Radusi laiko sau, Rasa Malinauskaitė pasinėrė į meno pasaulį – jos siuvinėti įstabaus grožio paveikslai greitai išgraibstomi. T.Šiaudinio nuotr.

Negalia atvėrė kūrybos klodus

Negalia atvėrė kūrybos klodus

Prieš keletą metų į neįgaliojo vežimėlį atsisėdusi Rasa Malinauskaitė nė nesiruošia savęs gailėti ir skųstis, kad tai apsunkino jai gyvenimą. Laiminga moteris kuria, sportuoja ir ragina visus siekti savo rekordų.

Prieš penkiolika metų panevėžietė Rasa Malinauskaitė išgirdo skaudžią diagnozę – išsėtinė sklerozė. Liga privertė moterį atsisakyti pradinių klasių mokytojos darbo, vaikščioti su ramentais, o galiausiai, prieš trejetą metų, liga pasodino ją į neįgaliojo vežimėlį.

Tokia diagnozė ne vienam sudrebintų žemę po kojomis, tačiau jauna moteris nė nesiruošia savęs gailėti ir tikina, kad viskas dažnai skamba gerokai baisiau, nei yra iš tiesų.

Niekada nebuvau tuo žmogumi, kuris dėl savo būsenos jaustųsi nepatogiai ir turėtų nugalėti save. Nors daliai neįgaliųjų vežimėlis yra varžanti ir nemalonius jausmus kelianti priemonė, man jis padeda judėti. Nematau jokios prasmės slėptis ar dejuoti, kad man gyvenime nepasisekė. Pastebiu smalsius praeivių žvilgsnius, bet nemanau, kad nors vienas iš jų jaučia man gailestį. Juk būnu geros nuotaikos“, – kaip visada šypsojosi Rasa.

Nepalūžti moteriai padėjo nuolatinis darbas su savimi. Išgirdusi diagnozę, panevėžietė nepuolė kaltinti viso pasaulio, bet jėgas nukreipė naujoms galimybėms ieškoti.

Ligą ji priėmė tarsi likimo dovaną, padėjusią sustoti ir leidžiančią daugiau laiko skirti sau. Labai padėjo ir moters artimieji. Matydami Rasos šypseną ir pasitikėjimą, jie nesureikšmino ligos, nebandė guosti, taip tik patvirtindami, kad gyvenimas nesibaigia, o likimo atsiųsta nauja pamoka sukels tik laikinus nepatogumus.

Liga man niekada nebuvo kliuvinys. Nesijaučiu dėl jos ypatinga ar verta dėmesio. Tiesiog taip atsitiko. Viską priėmiau labai ramiai, nors niekada anksčiau nesijaučiau labai stipri“, – atvira R. Malinauskaitė.

Vietoje nenustygstanti R. Malinauskaitė nevengia išbandyti naujų sporto šakų.

Meno galia

Radusi laiko sau, Rasa savyje aptiko menininkės gyslelę. Ji ėmė megzti, nerti, gaminti rankdarbius iš įvairių karoliukų, tačiau didžiausias pomėgis buvo ir yra siuvinėjimas.

Dar vaikystėje atrastas hobis prieš keletą metų Rasą įsuko į grožio pasaulį.

Mano mama tikra rankdarbių meistrė. Ji sugeba sukurti pačius gražiausius dalykus. Kruopštumas ir noras kurti turbūt yra mano kraujyje. Kiek save atsimenu, visuomet troškau kurti, tačiau vis stingdavo laiko ir jėgų. Hobį gali turėti tik tuomet, kai gali jam skirti užtektinai dėmesio“, – „Sekundei“ teigė panevėžietė.

Rasos namuose rasti jos kūrybos darbų beveik neįmanoma. Vos išsiuvinėjusi paveikslą, jauna moteris skuba jį įrėminti – šedevrai greitai randa vietą kitų namuose.

R. Malinauskaitė pripažįsta, kad didžiausią malonumą teikia pats kūrybos procesas, jo pradžia ir pabaiga, todėl kaupti darbus ji nemato prasmės. Kol kas neketina rengti ir savo kūrinių parodos, nors tokių raginimų nuolatos sulaukia.

Man tie darbai išties patinka, jie brangūs širdžiai, į juos įdedu labai daug laiko ir pastangų. Visuomet viską stengiuosi atlikti kuo geriau, todėl pastebėjusi klaidą nevengiu išardyti dalies kūrinio, kad ją ištaisyčiau. Šioje srityje esu tikra perfekcionistė.

Žinoma, rastume ne vieną, kurio darbai gerokai profesionalesni už maniškius. Jiems ir siūlau rengti parodas, o aš mielai ateisiu pasigėrėti menininkų kūriniais“, – kuklinosi pašnekovė.

Dažniausia Rasos darbų tema – gamtos vaizdai. Užaugusi kaime ji vis dar vadina save gamtos vaiku. Rinkdamasi specialybę svajojo studijuoti taikomąją ekologiją, domėjosi aplinkosauga, o dabar tai atsispindi kruopščiuose darbuose.

Siuvinėti – ne vienintelė moters aistra. Turėdama laisvo laiko, ji nebijo eksperimentuoti su įvairiomis medžiagomis, drąsiai į rankas ima karoliukus ar stiklą, stengiasi kurti ne tik paveikslus, bet ir širdžiai mielus papuošalus. Ir padėjusi į šalį rankdarbius panevėžietė nėra linkusi sėdėti vienoje vietoje.

Mėgstu keliauti į stovyklas, dalyvauti įvairiose visuomeniškose veiklose. Kiti netgi galėtų man pavydėti tiek daug galimybių“, – juokavo pašnekovė.

Neapleidžia sporto

Į kūrybą pasinėrusi jauna moteris nepamiršta ir sporto. Visai neseniai ji grįžo iš orientavimosi varžybų. Per jas ne tik galėjo susipažinti su naujais žmonėmis iš visos Lietuvos, bet ir gerai pamiklinti smegenis.

Priešingai nei įprastose orientavimuose varžybose, neįgalieji didžiąją laiko dalį skiria ne fiziniams veiksmas, o mąstymui. Gavę specialius sportinius žemėlapius ir kompasus, sporto entuziastai stengiasi atrasti žemėlapyje pavaizduotus objektus, tačiau užduotys ne visuomet būna iš pirmo karto įkandamos.

Tokiose varžybose labai svarbu sugebėti tinkamai interpretuoti matomus dalykus. Pavyzdžiui, žemėlapyje gali būti pavaizduotas vienokios formos kalnas, tačiau pasiektas šis galbūt atrodys visiškai kitaip. Būtina jį apžiūrėti iš visų pusių, kad įsitikintum, jog tikrai aptikai žemėlapyje pavaizduotą objektą“, – pasakojo panevėžietė.

Ji nuolat siekia išmėginti naujas sritis. Prieš keletą metų per Kaune vykusią olimpinę dieną R. Malinauskaitė išbandė taiklumą – šaudė iš ginklo ir mėtė strėlytes į taikinį. Be to, dalyvavo mylios bėgime.

Nebuvau pirma, bet ir ne paskutinė. Mėgstu kartoti, kad svarbiausia – asmeniniai rekordai. Privalome suprasti: mes neturime su niekuo konkuruoti ir nereikia savęs lyginti su kitais. Juk ir paprastą augalą užauginti sugeba ne visi, tačiau dėl to jie nėra blogesni už kitus“, – palygino.

Reikia išlaukti

Rasa įsitikinusi, kad kartais gerų dalykų tiesiog reikia išlaukti. Ji prisiminė, kai prieš keletą metų svajojo nunerti servetėlę, tačiau vis nesisekė perprasti sudėtingo rašto.

Neturėdama kieno paklausti patarimo ir nerasdama pamokų internete, mintyse vis grįždavo prie išsvajotosios servetėlės, o praėjus dvejiems metams netikėtai paaiškėjo, kaip prisijaukinti sudėtingą raštą.

Tvirtai žinau, kad visi mano planai ir galvoje gimusios idėjos bus įgyvendintos tada, kai ateis laikas. Visa tai glūdi mano pasąmonėje ir tik laukia tinkamos akimirkos. Kai kurios idėjos galvoje gali išgulėti ir kelerius metus, tačiau galiausiai jos vis tiek išvysta dienos šviesą“, – tikino Rasa.

Panevėžietė prisiminė dar vieną istoriją, kuri jai leido patikėti minčių galia. Sužinojusi, kad į Lietuvą atvyksta be galūnių gimęs, tačiau daugybę pasaulio žmonių įkvėpęs Nikas Vujičičius, moteris pamanė norinti apsilankyti jo pasirodyme.

Nors iš pradžių tai atrodė beveik neįgyvendinama svajonė, visi jos darbai ir naujos pažintys tarsi tikslingai vedė išsvajoto tikslo link, o jau po kelių mėnesių ji klausėsi N. Vujičičiaus pasakojimo.

Kartą viena sutikta moteris pasakė, kad reikia žinoti laiką, kada pasiųsti savo mintis į visatą. Tikriausiai aš visuomet randu patį tinkamiausią, nes visos mano svajos išsipildo, o mane supa tik patys geriausi žmonės. Aš net kartais pagalvoju, koks režisierius taip puikiai sugeba sudėlioti mano gyvenimą, kad viskas klostytųsi kuo geriau“, – džiaugėsi ji.

Daugumoje Rasos darbų vyrauja gamtos motyvai, o mieste gyvenanti, bet kaime užaugusi moteris save vadina gamtos vaiku.

Savęs pavyzdžiu nelaiko

Ekologija besidominti moteris prisipažino, kad pamačiusi šiukšlę gatvėje metantį žmogų jo nesudrausmintų, tačiau pati pakeltų. Geri darbai ir teigiamas pavyzdys, pasak jos, dažnai veikia geriau nei žodžiai ar bandymas sugėdinti.

Jeigu laiką gaiščiau kitiems aiškindama, kaip gyventi, jie tikriausiai tik numotų ranka“, – mano Rasa.

Nepaisant trykštančio optimizmo ir įkvepiančių darbų, negalios paliesta panevėžietė pavyzdžiu savęs nelaiko. Ji įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus apie save gali papasakoti įdomią istoriją, kad kiekvienas susiduria su savais demonais ir išbandymais.

Kiekvienas esame apdovanotas kokiais nors talentais ar gebėjimais, tik svarbu atrasti save. Net ir labiausiai įkvepiančių citatų autoriai niekada negyveno gyvenimo tų, kurie skaito tas mintis, todėl neverta save su kažkuo lygintis ar aklai pasikliauti dalijamais patarimais. Kitų mintys ir motyvuojami žodžiai gali įkvėpti, tačiau to nereikėtų absoliutinti“, – įsitikinusi moteris.

R. Malinauskaitė nedrįso dalyti patarimų ir tiems, kurių artimieji pateko į bėdą. Jos teigimu, kiekvienas esame labai skirtingas: vieni ištikus nelaimei nori girdėti paguodos žodžius, kitiems užtenka palaikymo už rankos, o tretiems nereikia nieko, nes su sunkumais jie nori susidoroti patys.

Neįlįsi į kito žmogaus vidų ir nesuprasi, kaip jam skauda. Kiekvienas turime atrasti savo kelią. Svarbu nepamiršti, kad visi kliūčių ruožai – įveikiami“, – tvirtino Rasa.

Komentarai

  • Rasele, man didelė garbė Tave pažinti. Tu nuostabus optimizmo ir gerumo pavyzdys daugeliui.

  • labai labai sauni mergina. skaitau ir gėda dėl savo pacios niurzgėjimus ant pasaulio. Jūs nuostabus zmogus!

  • Rasele, linkiu kad visos tavo svajones isvystu dienos sviesai, ir ju butu kuo daugiau!!!

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų