Juozas Miltinis visą gyvenimą skaitė, mokėsi, tobulėjo, tą daryti ragino ir kitus.

Neįkainojamas Maestro palikimas

Neįkainojamas Maestro palikimas

Visą gyvenimą Juozo Miltinio kauptas kultūros vertybių fondas – UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registre.

Tarp lankytinų Panevėžį garsinančių objektų nedera pamiršti ir vienos itin reikšmingos vietos – visiems atviro režisieriaus Juozo Miltinio buto, esančio visai netoli miesto centro, Algirdo gatvėje.

Tai iš tikrųjų ypatinga ir unikali erdvė, verta kiekvienos joje praleistos valandėlės – supažindinanti, mokanti, skatinanti, įkvepianti.

J. Miltinis – viena ryškiausių Lietuvos šimtmečio gyvenusių ir kūrusių asmenybių, legendinis XX amžiaus Lietuvos režisierius. Panevėžyje autentiškame jo bute lankytis, su jame sukauptais turtais susipažinti galima jau nuo 1996 metų.

Tačiau ne kiekvienas panevėžietis beldėsi į šio buto duris. Gal laiko ar domėjimosi stoka, gal įsitikinimas, kad viską apie garsųjį režisierių jau žinome ir nieko naujo nebeatrasime, o gal nenoras brautis į, regis, vis dar privačią teritoriją sustabdydavo.

Ir pro G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos skyrių – Juozo Miltinio palikimo studijų centrą kelias taip ir pravesdavo pro šalį.

Tad dabar pats laikas verti buto duris ir žengti į paslaptingą J. Miltinio pasaulį. Su tūkstančiais knygų, rankraščių, nuotraukų, su paveikslais, asmeniniais daiktais, prisiminimais. Turtingame fonde – visą gyvenimą J. Miltinio kaupti kūrybos ir veiklos dokumentai, susiję su Panevėžio, Lietuvos ir Europos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo įvykiais ir kultūros veikėjais.

Į vidų kviečianti J. Miltinio palikimo studijų centro vedėja Angelė Mikelinskaitė primena: viskas, kas čia režisieriaus sukaupta, tarsi patvirtina jo nuolat kartotus žodžius, jog žmogus visą gyvenimą privalo tobulėti, šviestis, mokytis. Tai jis darė pats, tą daryti skatino ir kitus, ypač savo mokinius, aktorius. Jis ragino mokytis kalbų, daug skaityti, būti smalsiems ir įtemptai dirbti. Sakydavo, jog iš karto atskirs tuos, kurie rimtai dirba, nuo atmestinai į savo darbą žiūrinčiųjų.

J. Miltinis buvo ryški, traukianti asmenybė. Tai atsispindi ir to meto spaudoje.

Apsilankius J. Miltinio palikimo studijų centre, kuriame saugomos vertybės 2006 metais įtrauktos į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą ir pripažintos nacionalinės reikšmės kolekcija, akiratis gerokai prasiplės.

„Kartais apsilankiusieji centre nustemba sužinoję, koks vis dėlto platus buvo J. Miltinio interesų ratas. Žmonės sužino, kad jam svarbu buvo ne tik teatras, režisūra“, – sako A. Mikelinskaitė.

Lankytojų į centrą atvyksta iš visos Lietuvos. Dažnai į Panevėžio teatrą pažiūrėti spektaklio atvykę įstaigų, mokyklų kolektyvai užsuka ir į Algirdo gatvę pabūti J. Miltinio bute.

Štai praėjusį šeštadienį čia lankėsi grupė kupiškėnų, per vieną išvyką nusprendusių ir spektaklį pažiūrėti, ir su J. Miltinio palikimu susipažinti. Dažnai lankosi grupės iš Vilniaus, Kauno, atvyksta žmonės ir iš Ukrainos, Rusijos, Latvijos, Lenkijos.

Karališkai pas Miltinį

Susipažįstant su J. Miltinio palikimu, vieniems būna įdomiausia jo turtinga biblioteka, kitiems meno kūriniai ar nuotraukos, o kai kam ypač norisi pamatyti asmeninius didžiojo režisieriaus daiktus. Tokių, atspindinčių kasdienybę, buitį, taip pat yra.

A. Mikelinskaitė dėlioja ant stalelio kavos virimo prietaisus, kuriuos naudojo tik pats režisierius pagal tam tikrą ritualą. Jo puodukas kavai – stebėtinai mažas, bet, kaip sakydavo J. Miltinis, tonusui pakelti, energijai palaikyti, jeigu kava teisingai paruošiama, jos užtenka vos kelių gurkšnių.

Šalia rankinio kavos malimo aparato stovi dar vienas keistas prietaisas – pasirodo, tai kavos pupelių skrudintuvas. Maestro pats jame žalias kavos pupeles ir skrudindavo, pagal kvapą nustatydamas, kada užteks. Pora šaukštelių maltos kavos būdavo dedama į indą kavai ir kaitinama iki virimo. Kava būdavo kvapi ir skani.

J. Miltinis garsėjo kaip gurmanas, pats mokėjo gaminti. Studijuodamas Paryžiuje jis nuomojosi butą pas žmogų, turėjusį gausią kulinarinę biblioteką. Vaikinas iš Lietuvos turėjo galimybę susipažinti su Prancūzijos kulinariniu paveldu, tad ten formavosi jo maitinimosi kultūra, supratimas apie maistą, patiekalus.

Prieš keletą metų J. Miltinio palikimo studijų centras buvo surengęs parodą, atskleidžiančią legendinio režisieriaus gurmaniškus pomėgius – „Karališkai pas Miltinį“.

Parodoje pristatytos unikalios iš Paryžiaus – J. Miltinio jaunystės, svajonių ir vilčių miesto – atkeliavusios virtuvės meno knygos, kuriose sudėti įvairūs gurmaniškų patiekalų receptai, stalo serviravimo paslaptys ir ypatumai. Taip pat eksponuota daugiau kaip 60 patiekalų receptų lietuvių ir prancūzų kalbomis, užrašytų sąsiuviniuose, užrašų knygutėse, atskiruose pavieniuose lapeliuose. Taip pat parodos lankytojai pamatė fotografijų, kuriose režisierius įamžintas gaminantis maistą ir besimėgaujantis valgiais.

Visa tai ir dabar galima pamatyti centre.

A. Mikelinskaitė pasakoja, kad J. Miltinis švęsdavo ne gimimo, o vardo dieną – Juozines. Jo pasveikinti atvykę svečiai buvo vaišinami geru raudonuoju vynu, alyvuogėmis, riešutais, sūriu.

Kai buvo surengta paroda „Karališkai pas Miltinį“, Juozinių dieną į režisieriaus namus J. Miltinio palikimo studijų centre susirinko jo mokiniai – aktoriai, menininkai, režisieriaus bičiuliai, buvę jo aplinkos žmonės. Jie dalijosi prisiminimais apie pobūvius su režisieriumi, apie jo mėgtus valgius, patiekalų ruošimo būdus.

Per praėjusių metų Juozines J. Miltinis taip pat nebuvo pamirštas.

Siaurojo geležinkelio senojoje kalvėje buvo surengtos vaišės – „Miltiniškos Juozinės“.

Svečiai vaišinti patiekalais, kurie, pasitelkus ir improvizaciją, buvo pagaminti pagal 20 amžiaus pradžioje klasikinėje receptų knygoje spausdintus receptus. Tą knygą J. Miltinis parsivežė iš Paryžiaus. Studijuodamas jis buvo apsigyvenęs pas lietuvį, leidusį įsikurti savo bibliotekoje. O joje kulinarinių knygų buvo gausu, šeimininkas garsėjo kaip geras virėjas. Vieną iš tų knygų J. Miltinis parsivežė į Lietuvą. Apie tai tik vėliau savininkui prisipažino, bet barti negavo, buvo suprastas. O tą receptų knygą su savo parašu jam ir dovanojo. Pagal knygoje išspausdintą receptą buvo pagamintas patiekalas iš burgundiškos jautienos, jaunų bulvių ir žaliųjų žirnelių. J. Miltinis labai vertino gerą jautieną, sako, kad anais visuotinio deficito laikais jo talento gerbėjos pardavėjos jam palikdavo pačius geriausius mėsos gabaliukus.

Iš tikrųjų nedaug kam teko laimė J. Miltiniui gyvam esant apsilankyti jo namuose. Ne visus jis įsileisdavo.

Tačiau režisieriaus turėjo galybę gerbėjų, bičiulių – pas jį viešėdavo ne tik teatro žmonės, bet ir rašytojai, kompozitoriai, dailininkai, skulptoriai, įdomius vakarus leisdavę su taure raudonojo vyno.

Angelės Mikelinskaitės rankose paties Juozo Miltinio pieštas autoportretas.

J. Miltinis ir dailė

J. Miltinio palikimo studijų centre vertinga dailės kūrinių kolekcija. Joje gausi paties režisieriaus portretų galerija – tapyta įvairių daugiau ar mažiau žinomų dailininkų. Vienas iš jų, kaip sako A. Mikelinskaitė, labai mėgtas paties režisieriaus, Paryžiaus laikų jo portretas, tapytas Viktoro Petravičiaus.

Vedėja atkreipia dėmesį į dar vieną J. Miltinio portretą – pasirodo, tai paties režisieriaus ranka pieštas autoportretas.

A. Mikelinskaitė pasakoja įdomią istoriją, kaip atsirado šis piešinys. Sakoma, kad J. Miltinis nebuvo labai geras pozuotojas – ilgą laiką ramiai neišsėdėdavo.

Kai kurie dailininkai, pavyzdžiui, Bronius Uogintas vyresnysis, sugebėdavo jį užšnekinti, įtraukti į pokalbį ir dailininkas, klausydamas pasakojimų, dirbdavo. O dailininkas Antanas Gudaitis norėjo, kad jo modelis sėdėtų ramiai, nekalbėtų, negestikuliuotų.

J. Miltinis, žinoma, taip ilgai neištverdavo ir sulaukdavo dailininko pastabų. Tos pastabos J. Miltiniui nepatiko. Kartą jis neištvėrė, pašoko, griebė pieštukus ir pasakė: „Palauk, aš parodysiu, kaip reikia piešti.“

Taip ir gimė šis įdomus autoportretas.

Centre saugoma ir daugiau J. Miltinio darbų – daugiausia miniatiūrinių abstrakcijų.

Įamžinta nuotraukose

Atskiri lobiai slypi centre saugomame teatro metraštininko Kazimiero Vitkaus archyve.

Tūkstančiai nuotraukų iš pastatytų teatre spektaklių, jų repeticijų, kino filmų, gastrolių, aktorių veiklos, taip pat ir asmeninio gyvenimo nuotraukų, jų negatyvų, knygos su publikacijų tekstais apie teatrą nuo 1940 iki 1995 metų, aktorių užimtumo dienoraščiai, asmeniniai daiktai. Tai unikali dokumentinė ir istorinė medžiaga.

Per vieną apsilankymą vargu ar būtų galima peržiūrėti bent dalį svarbiausių ilgą teatro kūrybinį kelią liudijančių dokumentų.

Tai, kas išsaugota – ne tik lankytojų smalsumui patenkinti. Dokumentuose esančia rašytine ir vaizdine informacija naudojasi teatrologai, vaidybą bei scenografiją studijuojantis jaunimas, teatro istorikai, aktoriai, parodų bei leidinių rengėjai.

Vis dėlto, pasak A. Mikelinskaitės, labai svarbu sukauptas vertybes išlaikyti kuo ilgiau. O nuolat dokumentus skaitant, vartant jiems kyla pavojus sunykti.

Siekdama išsaugoti šį kultūrinį paveldą biblioteka pradėjo įgyvendinti projektą „Juozo Miltinio palikimo studijų centro fondų skaitmeninė duomenų bazė“.

Buvo suskaitmeninta per dešimtys tūkstančių puslapių originalių fotografijų, rankraščių, kitų vertingų dokumentų, turinčių išliekamąją ir kultūrinę vertę. Suskaitmeninti Juozo Miltinio fondo ir Kazimiero Vitkaus archyvo apie Panevėžio dramos teatrą vaizdai aprašomi, perkeliami ir pateikiami svetainėje www.miltinis.lt.

Taip unikalios vertybės tapo prieinamos visiems.

J. Miltinio bibliotekoje prisėdame prie jo stalo. Būtent prie jo kartu su savo svečiu rašytoju Tomu Sakalausku sėsdavo režisierius, čia megzdavosi pokalbis, čia gimė vienos garsiausių knygų apie J. Miltinį – T. Sakalausko „Monologai“ užuomazgos.

Knygoje išsamiai ir nuosekliai nušviečiamas J. Miltinio gyvenimas ir veikla, jo kūryba, kelias į meno pasaulį, darbas su būsimaisiais aktoriais teatro studijoje. Čia yra daug paties režisieriaus minčių apie teatrą, apie aktorių vaidybą.

Sakoma, kad prie šio stalo J. Miltinis su T. Sakalausku susitiko net 77 kartus. Kalbėta ilgai – rimtam darbui reikia deramai pasirengti.

Tarp knygų

J. Miltinio knygos – atskiro rašinio verta tema. Režisieriaus kauptoje kolekcijoje – tarp beveik 3500 asmeninės bibliotekos knygų nerasime nė vienos atsitiktinės, menkavertės. Visos skaitytojui daug peno apmąstymams, tobulėjimui teikiančios. Beje, J. Miltinis skaitė septyniomis kalbomis.

Knygos šio buto šeimininkui buvo didžiausia vertybė. Kaip sako A. Mikelinskaitė, knygų jam atsiųsdavo draugai iš įvairių kraštų. Jie gaudavo tikslius Maestro nurodymus, kokios knygos, kelintų metų leidimo ir kt., jam reikia. Draugai surasdavo tas knygas, siųsdavo, ant kai kurių savo ranka užrašydavo J. Miltiniui skirtus žodžius. Tad knygos dėl to tapusios dar vertingesnės.

Juozo Miltinio naudotos kavos virimo priemonės.

Režisieriaus knygų kolekciją galėjo išvysti neseniai rodytų filmų apie jį žiūrovai. Pernai, kai buvo minėtos 110-osios J. Miltinio gimimo metinės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos konferencijų salėje vyko renginių „Susitikimai su režisieriumi Juozu Miltiniu“ ciklas. Režisierius pristatytas kaip neįmenamas, nenuspėjamas, nuolatos besikeičiantis, kandus ir negailestingas – traukęs prie savęs žmones savo įtaiga, išmintimi ir improvizuoto polėkio galia.

Režisierius, kurio būties esmė – „būti kelyje“, tai reiškia, kad žmogui visas gyvenimas – tai nuolatinis tobulėjimas, kad „ rytoj jis nebus jau toks, koks buvo šiandien“.

Visuose vakaruose vyko iki šiol nedemonstruotos vaizdo medžiagos apie J. Miltinį peržiūros bei pokalbiai su režisieriaus aplinkos žmonėmis. Pirmasis susitikimas vadinosi „Svečiuose pas režisierių Juozą Miltinį“. Filmus kūrė operatorius Albertas Petrauskas.

Pirmasis jo filmas apie J. Miltinį kartu su režisieriumi Antanu Maciulevičiumi buvo sukurtas 2007 metais, jis vadinosi „Labas vakaras, monsieur Miltini“.

Pusantros valandos trukmės filmas sulaukė pasisekimo, žiūrovai jį gerai įvertino. Filmas pasakoja ne tik apie režisieriaus asmenybę, jo kūrybą, bet ir apie teatrinės tradicijos įtaką šalies kultūrai, atskleidžia įvairių asmenybių požiūrį į nūdienos kultūros procesus, tendencijas.

Ir nors atrodo, kad iš knygų, kino filmų, laidų, pasakojimų daug žinome apie legendinį J. Miltinį, apsilankymas jo bute, pažintis su jo kaupta kolekcija leidžia susidaryti dar išsamesnį garsiojo režisieriaus portretą.

Gyvenimas

Juozas Miltinis gimė 1907 metų rugsėjo 3 dieną Mažeikių apskrityje, Akmenėje. 1913 metais šeima persikėlė gyventi į Ramoniškes. Vaikystės vasaros prabėgo piemenaujant.

1920 metais Grybauskų dvare įsteigtoje mokykloje pradėjo lankyti ketvirtą skyrių, vėliau mokėsi Viekšnių progimnazijoje, Kaune, Jėzuitų gimnazijoje. Dvidešimtmetis J. Miltinis grįžo į Viekšnius, dirbo valsčiaus raštininku ir privačiai išėjo visą gimnazijos kursą.

1928 metais išvyko į Kauną ir lankė Vaidybos mokyklą prie Valstybės teatro. Baigęs ją buvo paskirtas į Šiaulių dramos teatrą, kur dirbo iki 1932 metų. Tais pačiais metais išvyko į Prancūziją. Paryžiuje lankė Luvro meno mokyklą, klausėsi paskaitų Sorbonos universitete, mokėsi Šarlio Diuleno vaidybos studijoje.

1937 metais trumpam sugrįžo į Kauną, po metų, remiamas privačių asmenų, išvyko į Londoną, kur lankė teatrus, mokėsi kalbos. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą ir iki 1940 m. vadovavo Kauno Darbo rūmų teatro studijai. 1940 m., gavus leidimą Panevėžyje organizuoti naują teatrą, J. Miltinis su grupe studijos aktorių atvyksta į Panevėžį, čia įkuria teatrą. Jame J. Miltinis dirbo meno vadovu, vyriausiuoju režisieriumi, vaidybos studijos vadovu iki 1980 metų rugsėjo.

Režisierius kūrė intelektualų, filosofinį teatrą, režisavo apie 80 spektaklių. J. Miltinis mirė 1994 m. liepos 13 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos g. Antkapinis paminklas sukurtas Juozo Šlivinsko ir Algimanto Mikėno.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų