Savanorystė negalią turintiems žmonėms – savotiška savarankiškumo mokykla.

Neįgaliųjų integracija – per pažinimo džiaugsmą

Neįgaliųjų integracija – per pažinimo džiaugsmą

 

Negalią turinčių žmonių integracija į visuomenę – viena opiausių problemų. Kaip pasiekti, kad neįgalieji galėtų save realizuoti ir būti visaverčiais visuomenės nariais, Lietuvoje vis dar ieškoma atsakymų. O daugelyje Vakarų valstybių net ir sutrikusio intelekto žmonės jaučiasi reikalingi ir vertinami.

Panevėžio jaunuolių dienos centro auklėtiniai jau ne vienerius metus turi galimybę išvykti į Italiją, Portugaliją, Ispaniją, Austriją, Lenkiją bei kitas šalis ir įsilieti į ten gyvenančių panašaus likimo bendraamžių socialinį bei kultūrinį gyvenimą. Savanoriauti gali negalią turintys jaunuoliai nuo 18 iki 30 metų.

Daugelis sutrikusio intelekto žmonių sunkiai orientuojasi aplinkoje, nemoka skaičiuoti pinigų, užsienio kalbos, jiems trūksta socialinių įgūdžių, tad į kelionę gali leistis tik lydimi asistentų – socialinių darbuotojų.

Neseniai iš Italijos grįžusios Jaunuolių dienos centro socialinės darbuotojos Giedrė Gasparavičienė ir Jurgita Juozaitienė su savo auklėtinėmis Martyna ir Kristina teigė, kad tokia trumpa savanorystė – neįkainojama savarankiškumo mokykla negalią turintiesiems. Be to, tai puiki proga pažinti kitos šalies kultūrą, papročius, pasisemti patirties.

Savanoriauti svetimoje šalyje, pagyventi savarankiškai, padėti dirbti, pasidalyti patirtimi – sutrikusio intelekto jaunuoliams ir didžiulis iššūkis, ir neįkainojama patirtis su daug pirmųjų kartų. Pirmas skrydis lėktuvu, pirmas kartas atskirai nuo tėvų. Juk namuose paprastai viskuo pasirūpina mama, o čia teko viską daryti pačioms merginoms. Mes taip pat galėjome suteikti namų sąlygas, bet ne toks buvo tikslas. Mūsų tikslas – kiek reikia padėti, bet nieko nedaryti už vaiką. Be to, tai buvo atokvėpis neįgalius vaikus auginantiems tėvams“, – „Sekundei“ pasakojo G. Gasparavičienė.

Kaip juokavo darbuotojos, beveik dešimtmetį jos kuruodavo į Jaunuolių dienos jų centrą savanoriauti atvykstančius jaunuolius iš Italijos, tad pasitaikiusi unikali proga pačioms su savo auklėtinėmis pabūti saulėtoje šalyje – tarsi atlygis už svetingumą ir paramą jauniems žmonėms.

Panevėžio jaunuolių dienos centro auklėtinės kartu su socialinėmis darbuotojomis įsitraukė į Italijos dienos centro veiklą. Nors vietos gyventojai kalba tik itališkai, tai nesutrukdė užsimegzti šiltiems santykiams.

Širdžių kalba

Panevėžietės, apsistojusios nedideliame Romanijos regiono miestelyje, savanoriavo Neįgaliųjų dienos centre, kuriame dirba įvairaus amžiaus turintieji negalią, pavyzdžiui, gamina suvenyrus gimtadieniams, Pirmosios komunijos ar krikštynų proga, taip pat rankdarbius mugėms. Lietuves nustebino, kad visas reikalingas medžiagas – odos atraižų, siūlų ar audinių, senų dėžių ir visko, ko gali prireikti dekupažui, – įstaigai suaukoja to paties miestelio gyventojai.

Žiūrėdamas į neįgaliųjų darbus net nepasakytum, kad tai ne profesionalių menininkų, bet mėgėjų kūryba.

Kiekvienas jaunuolis atlieka tik vieną operaciją, tad šį darbą taip ištobulinęs, kad atrodo, jog tai profesionalų šedevras. Net ir senos dėžės jų rankose virsta nuostabiais meno kūriniais“, – pasakojo socialinės darbuotojos.

Neįgalieji centre dirba tik tai, ką moka geriausiai, tad į darbą važiuoja su didžiausiu malonumu. Be to, į savo veiklą žiūri labai atsakingai, kiekvienas turi savo erdvę. Nors dirba atsakingai, italai niekur neskuba, viską daro be streso ir jaudulio.

Dirbama savo malonumui, nėra nei skubėjimo, nei aukštų darbo kokybės reikalavimų. Ir mes įsitraukėme į šią veiklą. Ten darbuotojai kalba tik itališkai, angliškai beveik neįmanoma susikalbėti, tačiau jokio kalbos barjero nejautėme. Mums talkino gestai, ženklai ir širdžių kalba“, – tvirtino pašnekovės.

Neskubėk ir būsi pirmas

Tokie atsipalaidavę ir šilti italai ne tik darbe, bet ir visur. Panevėžietės džiaugiasi, kad gyveno mieste, į kurį kojos dar nėra įkėlę turistai, tad galėjo pajusti tikrą itališką dvasią. Kiekvienas rytas prasidėdavo „buongiorno“, o baigdavosi „buona serata“: sveikindavosi visi ir visur. Net autobuse vairuotojai pasilabindavo kaip su seniai matytais pažįstamais, tai lietuviams buvo gana neįprasta.

Nors italai temperamentingi ir impulsyvūs, jų gyvenimas teka ramia vaga. Jeigu turi laisvą minutėlę, mielai išgers espreso kavos, jeigu laiko daugiau – neatsisakys ir vyno taurės.

Po darbo niekas neskuba į namus, nes tai laikas, kai gali atsipalaiduoti ir pabendrauti su bičiuliais. Tad barai ir kavinės po darbo valandų Italijoje sausakimšos. Bet labiausiai nustebino, kad nors italai itin mėgsta vyną, neblaivių ar vos ant kojų pastovinčių žmonių sutikti neteko.

Mes visuomet skubame, lekiame, kol įsisukame į užburtą ratą, o italai atsipalaidavę, nepatiria jokio streso. Bet svarbiausia, kad net ir neskubėdami sugeba nudirbti darbus ir pasiekti rezultatą. Reikėtų dar vienos tokios kelionės, kad išsiaiškintume, kur ta jų ramumo paslaptis“, – šypsojosi Jaunuolių dienos centro darbuotojos.

Panevėžietėms neteko sutikti nė vieno pikto ar kuo nors nepatenkinto žmogaus – gal jų būdą lemia kaitri saulė, o o gal itališkas temperamentas. Ten labai populiarios šeiminės valgyklėlės, į jas susirenka pavalgyti aplinkinių namų gyventojai, neturintys laiko ar tiesiog nenorintys gaminti namuose. Šios valgyklėlės dirba tik per pietus.

Italijoje pietūs yra šventas reikalas ir trunka net tris valandas – kad darbuotojai galėtų papietauti su visa šeima. Tad prie stalo būna daug kalbų, triukšmo, emocijos veržiasi per kraštus, bet visi labai geranoriški ir paslaugūs. Receptai italų šeimose yra perduodami iš kartos į kartą, ir viešnioms iš Lietuvos teko proga paragauti nacionalinių patiekalų.

Visas laisvas laikas ir savaitgaliai buvo skirti itališkai kultūrai pažinti.

Tikra itališka virtuvė – tiesiog nuostabi: virtinukai, makaronai su įvairiausiais padažais, lazanija. O desertų gardumas!“ – patiekalų skonio vis dar negali pamiršti keliautojos.

Kontrastų šalis

Panevėžietes itin stebino, kad Italijoje nedaug didelių prekybos centrų, miestuose ir miesteliuose karaliauja mažos parduotuvėlės, kepyklėlės, ledainės ar amatininkų dirbtuvės, o kiekvienoje klientas pasitinkamas ir išlydimas su šypsena. Paprastai tokiose parduotuvėlėse dirba patys savininkai ar jų šeimos nariai, tad puikiai žino kiekvieno lankytojo norus ir pageidavimus.

Net radome batsiuvį, kuris iš natūralios odos gamina pinigines, raktų pakabučius ir net batus, gaila, kad tik vyriškus. Užsukęs į jo dirbtuves gali tarsi kokioje edukacinėje programoje matyti, kaip gimsta nuostabūs rankų darbo gaminiai. Tokios parduotuvėlės labai jaukios ir mielos, deja, pas mus tokių nepamatysi“, – pasakojo G. Gasparavičienė.

Panevėžiečių viešnagė Italijoje truko kiek daugiau nei dvi savaitės, tad norėjosi kuo daugiau pamatyti ir pakeliauti. Kaip sakoma, jeigu yra noras, visada atsiras ir galimybės, tad savanorės su savo asistentėmis visą laisvą laiką skyrė kelionėms ir pažinčiai su nuostabia itališka kultūra.

Vakarais pėsčiomis keliaudavo po miestelį, kuriame gyveno, o kai nebelikdavo jėgų vaikščioti, netoli namų esančiame parke kaip katės prieš saulutę šildydavosi. Savaitgaliais leisdavosi į tolesnius miestus: aplankė Florenciją, Parmą, Boloniją. Keliauti po šalį labai patogu ir savarankiškai, nes traukinių eismas išplėtotas, nesudėtinga susivokti net ir svetimšaliams.

Kad ten visi laisvi ir nesusikaustę, galima pamatyti ir iš nereikšmingų detalių. Kartą su mumis vyko gal dešimties vaikų grupė, bet atrodė, kad ten ne dešimt, o visas šimtas: didžiulis klegesys ir visiška laisvė. Pas mus būtų „sėdėk“, „netriukšmauk“, „nieko nedaryk“, o ten vaikai gali elgtis kaip nori, svarbu, kad nesusižalotų“, – kontrastais negali atsistebėti moterys.

Šeiminė atmosfera

Pasak G. Gasparavičienės, patirtis Italijoje buvo naudinga ne tik auklėtinėms, bet ir joms pačioms. Bene didžiausias skirtumas tas, kad Italijoje yra vienos dirbtuvėlės, kur negalią turintys jaunuoliai praleidžia didžiąją dalį dienos, o Panevėžio jaunuolių dienos centre veiklų gerokai daugiau.

Tiesa, skiriasi ir lankytojų skaičius: itališkame neįgaliųjų dienos centre būna penki neįgalieji, o Panevėžyje – penkiasdešimt šeši. Kuo daugiau žmonių, tuo sunkiau sukurti šeiminę atmosferą, kiekvienam skirti kuo daugiau dėmesio.

Tad socialines darbuotojas iš pradžių kiek stebino, kad į dienos centrą Italijoje gali užeiti kas tik nori, net naminiai gyvūnai čia laukiami. Ypač kaimynystėje gyvenantis katinas – jis buvo dažnas svečias, itin mėgo būti glostomas. Nors ir Panevėžio jaunuolių dienos centro durys atviros savanoriams, čia daugiau suvaržymų ir formalumų.

Tas laisvumas ir neoficialumas labai jautėsi. Deja, pas mus sukurti tą šeiminę atmosferą, kai centrą lanko tiek daug jaunuolių, labai sunku. Juk reikia kiekvieną pakalbinti, išklausyti, skirti dėmesio. Vis dėlto ši patirtis mums visiems buvo neįkainojama ir bandysime panaudoti ją ir savo darbe“, – sakė Jaunuolių dienos centro darbuotojos.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų