Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, o tarmės tik dvi. Tad ir Dzūkijos, ir Suvalkijos regionai  priskiriami aukštaitiškai tarmei. "Sekundės" archyvo nuotr.

Neišsenkanti gimtosios kalbos versmė

Neišsenkanti gimtosios kalbos versmė

Tautos vienybe ir stiprybe vadinamą gimtąją kalbą puošia tarmės ir gausybė išsaugotų patarmių.

Skirtinguose šalies regionuose gyvenantys lietuviai nevienodai taria bei kirčiuoja žodžius, tačiau vis dėlto vieni kitus puikiai supranta. Gimtoji kalba sutelkia tautą bendrystei, vienybei, stiprybei. Juk visi,  nors ir skirtingomis tarmėmis bei patarmėmis,  kalbame lietuviškai.

Šiuolaikinių technologijų laikais gali atrodyti, jog kaip ir daug kas iš tolimos praeities atėję, taip ir tarmės – nyksta. Tačiau, pasirodo, ne. Lietuvos kalbininkė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Danguolė Mikulėnienė  drąsiai sako: „Tarmės nenyksta“.

Tarmės kinta

Tiesa, ilgamečiai tyrinėjimų rezultatai rodo, kad ir tarmės  nelieka tokios, kokios buvusios, –  kinta, sunkiai išlaiko anksčiau buvusias ribas, maišosi vienos su kitomis.

Profesorė primena, kad Lietuvoje yra dvi tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Jos smulkiau skaidomos į  patarmes, kurių priskaičiuojama šešiolika. Patarmės dar skirstomos į šnektas bei pašnektes.

Tarmių gyvybingumas nevienodas. Ypač stipriai savo tarmę saugo žemaičiai. Susitikę kur nors dideliame mieste, toli nuo gimtinės, visada tarpusavyje gimtąja tarme žemaičiuoja.

Tačiau jiems nenusileidžia ir aukštaičiai, gražiai saugantys savąsias patarmes. Šiuo metu pačios gyvybingiausios iš jų yra panevėžiškių bei uteniškių.

Profesorė Danguolė Mikulėnienė pabrėžia, kad būtina pakelti vietinės šnektos prestižą.

Rytų aukštaičių – panevėžiškių kalba, kaip teigia profesorė, ne tik stiprėja, bet ir plečiasi, labiau į Rytų pusę. O štai kupiškėnų padėtis darosi rimta – tai greičiausiai nykstanti šnekta. Ir, kaip sako D. Mikulėnienė, ne tik todėl, kad ji yra gana sudėtinga.

„Priežasčių yra ne viena. Mažėja gyventojų, o mokyklose mažėja arba visai nebelieka gimtakalbių mokytojų. Vaikai, iki mokyklos su seneliais kalbėję kupiškėniškai, mokykloje randa tik bendrinę kalbą. Mokytojai tiesiog nemoka kalbėti taip, kaip vietiniai. Tiesa, yra ir kolektyvų, ir ansamblių, kuriuose dalyvaujantys vaikai dainuoja, kalba kupiškėniškai, bet tai labiau koncertinė kalba“, – „Sekundei“ teigė  D.Mikulėnienė.

Be to, susiklosto ir daugiau įvairių aplinkybių. Įtakos turi ir tai, jog panevėžiečiai mielai perka sodybas Kupiškio krašte ir į jį įneša savosios tarties ypatybių.

Pasidomėjus socialiniuose tinkluose, galima suprasti, kad, kupiškėnų akimis, Panevėžys yra prestižinis miestas, kuriame ir gydytojai geresni, ir nusipirkti galima ko tik panorėjus, ir viskas jame yra geriau. Tad ir panevėžiškių kalba tampa savotiškai prestižinė.

Jaunimas iš Kupiškio krašto keliasi gyventi į Panevėžį, kartu perimdamas bei į gimtinę parveždamas savąjį kalbos variantą, kuriame gausu panevėžiečių kalbėsenos skambesio.

„Lankėmės kartą  viename kaime Kupiškio rajone. Jo gyventoja močiutė labai gražiai kupiškėniškai kalbėjo. Tuo metu ir jos vaikaitis atvažiavo, kaip supratome, čia gimęs ir užaugęs. Manėme, jog ir jis kalbės taip pat. O vaikinukas netikėtai pradėjo su mumis šnekėti panevėžietiškai“, – stebisi D. Mikulėnienė.

Reikia kelti vietinės šnektos prestižą

Profesorės teigimu, dažnai, vos pradėjus bendrauti su žmogumi,  nesunku suprasti, iš kokio Lietuvos krašto jis kilęs.

„Važiuoju taksi ir šnekamės su vairuotoju. Iš to, kaip jis taria priešdėlį „iž“ vietoj „iš“, numanau, iš kur tas vyras kilęs. Kalbamės apie orą, tad jam ir sakau: „O Prienuose šiandien turbūt nelyja“. Žmogus nustebęs atsisuka, iš kur aš žinanti, jog jis iš Prienų. Tikrai man to nesakęs“, – prisimena kalbininkė.

Profesorė D. Mikulėnienė pasakoja, kad 2014 metais buvo baigtas didžiulis Europos Sąjungos lėšomis finansuotas tarmių tyrinėjimo projektas. Buvo aplankytos 735 vietovės Lietuvoje ir už jos ribų ir aiškintasi tarmių situacija šiais laikais. Tyrimas ir  įrodė, kad tarmės nenyksta.

Tarmių mirimo procesas, gali atrodyti, vyksta išeinant į Anapilį senajai kartai, tiems žmonėms, kurie, regis, geriausiai buvo išsaugoję gimtąsias tarmes. Tačiau vis dėlto ir vyresnei kartai išėjus tarmės lieka.

Aukštaičių tarme kalbama šalies centrinėje, pietų ir rytų lietuvių kalbos ploto dalyje. Jos pagrindu susiformavo bendrinė lietuvių kalba.

Ir dabar visame aukštaičių plote kirčiuoti ie ir uo yra išlaikyti. O į patarmes – vakarų, pietų ir rytų – aukštaičiai skirstomi atsižvelgiant ne į vieną, o į kelis fonetinius požymius. Vakarų ir rytų aukštaičiai savo ruožtu skirstomi dar smulkiau.

Pietinė vakarų aukštaičių dalis yra kauniškiai, šiaurinė – šiauliškiai. Rytų aukštaičiai skirstomi į vilniškius, uteniškius, anykštėnus, kupiškėnus, širvintiškius ir panevėžiškius. Kiekviena ši grupė, be bendrų visiems rytų aukštaičiams ypatybių, dar turi specifinių, tik jai vienai būdingų vokalizmo sistemos bruožų.

Lietuvoje, kaip žinome, yra penki etnografiniai regionai, o tarmės tik dvi. Tad ir Dzūkijos, ir Suvalkijos regionai yra priskiriami aukštaitiškai tarmei. Pavyzdžiui,  dzūkai iš tikrųjų yra pietų aukštaičiai

Žemaičių tarmė vartojama vakarinėje Lietuvos dalyje.  Žemaičių plote tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti uo, ie atliepiami nevienodai, todėl išskirtos trys žemaičių patarmės – vakarų žemaičiai (apie Klaipėdą), šiaurės žemaičiai (apie Telšius, Mažeikius) ir pietų žemaičiai (apie Raseinius, Šilalę).

Šiaurės žemaičiai dar dalijami į kretingiškius ir telšiškius, jų   skiriamoji linija – Skuodas,  pietų – į raseiniškius ir varniškius.

Gerai tarmes pažįstanti mokslininkė sako, kad net penkių kilometrų atstumu nutolusių kaimų gyventojai gali kalbėti skirtingai. Priklauso net ir nuo to, kokiai parapijai kaimas buvo priskirtas.

Labai svarbu, kad žmonės gerbtų ir vertintų savo gimtąją tarmę, nesigėdytų jos. Mokslininkė mano, kad reikia naudotis visomis galimybėmis kelti vietinės šnektos prestižą, nemanyti, kad tarmiškai gali kalbėti tik  nemokyti, seni žmonės.

Nuolatiniai tyrinėjimai

Lietuvių kalbos instituto  vyriausioji mokslo darbuotoja, Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriaus vadovė, Geolingvistikos centro vadovė D. Mikulėnienė sako, kad dabar vargu ar rasime  skaityti, rašyti nemokantįjį, retai sutiksi ir visą gyvenimą toje vietoje, kur gimė, pragyvenusį žmogų, negirdėjusį, nepajutusį jokios kitokios šnektos įtakos.

Tad ir tarmės kinta. Per 60 metų pasikeitus politinei, socialinei, kultūrinei ir demografinei situacijai Lietuvos kaime, tapo būtina surinkti ir paskelbti naujos medžiagos iš visų centrinių ir periferinių lietuvių tarmių.

Taip pat svarbu patikslinti lietuvių kalbos tarmių ir patarmių ribas bei surinkti svarbiausius sociolingvistinius duomenis iš viso lietuvių kalbos ploto, atlikti pirminę jų analizę.

Todėl ir dabar Lietuvos mokslininkai tęsia tarmių tyrimą – prof. dr. D. Mikulėnienės iniciatyva vykdytas jau minėtas tarmių tyrimo projektas „Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida“.

Juo siekta aprašyti 21 amžiaus pradžios lietuvių kalbos tarmių situaciją. Tyrimo metu parengtas ir išleistas atlasas.

Tarmių tyrinėjimai atliekami nuolat ir nuo seno. Apie lietuvių tarmių skirtybes šiek tiek žinių pateikia jau pirmųjų lotyniškųjų lietuvių kalbos gramatikų autoriai. Pavyzdžiui, Danielius Kleinas (1653) tarmes skyrė pagal nevienodą  tarimą.

1876 metais išleistoje gramatikoje F. Kuršaitis nustatė dvi pagrindines – žemaičių ir lietuvių – tarmes. Jų skiriamoji riba – Nevėžis.

Skiriamieji aukštaičių ir žemaičių tarmių požymiai nurodyti Augusto Šleicherio gramatikoje 1856 metais.  Lietuvoje pirmasis dėmesį į tarmes atkreipė Jonas Juška. Pirmąsyk išsamią lietuvių tarmių klasifikaciją paskelbė Antanas Baranauskas, buvusiame Kauno gubernijos plote jis išskyrė 11 tarmių.

19 amžiaus antrojoje pusėje, kai Europoje buvo renkama etnografinė medžiaga ir tiriamos kalbos lokalinės ypatybės, pasirodė pirmieji nematerialiosios latvių ir lietuvių kultūros rinkimo klausimynai.

Naujas lietuvių tarmių tyrimo etapas prasidėjo 20 amžiaus 6 dešimtmetyje, kai buvo apsispręsta leisti Lietuvių kalbos atlasą. Juozo Senkaus rūpesčiu pradėti parengiamieji darbai. 1950 metais  buvo parengta Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa.

Prisimenama, kad tuomet tarmių medžiaga rinkta penkiolika metų pagal iš anksto sudarytą planą iš daugiau kaip 800 gyvenamųjų vietovių. Tiriant lietuvių šnektas, likusias už Lietuvos ribų, dar susidarė 13 svarbių punktų, neminint gretutinių. Iki 1970 metų visa medžiaga buvo surinkta ir pradėta kartografuoti.

Surinktos medžiagos pagrindu buvo sudaryta Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija ir išleisti trys Lietuvių kalbos atlaso tomai. Kiekvieną tomą sudaro žemėlapių rinkinys ir žemėlapių komentarų knyga. Iš viso atsispindi per 560 įvairių lietuvių kalbos reiškinių.

Lietuvos dialektologai yra parengę ir Lietuvių kalbos faktų rinkimo programą. Pagal šią programą ne vienus metus taip pat rinkta medžiaga.

1990 metais, atkūrus savarankišką Lietuvių kalbos institutą, buvo pradėta rengti Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa, skirta pirmiausia periferinėms ir nykstančioms lietuvių tarmėms. Tarp programos dalyvių, leidinių autorių – ir profesorė D. Mikulėnienė.

Ši programa sudarė sąlygas periferines tarmes tirti kaip didžiojo lietuvių kalbos ploto tąsą. Profesorė sako, kad tinklalapyje  www.tarmes.lt. galima rasti išsamų tarmių žemėlapį.

„Mūsų žemėlapis kalba. Kiekvieną vietovę pristato ne tik jos tarmės pavyzdžiais, bet yra ir nuotraukų, anketų bei kitų dalykų. Dabar tiriame ne tik kalbą, bet domimės ir paties kalbėtojo požiūriu, ir aplinkinių nuomone. Pasaulis sukasi į sociolingvistikos pusę ir tarmių tyrinėtojai žiūri, kaip žmogus vertina tarmę, ar jam tarmė patinka, ar nepatinka. Mes klausinėjame žmonių,  kaip jie kalbasi su kaimynais, kaip su savais žmonėmis, su nepažįstamaisiais“, – teigė kalbininkė.

Iš šio žemėlapio galima suprasti, kokiomis tarmėmis, patarmėmis ar šnektomis žmonės kalba

 

 

 

 

 

 

Komentarai

  • I tik žemaitiu ruoda (kalba), ner juokios žemaitiu tarmes. Žemaite i visiška atskira tauta su sava ruoda, papročias,ir t.t. Prašuom neklaidint žmuoniu!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų