesto kavinių groja muzika, šnekučiuojasi vakarieniaujančios šeimos, pirmyn atgal su padėklais laksto padavėjai ir pro duris įeina jaunas vyras, stumiantis moterį neįgaliojo vežimėlyje su gėlių puokšte. Daugelis aplink ima šnabždėtis, žvalgytis. Tačiau pačiai porai tokia reakcija viešojoje vietoje jau įprasta.
„Iš pradžių keletą savaičių jaučiausi nejaukiau, kai visi įsistebeilydavo, nulydėdavo mus žvilgsniais, apkalbinėdavo už nugarų. O aš gi – vaikinas panevėžiokas“, – juokauja trisdešimtmetis Linas Čerkesas.
Jis jau pusantrų metų yra Panevėžio agentūros „SOS vaikai“ vadovės Irmos Zabulionytės širdies draugas.
Tiek pat jiedu ir gyvena kartu, o per Kalėdas susižadėjo ir jau kuria bendrus namus. Panevėžio centre pora nusipirko butą, jame šiuo metu vyksta didžiuliai remonto darbai ir po kelių savaičių šeimininkai planuoja įkurtuves.

Kuria jaukius namus

Apie būsimuose jaunos šeimos namuose vykstančius darbus Irma gali kalbėti nesustodama. Virtuvėje stovi jai patogūs, kiek žemesni nei įprasta baldai, vonioje paklotos neslidžios grindys. Nuo gimimo neįgali, žemo ūgio I. Zabulionytė vaikšto su ramentais, todėl jai reikia specialiai pritaikytos buities.
„Svajoju susikurti sau patogią aplinką – liepsi žuviai lipti į medį, ji tikrai neįlips, o jei paleisi į vandenį, bus geriausia plaukikė“, – šypsosi Irma.
Tačiau ne tik rūpesčiai dėl būsto remonto verda jos galvoje. Irmos širdį glosto milžiniškas džiaugsmas. Juk iki tol ji niekada tiek daug negalvodavo apie savo buitį, paprastus poreikius namuose.
„Gyvenau su tėvais ir manim būdavo pasirūpinta. Po mamos mirties prieš ketverius metus likau viena, užsidariusi savyje, visą laiką skyriau veiklai, kitiems žmonėms. Net valgyti gamindavau tik kuo paprasčiau“, – prisimena pašnekovė.

Neaiškus tipas su gėlėmis

I. Zabulionytės kasdienybė aukštyn kojomis apsivertė, kai veiklios visuomenininkės darbovietėje protarpiais ėmė rodytis neaiškus tipas ir dar su gėlėmis.
Tai buvo Linas. Jis į savo būsimos mylimosios vadovaujamą Krizių centrą atlydėdavo draugę. Taigi gelbėdamas vieną merginą, vaikinas dėmesį atkreipė į kitą – labai įdomią ir kitokią nei visos.
„Irma man pasirodė įdomi, jos mąstymas, požiūris į viską. Apie jos negalią tuomet net negalvojau, man tokie žmonės apskritai neatrodo kitokie. Turiu pusbrolį, kuris dvyliktoje klasėje susilaužė stuburą ir liko neįgalus. Po truputį ėmiau kartkartėmis užsukti į Krizių centrą, kartais atnešdavau po vieną kitą gėlės žiedą“, – šypsosi pažinties pradžią prisiminęs L. Čerkesas.

„Pamatę mus žmonės galvoja, kad tokie santykiai vis tiek kažką slepia, vargšą žmogų pririšau. Aš pati jau pripratusi prie tokio požiūrio, su juo gyvenu nuo pirmų dienų ir stengiuosi negalvoti, gyventi tik dėl savęs. Bet Linui tai – nauja.“

I. Zabulionytė

Ir pati jo išrinktoji dabar prisipažįsta gana kreivai žiūrėjusi į naujo draugo elgesį.
„Aš toks žmogus, kad galiu bendrauti, kalbėtis, bet mano širdį pasiekti nelengva. Sunkiai įsileidžiu kitą į savo vidų. Nesuprasdavau, kam tos gėlės. Bet artimiau pažinus Liną apėmė toks jaukumas, tai labai rūpestingas vyras“, – pasakoja iki šiol gyvenime tokių rimtų draugysčių nepatyrusi Irma.
Bijodama likti įskaudinta, moteris anksčiau stengdavosi nekurti nei meilės, nei šeimos planų. Visą save atiduodavo kitoms veikloms ir šildėsi tik tėvų glėbyje. Tačiau mirus mamai, dukros širdyje atsivėrė baisi žaizda ir tuštuma.

Be gailesčio

„Dabar Liną vadinu likimo dovana, ją gavau netekusi mamos“, – tramdydama ašaras sako I. Zabulionytė.
Galbūt sužadėtinis į jos gyvenimą iš tiesų atėjo ne šiaip sau, nes ir pirmasis artimesnis poros susitikimas įvyko per Irmos mamos mirties metines. Liūdinti mergina tą dieną turėjo važiuoti į kapines uždegti žvakelės ant brangiausio žmogaus kapo ir kartu pasikvietė naują pažįstamą.
„Jau kurį laiką mes susirašinėdavome, pasimatydavome, bet kaip draugai. O tą dieną kartu aplankėme kapines ir daugiau nebeišsiskyrėme – nuvykom cepelinų į kavinę, paskui pas Irmą į svečius, taip ir likau ten iki šiol “, – juokiasi geros nuotaikos nestokojantis vyras.
Taigi pusantrų metų pora jau mokosi gyventi šeimyniškai. Pasak Lino, jo mylimoji labai protinga ir rūpestinga – šios savybės jauną vyrą labiausiai ir sužavėjo. Be to, anksčiau Italijoje metus savarankiškai pragyvenusi moteris itin gerai išmoko gaminti ir savo virtuvės šedevrais stebina sužadėtinį.
Beje, tą Irmai padaryti ne taip ir paprasta – mat L. Čerkesas – profesionalus virėjas, kavinėse jis dirba jau trylika metu. Nestokojantis romantikos vaikinas dažniausiai pats palepina savo moterį nuostabia vakariene, bet kartais leidžia ir jai pasistengti.

L. Čerkesas pripažįsta pirmiau pamatęs Irmos vidinį grožį nei jos vežimėlį.

Linas pripažįsta, skirtingai nei visuomenė, savo išrinktajai jokio nereikalingo gailesčio nedemonstruoja. Padeda jai apsirengti, įlipti į mašiną, paduoda aukščiau esantį daiktą, bet paskui Irmos sijoną sako nuolatos nelakstantis.
Priešingai, tai jis privertė neįgalią moterį daugiau vaikščioti pėsčiomis. Porą dažnai galima pamatyti parke, miesto gatvėse.
Tik vėlgi tie praeivių žvilgsniai – prie pokalbio apie visuomenės požiūrį į neįgaliuosius grįžta pašnekovai.

Vėjavaikio sutramdymas

„Pamatę mus žmonės galvoja, kad tokie santykiai vis tiek kažką slepia, vargšą žmogų pririšau. Aš pati jau pripratusi prie tokio požiūrio, su juo gyvenu nuo pirmų savo dienų ir stengiuosi apie tai negalvoti. Bet Linui tai – nauja“, – nuogąstauja didesnio visuomenės pakantumo besitikinti I. Zabulionytė.
Dėl aplinkinių požiūrio ši pora dar kelis mėnesius vengė viešinti net ir savo sužadėtuves. Jos, beje, pasak Lino, buvo labai paprastos – vyras ryte sugalvojo vesti ir vakare pasipiršo priklaupęs prie kalėdinės eglutės.
Apie sužadėtuves artimiausi šių jaunuolių šeimos nariai sužinojo iš karto ir labai džiaugėsi dėl poros laimės.
„Mano šeima šituos santykius priėmė labai paprastai – jei man gerai, tai ir jiems gerai“, – priduria L. Čerkesas, kurio mama – Panevėžyje žinoma gyvūnų globėja Rūta Liberienė.
O netrukus po pažinties ėmęs keistis iki tol buvęs itin lengvabūdis sūnus tikriausiai dar labiau džiugino motinos širdį.
„Iš tikro iki tol buvau palaida bala. Su Irma tapau žymiai rimtesnis. Dabar netgi tenka padėti savanoriaujant jos organizacijoje, štai pirmadienį po „Maisto banko“ akcijos teko parvežti paaukotus maisto produktus. Ji man net padėką surašė, bet juokiuosi, kad geriau skani vakarienė nei popierėlis“, – sako vieną po kitos buitines savo šeiminio gyvenimo scenas tarsi iš žinomo filmo „Neliečiamieji“ vardijantis Linas.
Jam pritaria ir sužadėtinė, kuri sako, kad jiems kalbantis net rimčiausiomis temomis kažkaip viskas virsta juokais.
„Tai manęs čia gailėti reikia, kokia ji reikli, vis komanduoja. Grįžtu iš darbo nusikalęs, po 15 valandų virtuvėje, o ji: dar tą padaryk, aną, – pati ir pasidaryk“, – juokiasi sužadėtinis, bet vis paglosto mylimosios ranką, pataiso paltą.

Palieka likimui

Įsimylėjėliai niekuo nesiskiria nuo kitų porų – tarp jųdviejų taip pat būna ir barnių, ir ašarų, ir ginčų, ir konfliktų.
Kad Lino ir Irmos santykiai įprasti, šie žmonės geriausiai pajunta neįgaliųjų stovyklose, kur tokių porų daugybė.
„Nuvažiavome pernai į Monciškes, kiek daug pamačiau tokių kaip mes! Gyventi su neįgaliu žmogumi tikrai nėra kažkaip kitaip“, – patikina L. Čerkesas.
Todėl dabar jis nebekreipia dėmesio į kreivus žvilgsnius ir gyvena džiaugdamasis savo laime.
„Pabaigsime buto remontą, paskui gal pakeliausime, o paskui gal ir vestuvės. Kokiam Skaistakalnyje dar pasodinsiu medelį – toks mūsų planas“, – šypsosi sužadėtinis.
Irma pripažįsta, kad labai norėtų pažinti ir motinystę, bet ir šios dovanos moteris lauks tik iš likimo. Kartais viskas ateina savaime.
„Juk neplanavau ir šitų santykių – galvojau, jei bus lemta, turėsiu. Neturėjau ir jokio mylimo žmogaus idealo, bet su Linu aš laiminga, jis dabar mano didžiausias gyvenimo ramstis“, – patikino I. Zabulionytė.
Tuo pačiu jai atsako ir Linas. Jam ideali moteris – graži vidumi, išorė, anot pašnekovo, tokia pat laikina, kaip ir žavintis gėlės žiedas.

Galerija

Komentarai

  • Labai gražu ir jautru.Būkit laimingi ilgai ilgai.

  • Didziausi sveikinymai linkime daug laimes,dziaugsmo

  • Kaip gražu ir nuoširdu. Bet atlaikyti tiek neigiamų nuostatų nėra. lengva. Bet Jūs įveiksite. Šaunus vyras kuriam ideali moteris – graži vidumi. tokių tikrai reta. Kuo didžiausios sėkmės gyvenime ir gerb. p .Irmos darbo veikloje.

  • Zmogus juk gimsta is meiles tad gyvenime nori myleti ir buti mylimas.Labai dziugu kad du zmones surado vienas kita kad yra laimingi..Labai linkiu kad visa gyvenima juos lydetu meile ir sekme o Irmai kad likimas padovanotu ir jos didziausia svajone tapti mama…

  • Na, daug sėkmės.

  • Geri ir nuoširdūs darbai nelieka nepastebėti Dievo Jums jau šiame gyvenime bus atiduota. Patirkite didžiausią asmeninę laimę, meilę ir toliau dalinkite ją kitiems.

  • Būkit laimingi

Rodyti visus komentarus (7)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų