L. Kubiliūnienė mano, kad geriau vieną kartą pabandyti, nei dešimt kartų išgirsti apie tai, kaip reikia dirbti su moliu. T. Šiaudinio nuotr.

Neišsenkanti molio fantazijų versmė

Neišsenkanti molio fantazijų versmė

Lietuviškos keramikos meno puoselėtojai kasmet susitinka kūrybinėse dirbtuvėse Ramygaloje.

Molis moters rankose tiesiog šoka. Minutė kita ir tarp pirštų pražysta gėlė, puikiai tinkanti iš beformės rudos masės ką tik gimusiam puodui papuošti.

„Molio galimybės neišsemiamos, jo svarba – didžiulė“, – tikina indą ką tik nulipdžiusi Ramygalos kultūros centro direktorė Loreta Kubiliūnienė.

 L. Kubiliūnienės teigimu, molio galimybės neišsemiamos – iš jo galima sukurti viską, ką sumanysi.

L. Kubiliūnienės teigimu, molio galimybės neišsemiamos – iš jo galima sukurti viską, ką sumanysi.

Ji taip kalba ne šiaip sau. Jau daug metų molio šilumą jaučianti, savo rankomis jo galimybes išbandžiusi ir kitiems paslaptis perteikianti moteris žino, kad be tūkstantmečio molio keramikos paveldo net istorija būtų kitaip užrašyta.

Juk bene daugiausia informacijos apie tolimąją praeitį archeologai gauna iš randamų molio šukių. Tiriant senuosius kultūrinius sluoksnius daugiausia ir aptinkama molinių gaminių liekanų. Ant kai kurių jų net tekstai užrašyti.

Kada ir kaip žmogus susidraugavo su moliu, nepasakys niekas. Greičiausiai, kaip sako L. Kubiliūnienė, kažkas atkreipė dėmesį, kad molingoje dirvoje ilgai užsilaiko vanduo, nesusigeria. Paminkęs tą molį išradingesnis ir rieškučias atstojantį indelį vandeniui atsigerti pasigamino. O kai tas indelis į laužą įkrito, ugnyje sutvirtėjo ir visai tinkamas daiktas pasirodė esantis.

Taip buvo ar ne taip, bet molis jau tūkstančius metų tarnauja žmogui. Žinoma, ir sau dėmesio reikalaudamas – be žmogaus rankų jis tik šalta, nebyli masė.

O minkomas, gnaibomas, formuojamas, žiedžiamas, lipdomas, deginamas tampa kuo tik nori – puodu, puodyne, lėkšte, papuošalu, dėžute, skulptūra,

ąsočiu, padėklu, lentele.

Keramika bene seniausia lietuvių liaudies meno rūšis.

Molis paklusnus – jis nereikalauja iš žmogaus ypatingų gabumų, žinių, paslapčių. Su juo kaipmat galima susidraugauti – reikia tik pabandyti.

„Žiūrėdamas į įspūdingus molio kūrinius, dažnas nemano, kad ir jis galėtų tokius gaminti. Bet nuo seno žinoma, kad ne šventieji puodus lipdo. Reikia tik noro“, – sako keramikų būreliui vadovaujanti L. Kubiliūnienė.

Kiekvieną trečiadienį apie dvidešimt jaunųjų ramygaliečių skuba į meno būrelio užsiėmimus. Patinka jiems dirbti su moliu – kartais net keliomis valandomis ilgiau užsibūna, neina namo, kol pradėto darbo nebaigia.

„Molis ramina. Vaikams tokio mintis atpalaiduojančio kūrybinio proceso labai reikia. Juk įtampos, įpareigojimų ir vaikų gyvenime šiais laikais užtenka. O per laiką, leidžiamą su moliu, viskas paprasta ir aišku“, – „Sekundei“ tvirtino būrelio vadovė.

Be to, kultūros centre vedami ir nemažai dėmesio sulaukiantys edukaciniai molio keramikos užsiėmimai. L. Kubiliūnienė su edukacinėmis programomis ir į išvykas išsirengia – renginiuose, mokyklose, centruose apie molį pasakoja, dirbti su juo moko.

Savose erdvėse

Kartais gandrų, o kartais ožkų miestu vadinama Ramygala galėtų turėti ir dar vieną gražų vardą. Jai visai tiktų ir keramikos ar molio mėgėjų miesto pavadinimas. Daug kas Ramygaloje su moliu draugauja – lipdo, kuria, mokosi, kitus moko.

Viena iš keramikos meno entuziastų, tradicijų puoselėtoja mokytoja Laima Kiškienė net keramikos mėgėjų dirbtuves yra įkūrusi ir kiekvienais metais į jas sukviečia keramikus iš Lietuvos ir iš užsienio.

Klubo „Savos erdvės“ įkūrėja ir vadovė L. Kiškienė visus keramika bei kitomis meno galimybėmis besidominčiuosius kviečia į jaukią savo sodybą.

„Laukiamas kiekvienas žmogus, siekiantis kūrybiškai leisti laisvalaikį, išmokti tradicinių amatų, atrasti rankdarbių grožį“, – sako mokytoja.

L. Kiškienė sako, kad raugo keramikos krosnį tenka kūrenti 14 valandų, kol pasiekiama reikiama temperatūra.

L. Kiškienė sako, kad raugo keramikos krosnį tenka kūrenti 14 valandų, kol pasiekiama reikiama temperatūra.

Ji pasakoja, kad klubą beveik prieš dešimtmetį įkūrė penki meniškos prigimties ramygaliečiai. Visi jie gimė, užaugo, šeimas sukūrė ir iki šiol gyvena gimtinėje.

Pati L. Kiškienė sako esanti ketvirtos kartos ramygalietė ir savo gyvenimo bei kūrybos niekur kitur neįsivaizduojanti. Jos vyras taip pat vietinis – klasės draugas.

Susibūrę į klubą žmonės veiklą plėtė, daugiau bendraminčių sukvietė. Klubo lankytojai gali mokytis velti vilną, pinti šiaudinius sodus, vašku marginti kiaušinius, tapyti ant šilko ir kitaip išreikšti savo gebėjimus.

Vis dėlto populiariausi kiekvieną savaitę vykstantys keramikos užsiėmimai, kartą metuose peraugantys į didelį respublikinį renginį.

Keramikos renginiai Ramygaloje vyksta nuo 1999 metų. Kaip sako L. Kiškienė, pirmieji buvo organizuoti miesto vaikams, jaunimui. Tikslas – supažindinti juos su tradiciniu keramikos amatu, skatinti jį puoselėti, populiarinti.

Dabar į kiekvienais metais organizuojamas „Keramikos dirbtuves“ suvažiuoja molio meistrai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos.

Kiškių sodybos kieme stūksančioje įspūdingoje raugo keramikos krosnyje vyksta baigiamasis šio renginio procesas – degami dalyvių nulipdyti įvairiausi darbai.

Kiekvienos „Keramikos dirbtuvės“ turi savo temą, tačiau visuomet galima rinktis, kaip ją atskleisti, o tas pasirinkimas neišsemiamas.

Vienų sumanymai ir vaizduotė diktuoja vienokias formas, pavidalus, išraiškas, dydžius, kitų – visai kitokius. Viena seniausių lietuvių tautodailės šakų – keramika – pasižymi išradingomis meninėmis formomis, siluetais, motyvais, kompozicijomis, spalvomis.

Pradeda nuo šaukšto

Tačiau kiekvienas atvykstantis į Ramygalos „Keramikos dirbtuves“ privalo nulipdyti molinį šaukštą. Jis tapo tarsi vizitine šio renginio kortele.

Tradiciškai, kaip bilietą į projektą, dalyviai lipdo šaukštą, nes, kaip sako L. Kiškienė, šis įrankis visiems labai svarbus, juk nuo jo prasideda ir – šaukštą padėjus – baigiasi gyvenimas.

Išradingi keramikai per tuos metus sukūrė pačių įvairiausių šaukštų: ir dvigubų, ir gilių, ir pailgų, riestų, pintų, su ant kotelių tupinčiais paukščiais, gėlių žiedais, ornamentais. Dviejų vienodų ar net panašių tikrai nerasite.

Keramiką puoselėjančią veiklą L. Kiškienė sako pradėjusi plėtoti iš savo poreikio kurti. Dailės ir technologijų mokytoja Ramygalos gimnazijoje dirbanti menininkė sako, kad saviraiškai kasdienio darbo jai neužteko.

Norėjosi ir pačiai kuo daugiau kurti, ir kitiems atskleisti tą nepaprastą kūrybos džiaugsmą, galimybes. O molis kaip tik ta medžiaga, kuri tam labiausiai tinka.

Nors dar mokykloje ir vėliau plastilino lipdyti visai nemėgusi, pabandytas minkyti molis įtraukė visam gyvenimui.

„Matau, kad tokį pat poveikį molis daro ir kitiems – padarius pirmuosius darbelius, pamačius juos išdegtus, tiesiog delnai niežti, kaip norisi vėl ir vėl imti molio gabalą…

Kartais, kai nežinau, kas galėtų iš į rankas paimto molio gimti, – imuosi puodo. O jų galima lipdyti pačių įvairiausių – ir mažų, ir didelių, bet kokiai buities reikmei tinkančių. Puodą belipdant mintys pačios dėlioja ir kito kūrinio vaizdą“, – pasakoja L. Kiškienė.

Ji juokiasi, kad ne kiekvienam puodo lipdymas padeda. Štai kita jos pažįstama keramikė dažniausiai pradeda nuo paukštelio. Kai sparnuotis baigiamas lipdyti, jau ir kita idėja būna gimusi.

Molio vilionės

Mokytoja pastebėjo, kad su menu anksčiau nesusidūręs žmogus, įsitikinęs, kad nei piešti, nei tapyti, nei tuo labiau lipdyti nemoka, paėmęs į rankas molio gabalą netikėtai sukuria tikrų šedevrų.

Tą pati sako ir lipdyti mokanti L. Kubiliūnienė. Kiekvienam bent kiek susidomėjusiajam ji siūlo geriau ne žiūrėti, kaip kiti dirba, o pačiam pabandyti. Paėmus mažą molio gabalėlį jį minkyti ir pažiūrėti, kas iš to išeis.

Paprasčiausia – pačiu seniausiu, primityviausiu būdu tarp delnų sukant padaromas norimo dydžio molio rutuliukas, jame nykščiais vis plečiama duobutė ir štai netrukus puodukas bus baigtas – lieka tik papuošti. Kai jis bus išdegtas, savos kūrybos daiktas teiks džiaugsmą, o ir buityje pravers.

Prieš kurį laiką L. Kubiliūnienė organizavo keramikos pamokėles ir Ramygalos kultūros centro Daniūnų padalinyje. Prie susidomėjusių dalyvių prisidėjo ir nauja padalinio vadovė Salvina Kievinienė – tą dieną pirmą kartą paėmė molio gabalą į rankas.

Šiandien moteris stebisi, kaip ji galėjo anksčiau gyventi be šio užsiėmimo. „Regis, lipdyčiau ir lipdyčiau. Viską užmirštu, atsipalaiduoju prie molio sėdusi, kartais net per daug“, – prisipažįsta S. Kievinienė.

Sužavėtos ir kitos užsiėmime dalyvavusios moterys, išmokusios ir apsirūpinusios moliu, jos lipdo kūrinius vieną po kito.

Vadovei gana dažnai tenka susidėjus į dėžės daniūniečių lipdinius vežti į Ramygalą degti. Juk visaverčiu molio kūrinys taps tik tada, kai bus ugnyje išdegtas. Elektrinė degimo krosnis yra Ramygalos kultūros centre.

L. Kubiliūnienė sako, kad kartais lipdyti pamėgusios moterys klausia, ar negalėtų savo kūrinių namuose orkaitėse išdegti. Juk taip būtų daug paprasčiau – kiek daug galėtų padaryti.

Deja, tai neįmanoma – gaminiams reikia mažiausiai 700, o dažniausiai 900 laipsnių temperatūros. Molis mėgsta didelę kaitrą.

Štai raugo degimo krosnyje temperatūra turi pasiekti ir 1200 laipsnių. Tik iš tokio karščio išimti ir duonos ar burokėlių rauge mirkyti kūriniai tampa tikrai įspūdingi ir vertingi.

Praėjusių metų „Keramikos dirbtuvių“ dalyviai jau degė savo kūrinius šioje naujoje krosnyje, taip pat galėjo naudotis juodosios keramikos krosnimi.

Kaip sako L. Kiškienė, projekte dalyvavo autoriai, pasižymintys savo kūrybos išskirtinumu, tarp jų visame pasaulyje žinoma keramikė Nora Blaževičiūtė ir Lietuvos puodžių karaliumi vadinamas Vytautas Valiušis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų