Rašytojo kelią pasirinkęs V. Papievis juokaudamas atviravo, jog tokį sprendimą priėmęs todėl, kad nevairuoja, menkai teišmano namų apdailos darbus, o iš viso to, ką sugeba, rašyti jam sekasi geriausiai. M. Garucko nuotr.

Nedidelis didis rašytojas

Nedidelis didis rašytojas

Kol tiek jaunimas, tiek brandaus amžiaus skaitytojai medžiote medžioja V. Papievio knygas, jis pats, kaip ir visi didieji meistrai, susitikimo metu liko kuklus, su išskirtine meile ir pagarba skaitytojams.

Suvedžiotas panevėžietės

„Elvyra (poetė Elvyra Pažemeckaitė – aut. past.) yra ta moteris, kuri Valdą suvedžiojo“, – linksma gaida susitikimą su garsiu Lietuvos rašytoju, Nacionalinės premijos laureatu Valdu Papieviu pradėjo jo studijų bičiulis, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys. Į išskirtinį literatūrinį pasimatymą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje susirinko minia jau 25-erius metus Prancūzijos sostinėje gyvenančio V. Papievio kūrybos gerbėjų.

Atlydėjęs draugą į Panevėžį D. Kuolys patikino, jog nors išvilioti rašytoją iš Paryžiaus ir nėra labai sudėtinga, visgi niekam dar nėra pavykę prisikviesti jį leistis į turą po Aukštaitiją.

„Valdas į mano gyvenimą kaip rašytojas atėjo man įsimylėjus Paryžių, prancūzų kalbą, kurios niekada neišmoksiu. Kai skaitėme pirmąsias knygas, buvo baisiai smalsu, kaip ten Paryžiuje gyvenasi, ką žmonės ten veikia“, – atviravo E. Pažemeckaitė.

Smalsauti apie rašytojo gyvenimą yra ko. Diskusiją moderavęs D. Kuolys linksmai prisiminė pažintį su savo geru bičiuliu, sutiktu dar studijuojant pirmame kurse Vilniaus universitete. Pasak jo, V. Papievis jau tuomet buvo žvaigždė: publikavo savo kūrybą moksleivių žurnale, oriai vaikščiojo koridoriais, buvo pastebėtas ir vertinamas.

„Kai rašau, kad ir apie Paryžių, Provansą, man visuomet rūpi įterpti lietuviškų detalių, realijų, pavyzdžiui, skruzdytę, lipančią smilga, ar įdėti kokį nors aukštaitišką, pakibusį ir niekur neplaukiantį debesį.“

V. Papievis

„Vėliau Valdas, mūsų akimis, tuo rašytoju darėsi vis svarbesniu ir svarbesniu. Mums jis buvo tam tikras kartos balsas, sielų kamertonas“, – kalbėjo D. Kuolys.

Plačiai atsivėrus Europos durims, V. Papievis pasišovė išvykti į Paryžių, Atsiradus laisvai vietai autobuse, kuriuo į gastroles vyko choristai, rašytojas išvažiavo pasižmonėti ir į Lietuvą nebegrįžo.

Prieš tai rašęs ir kūręs gimtuosiuose Anykščiuose, vėliau – Vilniuje, jau trečią dešimtį V. Papievis sėkmingai kuria svetur.

Ištikimas gimtajai kalbai

Paryžius tuomet V. Papieviui atrodė tolimas kaip mėnulis, kurį daugiau pažinti teko iš knygų, dainų ir filmų. Tačiau žengus pirmąjį žingsnį ant paryžietiško grindinio, rašytojas prisipažino pasijutęs it visą laiką čia ir gyvenęs. Prancūzijos sostinė tiesiog įtraukusi, pasirinkusi būti, rodos, amžinu jo bendrakeleiviu.

„Paryžius mane pagavo ir iki šiol nepaleidžia – tad ką man dabar daryti?“, – susirinkusius gerbėjus linksmais pamąstymais prajuokino V. Papievis.

Ne veltui ir romane „Vienos vasaros emigrantai“ jis retoriškai klausia skaitytojo: „Ar miestai, kuriuose mes gimstame, yra tie miestai, kuriuose ir turėjome gimti?“ arba „ar mes pasirenkame miestus, ar miestai pasirenka mus?“

Vis dėlto, kaip paminėjo pats, kad ir kur gyventų bei kurtų, populiarumo viršūnes pasiekiančius romanus jis nori rašyti tik gimtąja arba, kaip pasakytų prancūzai, motinos kalba.

„Yra gabių žmonių, kurie lengvai mokosi kalbų, jomis žongliruoja. Aš toks, deja, nesu ir niekada nerašysiu jokia kita kalba, tik lietuvių. Ji man atskleidžia net ir tai, ko aš pats savyje nežinojau esant. Ji atveria man langus į pasaulį, į patį save tiek, kiek jokia kita kalba neatveria. Tai yra ir džiaugsmas, ir pasmerktumas – likti savo kalboje“, – svarstė V. Papievis.

Išeivis rašytojas dabar dažnai priskiriamas prie literatūrines tradicijas puoselėjusių žymių anykštėnų rato, kuriam priklausė J. Biliūnas ar A. Vienuolis. Kai kas V. Papievio tekstus mėgina sieti su tam tikru aukštaitišku lyrizmu, egzistenciniu jautrumu.

Autorius patikino nebėgantis nuo savo šaknų, tačiau kurdamas negalvoja nei apie tradicijas, nei kilmę. Bet yra šis tas, kas popieriaus lape išsiliejančias mintis papildo intuityviai.

„Kai rašau, kad ir apie Paryžių, Provansą, man visuomet rūpi įterpti lietuviškų detalių, realijų, pavyzdžiui, skruzdytę, lipančią smilga, ar įdėti kokį nors aukštaitišką, pakibusį ir niekur neplaukiantį debesį“, – prisipažino autorius ir iš karto pridūrė pastaruoju metu to sąmoningai vengiantis.

Įkvepiantis nieko neveikimas

V. Papievis Lietuvos literatūros, kultūros lauke – didelis dydis. Tačiau sakosi turintis į ką lygiuotis. Ir šį kartą, anot jo, tenka ir vėlei atsigręžti į Aukštaitiją, Vyžuonas, kur gimė rašytojas Bronius Radzevičius.

„Jis man – vienas iškiliausių lietuvių prozininkų. Tas jo sąmonės srautas, rašymas, kuris tampa egzistencine būsena, ir rašymas, kuris tampa gyvenimu, ir rašymas, kuris tampa likimu“, – susižavėjimo neslėpė Panevėžyje apsilankęs svečias.

Vis dėlto didžiausią stimulą jo kūrybai davė Chulijas Kortasaras – Lotynų Amerikos, argentiniečių rašytojas, kurio knyga „Žaidžiame klases“ pasirodė tuomet, kai V. Papievis mokėsi vienoje iš baigiamųjų klasių, dar begyvendamas Anykščiuose.

„Taip į tą knygą įnikau, kad ji man tapo aštuoniolikmečio biblija. Nesitraukdavau nuo jos, ištisai skaičiau. Pasirodo, toji knyga buvo ir Vilniuje visiems sumaišiusi protus“, – prisiminė jis.

Į išskirtinį literatūrinį pasimatymą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje susirinko minia jau 25-erius metus Prancūzijos sostinėje gyvenančio V. Papievio kūrybos gerbėjų. M. Garucko nuotr.

Rašytojo kelią pasirinkęs V. Papievis juokaudamas atviravo, jog tokį sprendimą priėmęs todėl, kad nevairuoja, menkai teišmano namų apdailos darbus, o iš viso to, ką sugeba, rašyti jam sekasi geriausiai.

Ir sako pavydintis rašytojams, kuriems tai yra profesija, kurie gali suplanuoti, kiek ir kada rašyti. Pačiam gi to padaryti nepavyksta, nes neaplankius „rašymo būsenai“, prie kompiuterio gali sėdėti valandų valandas, o teparašyti vos kelis sakinius, bet ir tuos pačius lengva ranka ištrinti.

„Rašymas man yra egzistencinė būsena. Tokia būsena, kai labiausiai nuo visų ir nuo pasaulio atsiriboji ir kartu su visais susilieji“, – kalbėjo V. Papievis.

Anot jo, tinkama rašymui nuotaika neaplanko kasdien, gali neaplankyti ir keletą metų, tačiau jos, kaip sakė pats, nieko neveikdamas laukia su malonumu: „Tam man reikia būti su savimi, nieko neveikti, ilgai sėdėti ant Senos krantinės ir žiūrėti į po mano kojomis srūvantį vandenį arba vieną nuo kitos prisidegant cigaretes sėdėti kokioje nors Paryžiaus kavinės terasoje.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų