Jaunimui atvirame centre vykstantys renginiai naikina skirtingų asmenybių bendravimo barjerus. Per juos iš pažiūros į lyderius pretenduojantys jaunuoliai neretai savo pozicijas užleidžia pamažu atsiskleidžiančioms, tylesnėms asmenybėms. T. Šiaudinio nuotr.

Neformalų paieškose – netikėti atradimai ir savos staigmenos

Neformalų paieškose – netikėti atradimai ir savos staigmenos

Spalvoti plaukai, netradicinė apranga, originalūs papuošalai – kitaip atrodantis žmogus gatvėje atkreipia dėmesį. Visais laikais suaugusiuosius stebinę neformalūs judėjimai tuo ir išsiskiria, kad yra amžini ir nenugalimi.

Esminis jų bruožas – priimti žmogų tokį, koks jis yra: nežinantį ir ieškantį. Ir nors Panevėžys – ne Berlynas, kuriame tikras subkultūrų, gyvenimo stilių katilas, ir net ne Vilnius, čia pakanka jaunų žmonių, netelpančių į stereotipinio, greito, bėgančio su telefonu rankoje, aktyviai besireiškiančio socialiniuose tinkluose jaunuolio rėmus. Su jaunimu dirbantys specialistai pabrėžia, jog neformalios grupuotės yra sveikintinas paauglio raidos atributas, tačiau su sąlyga, jei priklausomybė konkrečiai grupei neskatina žalingų įpročių ar nepagarbos kitiems visuomenės nariams.

Griauna barjerus

Panevėžio atviras jaunimo centras savo durų atostogoms nerakina ir karštą vasarą. Eilinę dieną lankytojų čia netrūksta. Pora paauglių atėjo pažaisti kompiuteriu, būrelis jaunuolių diskutavo pokalbių kambaryje.

Atviro jaunimo centro vadovė Daiva Juodelienė ir čia besidarbuojanti Akvilė Vitkūnaitė kasdien susiduria su įvairaus amžiaus, skirtingų stilių ir pasaulėžiūros jaunais žmonėmis.

Koks tas Panevėžio jaunimas? Kuriantis, aktyvus, meniškas ar pasyvus, apatiškas, statiškas?

Jūs puikiai įvardijote visus epitetus, tinkamus apibūdinti jaunus Panevėžio žmones. Nėra vienintelio apibrėžimo, tiksliai nusakančio jauną, besikeičiantį jaunuolį. Ateina žmogus, jau turėdamas kažkokį savo patirties bagažą. Jei iš pirmo žvilgsnio atrodo užsidaręs, su laiku jis lyg gėlė prasiskleidžia, pamatai, kad yra ir kūrybiškas, ir sąmojingas, ir linksmas. Visi turi unikalios asmenybės rinkinį, tik reikia tą atkapstyti, padėti jaunam žmogui atsiskleisti“, – mano A. Vitkūnaitė.

Atviras jaunimo centras – vieta, kur sutelpa visi: jaunuoliai, kokių dauguma, ir tie, nuo kurių, sutikus gatvėje, neįmanoma atplėšti akių.

Yra gyvenančiųjų kitokiame pasaulyje. Jaunimo centro duris dažniausiai jie praveria po vieną, o kartais atsiveda ir draugų“, – teigė beveik pusmetį AJC dirbanti A. Vitkūnaitė.

Pasak Akvilės Vitkūnaitės, kitokiame pasaulyje gyvenantys jaunuoliai Atviro jaunimo centro duris dažniausiai praveria po vieną. Indrės Dambrauskės nuotr.

Pasak jos, svarbiausia, kad nors jie yra kitokie, bet neignoruojami, neišskiriami iš grupės. Jaunimui atviroje įstaigoje vykstantys renginiai naikina skirtingų asmenybių bendravimo barjerus. Per juos iš pažiūros į lyderius pretenduojantys jaunuoliai neretai savo pozicijas užleidžia pamažu atsiskleidžiančioms, tylesnėms asmenybėms.

Zona saviraiškai

D. Juodelienės teigimu, daugelis jaunuolių klaidingai įsitikinę, kad Atvirame jaunimo centre privalės kažką veikti. Jos nuomone, jaunas žmogus išgąsdintas mokyklose veikiančių vadinamųjų neformalių popamokinės veiklos būrelių. Dažnam jaunuoliui sunku suvokti, kad mieste yra vieta, kuri ne mokykla, nėra mokytojų, o atėjęs gali tiesiog sėdėti ir nieko neveikti: gerti arbatą, naudotis internetu.

Kartais jaunus žmones užkalbiname gatvėje. Klausiame, kodėl tu čia ir kodėl pas mus neateini? Pamenu savo paskutinį pokalbį Laisvės aikštėje. Sėdėjo dvi dailios panelės su dviratukais, paklausiau, gal užsuks pas mus? Ne. Kodėl? Nežinau. O kodėl? Neįdomu. O kas neįdomu? Nežinau. Ar buvote? Ne, nes ten lieps kažką daryti, turėsim kažką veikti“, – pasakojo direktorė.

Pasak jos, Jaunimo reikalų departamento ekspertai pabrėžia: jei problemų turintis vaikas, gyvenantis nesaugioje aplinkoje, ateina į jaunimo centrą, sėdi ir tik maigo telefoną, tai jau yra aukščiausias darbo įvertinimas. O jei jis dar žaidžia pulą, tai jau didelis laimėjimas.

Ateina ir turinčiųjų skaudžios gyvenimo patirties, kuriems namuose nesaugu ir ne visada valgyt yra, kažko namuose trūksta, galbūt ten girtuokliaujama, smurtaujama. Ir jei jie ateina čia ir maigo tik telefoną, puiku – juk čia saugi aplinka, galintys padėti darbuotojai ir bendraamžiai. Dėl to mes ir vadinamės „atviras“ centras, čia nėra vienos taisyklės, kad atėję lankytojai turi būti tokie ar anokie“, – tvirtino įstaigos vadovė D. Juodelienė.

Ribos tarp neformalų nyksta

Nesuklysiu Dovarą Nevardauskį pristatydamas Aukštaitijos sostinės repo ambasadoriumi. Tekstų, muzikos autorius, garso inžinierius, renginių organizatorius – visa tai tinka, kalbant apie D. Nevardauskį.

Pasak jo, daugelis kartoja, kad Panevėžys merdėja, nieko nevyksta, o jei ir vyksta, niekas nebesirenka. Tačiau tai yra subjektyvu. D. Nevardauskio teigimu, Panevėžyje yra neformalaus jaunimo – įdomių, muzikuojančių, grojančių, dainuojančių, kuriančių jaunuolių, gyvenančių aktyvų gyvenimą.

Tenka pripažinti, kad prieš 5–8 metus jaunimo kultūrinis gyvenimas Panevėžyje buvo aktyvesnis, turiningesnis. Galėjai imti sceną ir suburti joje muzikinių grupių kolektyvus. Dabar tas vargiai pavyktų“, – mano Dovaras.

Aukštaitijos sostinėje nuo seno buvo gajus jaunimo skirstymas į subkultūras: vadinamuosius „forsus“, atpažįstamus iš nešiojamų sportinių kostiumų, ir visus kitus, kurie savo stilių išreiškia ne per sportinės aprangos prizmę.

Šiandien Panevėžyje ryškių subkultūros pavyzdžių, ko gero, nėra. Vilniuje matomos skirtingos jaunimo grupės. Vyksta repo koncertai, į kuriuos renkasi repą mėgstantys jaunuoliai, išsiskiriantys apranga, muzikos stiliumi. Kitur vyksta metalistų, rokerių koncertai, čia vėl renkasi atskira publika“, – pasakojo Panevėžio repo ambasadoriumi tituluojamas D. Nevardauskis.

Pasak žinomo mieste reperio, dabar jaunimas kitoks nei prieš 10–15 metų.

Gatvėje iš pilkos minios išsiskiriantis jaunuolis nustebino savo laisvalaikiu: Deividas Tepcovas su draugais dirbtuvėse gamina riedlentes. „Because it’s Panevezys, dude“ / „Facebook“ nuotr.

Prieš keliolika metų buvo neįsivaizduojamas skirtingų subkultūrų draugiškas bendravimas, pavyzdžiui, metalistai pešdavosi su reperiais. Dabar – daugiau solidarumo, tolerancijos“, – svarsto D. Nevardauskis, bebaigiantis savo antrąjį repo albumą ir ketinantis vienam savo kūriniui filmuoti vaizdo klipą.

Labai pasiilgau scenos, tariuosi su muzikantais, tačiau kalbėti apie artimiausią koncertą dar per anksti“, – teigė Dovaras. Galbūt su jo naujuoju albumu, naujomis dainomis mūsų mieste kils nauja reperių banga?

Stileivų dienoraštyje – pankuojantis jaunimas

Vargu ar yra tokių, kurie nėra feisbuke vartę „Because it’s Panevezys, dude“ nuotraukų. Įdomiau atrodantys panevėžiečiai neretai patenka į Egidijaus Krikščiūno objektyvą, o vėliau jų nuotraukos atsiduria beveik 15 tūkstančių sekėjų turinčiame „Because it’s Panevezys, dude“ profilyje.

Egidijus stengiasi parodyti kitą medalio pusę, kad ir Panevėžyje galima gyventi, dirbti, mokytis, kad ir čia yra stilingų, įdomių žmonių.

Kartais sunku juos rasti, bet paieškos teikia malonumo, naujų pažinčių, be to, ir pats neužsisėdžiu vietoje“, – teigė aktyvaus ir ypač populiaraus feisbuko puslapio autorius.

Kelerius metus mieste panevėžiečius stebintis ir įamžinantis E. Krikščiūnas neabejoja: mūsų mieste yra įdomiai, kitaip atrodančių jaunuolių, kuriuos galima priskirti susiformavusioms neformalaus jaunimo grupėms.

Matau gatvėse 14–18 metų įdomaus jaunimo. Matau merginų, išsidažiusių plaukus ryškiai žalia spalva, ar vaikinų, pasipuošusių ne vienu didesniu auskaru. Vyrauja suplėšyti džinsai, kuprinės, ant kurių netrūksta prisiūtų savitų emblemų. Jie būriuojasi miesto centre, neretai juos galima aptikti buvusio konservų fabriko griuvėsiuose“, – pasakojo E. Krikščiūnas.

Pasak fotografo, tokia neformalaus jaunimo grupuotė yra dar vienas Panevėžio akcentas, suteikiantis miestui žavesio.

Man gražus šis pankuojantis, nepiktybinis jaunimas, kuris nekenkia kitiems ir miestui. Manau, šita pankuojanti kompanija labiausiai ir išsiskiria Panevėžyje“, – svarsto netradicinių Aukštaitijos sostinės akcentų ieškantis E. Krikščiūnas.

Kad mūsų Panevėžyje netrūksta įdomių asmenybių, įrodo netikėta pažintis su Deividu: gatvėje iš pilkos minios išsiskiriantis jaunuolis nustebino savo pomėgiu. Su draugais keramikos dirbtuvėse užsiima riedlenčių gamyba.

Tai tikrai dar nėra verslas, gaminame savo malonumui, norime padaryti daug riedlenčių ir su jomis dalyvauti parodose“, – tvirtina Deividas Tepcovas, kurį neretai galima sutikti Laisvės aikštėje greta riedlentėmis važinėjančio jaunimo.

Idėja kilo jo draugui, ieškojusiam menininkų. Taip kūrybinėje komandoje atsidūrė ir Deividas.

Gerai, kol neperžengta riba

Psichikos sveikatos konsultanto, vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio teigimu, jaunimo poreikis bendrauti su panašiais į save yra labai svarbus. Tačiau, anot psichiatro, skirtingos jaunimo grupuotės yra sveikintinas paauglio raidos atributas, jei priklausomybė konkrečiai grupei neskatina žalingų įpročių ar nepagarbos kitiems visuomenės nariams.

Net ir suaugę žmonės buriasi į skirtingas organizacijas, klubus ir tai savaime suprantama. Tik jaunimas taip save identifikuoja kaip neformalius visuomenės narius. Tokių neformalių grupių atsiradimą lemia skirtingi interesai. Mokykla neturi galimybių patenkinti visus jauno žmogaus poreikius saviraiškai ir idėjoms įgyvendinti. Tad jie patys renkasi į savo interesų grupes. Jos gali būti ir labai pozityvios, ir negatyvios. Nėra paslaptis, kad kai kurie susiburia tam, kad atstovautų neigiamiems dalykams – kažką diskriminuoti, kažkam kenkti. Yra grupės, kurios atstovauja tam tikroms muzikos, meno, teatro kryptims“, – teigė L. Slušnys.

Vienas svarbesnių faktorių, kodėl jaunimas buriasi į grupes, – saugumo jausmas. Būnant tarp tokių pačių asmenų, kurie mąsto, elgiasi panašiai, auga jaunų žmonių savivertė ir pasitikėjimas savimi.

Kartais dėl to gali kilti problemų: baimė išlįsti iš tos grupės rėmų gali atnešti neigiamų pasekmių, bet dažniausiai tame matau tik teigiamą poveikį“, – pridūrė L. Slušnys.

Pasak jo, sunerimti reikėtų tuomet, kai susibūręs į grupes jaunimas vartoja žalingas medžiagas – narkotikus, alkoholį ar tabaką.

Reiktų nubrėžti tam tikras ribas – tu gali dalyvauti kokioje nori grupėje, priklausyti kam nori, bet su sąlyga, kad laikysiesi konkrečių taisyklių. Aišku, sunerimti reikia ir tuomet, kai vaikas patenka į tokios grupuotės gretas, kuri neatitinka jokių žmogiškųjų vertybių ir žemina kitaip mąstančius, kitos orientacijos, kitos rasės žmones. Jei paauglys priklauso tokiai grupei, bet kuriam tėvui vertėtų sunerimti ir savęs paklausti, ar norima, kad vaikas užaugtų su tokiu agresyviu požiūriu į pasaulį. Tokiu atveju reikia reaguoti nedelsiant, nes gresia labai rimtos pasekmės – formuojasi neigiami elgesio bruožai“, – teigė L. Slušnys.

Komentarai

  • Neformalai – gyvo miesto atributas. Man taip gražu matyti jų būrius Vilniuj Katedros aikštėj ir taip pat atgaivintų Panevėžį, jei rinktųsi Laisvės a. Kad tik būtų kam rinktis

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų