(Ne) liūdnas Panevėžio slibinas

(Ne) liūdnas Panevėžio slibinas

Žvelgiant į panevėžietį Dominyką Vaitiekūną, nekyla jokių abejonių, kad jo vieta scenoje. Nuolat besišypsantis ir energijos kupinas vaikinas ieško naujų erdvių talentui išreikšti ir nežada sustoti.

Panevėžietis Dominykas Vaitiekūnas aktoriaus kelią atrado dar vaikystėje. Trečioje klasėje draugė tarstelėjo, kad jam labai tiktų vaidinti, ir patarė eiti į teatro studiją. Ši mintis Dominyką sužavėjo akimirksniu ir ilgai nedvejojęs jis ryžosi išmėginti savo sėkmę.

„Mokiausi „Saulėtekio“ tuomet dar vidurinėje mokykloje, o teatro studijai vadovavo Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Jonas Garliauskas. Jonas rūsčiai į mane žiūrėjo ir pasakė kažką panašaus: vaikeli, teatras sudėtingas ir rimtas dalykas, mes čia ne šiaip būrelis, o teatro studija. Tad jeigu nori ne tik pastrikinėti, o vaidinti – lengva nebus. Aš, tada būdamas trečiokas, jau labai rimtai žiūrėjau į gyvenimą, ir tai, kad reikės čia į kažką dar rimčiau žiūrėti, man pasirodė patrauklu“, – kelionės pradžią prisiminė jaunas vyras.

O lengva tikrai nebuvo. Reiklus vadovas spektaklius statydavo keletą mėnesių, pats kurdavo dekoracijas, apšvietimą, grimo eskizus ir visuomet rasdavo reikiamus spalvingus apdarus. Jauniesiems aktoriams netgi atnešdavo tikro grimo iš teatro, leisdavo mažiesiems kūrėjams pasijausti arčiau savo svajonės. Reiklaus vadovo dėka studija klestėjo iki pat jo mirties.

„Aštuntoje klasėje nusprendžiau keisti mokyklą ir kaip tik tais metais Julius Dautartas su Elona Karoblyte rinko teatro studiją teatre „Menas“. Teko net atranką įveikti, priėmė ne visus stojančiuosius. Man pasisekė. Ketverius metus iki pat mokyklos baigimo Elona buvo mano mokytoja“, – kalbėjo aktorius.

Dominykas prisiminė, kad E. Karoblytė ir J. Garliauskas turėjo ne vieną panašumą. Abu pirmieji mokytojai kėlė aukštus etikos standartus, pasižymėjo atidumu ir sąžiningu darbu. Jis visuomet stebėjosi Elonos plastiškumu ir iki šiol jai dėkingas už pagalbą pažinti savo kūną, jo judėjimą erdvėje ir scenos kalbos pamokas.

„Trečioje klasėje užlipęs ant scenos ir patikėjęs savo mokytojais, įgavau inertišką profesinį judėjimą, todėl baigęs mokyklą, reitinguodamas specialybes, pirmoje vietoje įrašiau vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Iš Panevėžio išsivežiau gana stiprų atsidavimą darbui, aukštus kriterijus, o tai vienu metu yra ir turtas, ir našta, nes labai skauda „chaltūrinti“, – pasakojo Dominykas.

Tobulėjimo link

Įstojęs į svajonių specialybės studijas, panevėžietis sau kėlė itin didelius reikalavimus. Jau turėdamas scenos patirties, jis tikėjosi viską atlikti kuo geriau ir negailėdavo sau priekaištų, jei kas nors nepavykdavo.

Panevėžietis sako negalintis savęs vadinti nei teatro, nei kino aktoriumi. Pusiau juokais, pusiau rimtai, Dominykas save apibūdina kaip scenos darbininką. Lauros Vansevičienės nuotr.

„Kai man buvo aštuoniolika metų, galvojau, kad žinau apie teatrą daugiau, negu manausi žinąs dabar. O scenoje tokia nuostata visada suveikia atvirkščiai – imi ir nebežinai. Kūrybai ir intuicijai veikti žinojimas kartais pakiša koją. Tiksliau, gal ne pats žinojimas, o žinojimas, kad turi žinojimą. Aš nemanau, kad žmogui pačios žinios trukdo. Tiesiog reikia joms neleisti užmušti spontaniškumo. Neuždusinti kūrybinės intuicijos, kuri yra svarbiausias dalykas scenoje. Jausti džiaugsmą būti scenoje. Šiaip mes ir gyvenam tokioje kančios kultūroje. Mums atrodo, kad rimtai dirbti ar kurti – tai kentėti. Žinoma, kartais taip būna, bet ar tikrai visada viską reikia daryti per kančią?“ – retoriškai klausė jis.

Jaunas vyras juokauja, kad per ketverius metus gyvenime būta visko: nuo smagių vakarų iki bemiegių naktų ir ilgų repeticijų. Tačiau patirtų sunkumų jis prisiminti ir sureikšminti nelinkęs ir sako, kad jeigu pradėtų vardinti visus išgyvenimus, jiems aprašyti neužtektų ir visų laikraščio puslapių.

Studijų metais D. Vaitiekūnas laiką scenoje leido ne tik vaidindamas, bet ir dainuodamas. 2008-aisiais kartu su kurso draugais Aiste Lasyte ir Vaidu Kublinsku sukūrė grupę „Liūdni slibinai“, kuri netruko pavergti jaunų žmonių širdis.

Kalbėdamas apie muzikinės veiklos pradžią, panevėžietis pasakojo visuomet troškęs dainuoti ir muzikuoti, o galiausiai supratęs, kad jeigu nesiims drąsių žingsnių – niekada nepasieks savo svajonės. Susibūrę į grupę, dainuojantys aktoriai keletą metų koncertavo itin intensyviai, išleido keturis albumus, tačiau šiuo metu bendrą kūrybinę veiklą jie kiek apleido ir ėmėsi asmeninių projektų.

Darbų netrūksta

Veiklos jaunojo aktoriaus gyvenime išties nestinga. D. Vaitiekūnas dažnai matomas teatro scenoje, įvairiose televizijos laidose ar kino projektuose, o jo galva tiesiog ūžia nuo naujų idėjų. Vienas naujausių jo darbų – bendras projektas kartu su akordeonistu Martynu Levickiu „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“. Darbų aktoriaus dienotvarkėje išties gausu, tačiau jis pats pripažįsta, kad kitaip gyventi jau nemokėtų.

„Kai pradedu lakstyti kaip šuo iškišęs liežuvį ir vos viską spėju – mažinu darbus, kai jų sumažėja, prisigalvoju visokių dalykų ir vėl lakstau iškišęs liežuvį. Čia, matyt, ir mano veržlus charakteris, ir įpročiai nuolat kurti verčia nesėdėti vietoje. Jeigu nori atrodyti žiūrovams įdomus, reikia pasiūlyti kažką nauja. Tokie scenos dėsniai – kiekvieną kartą iš naujo įrodyti, kad esi vertas būti scenoje“, – kalbėjo aktorius.

Panevėžietis sako negalintis savęs vadinti nei teatro, nei kino aktoriumi. Pusiau juokais, pusiau rimtai, jis save apibūdina kaip scenos darbininką. Nuolat dalyvaujantis skirtinguose projektuose, jis tikina, kad dirbdamas tik vieną darbą išprotėtų nuo monotonijos. Visgi, net ir būdamas darboholikas, aktorius sugeba pasidžiaugti ramiomis akimirkomis.

Vienuolika metų į gimtąjį Panevėžį nebent nuo scenos matantis Dominykas Vaitiekūnas tikina nepamiršęs savo miesto ir matantis jame vykstančius pokyčius – tiek džiuginančius, tiek, neslepia, gąsdinančius. Gyčio Vidžiūno nuotr.

„Kitą savaitę turėsiu dvi pamainas kino aikštelėje – viename lietuviškame filme vaidinsiu viešbučio administratorių. Bet kine filmuotis beveik netenka. Tai pirmas atvejis po keleto metų. Gal ir gerai, mano veiklos sričių ir taip daug – vedu renginius, vaidinu muzikiniuose spektakliuose, koncertuoju, pats kuriu sceninius projektus. Jeigu dar kine daug vaidinčiau, tai visai draugų nebeturėčiau. Niekas su manim nedraugautų dėl didelio užimtumo“, – juokavo aktorius.

Nuolat dėmesio centre besisukančiam jaunam vyrui, rodos, turėtų būti itin lengva susirgti žvaigždžių liga. O ir pats Dominykas nesigėdija pripažinti, kad visiems jauniesiems atlikėjams tenka pereiti šios ligos epidemijos etapą. Skiriasi tik tai, kokia, lengvesne ar sunkesne, ligos forma artistai perserga.

„Man, regis, pavyko išvengti ūmaus atvejo, bet visada yra rizika susirgti žvaigždžių liga. Turi saugotis. Kalbant rimtai, sėkmė visada daro psichologinę įtaką žmogui, ir ne tik scenos žmonėms. Tai nėra blogai, tiesiog taip yra, reikia būti budriam ir neužmigti ant praėjusios sėkmės laurų. Bet man, atrodo, užmigti sunku, nes dažnai pažadina mintis, kad neturiu nuolatinio darbo. Aš kartais sirguliuoju atvirkštiniu virusu – vis abejoju savim, pasiektu rezultatu, ne visada moku džiaugtis“, – pripažįsta pašnekovas.

Drąsa būti savimi

Maždaug prieš metus D. Vaitiekūnas žiniasklaidos puslapiuose sublizgėjo ne tik kaip talentingas artistas, bet ir žmogus, atvirai pripažinęs apie savo netradicinę seksualinę orientaciją. Nelengvą žingsnį aktorius nusprendė žengti siekdamas ramybės ir trokšdamas atsikratyti veidmainystės bei melo.

„Labai nemėgstu meluoti ir apsimetinėti. Ir galbūt norėjau padrąsinti tuos žmones, kuriems sunkiai sekasi susitaikyti su savimi. Tokie paaugliai, koks buvau ir pats, labai jautriai išgyvena visuomenės priešiškumą. Žinau ir savižudybės atvejų. Po savo viešo prisipažinimo sulaukiau itin daug žinučių, supratau, kad gyvenu burbule. Daugybė žmonių nuo to kenčia, kenčia ir jų artimieji“, – atvirai kalbėjo aktorius.

D. Vaitiekūnas pripažino, kad gyvendamas Panevėžyje pažinojo ne vieną dešimtį tokių paauglių, kurie nuolat kankinosi ir netgi nevengė savęs žaloti. Dalis jų, bėgdami nuo skausmo, išvyko ne tik iš Aukštaitijos sostinės, bet ir Lietuvos. Matydamas kitų skausmą, aktorius nusprendė papasakoti savo istoriją ir taip padėti palūžusiems žmonėms parodyti, kad jie yra ne vieni ir neturi ko gėdytis.

Visgi, net ir garsiai papasakojęs apie savo netradicinę lytinę orientaciją, aktorius apie asmeninį gyvenimą nėra linkęs itin atvirauti.
„Kiekvieną dieną privatumas ir intymumas tampa vis didesne antikvarine vertybe. Elektroninėje erdvėje mes viešiname tiek daug dalykų – nuo to, su kuo vyną ar kavą geriame, iki to, koks mūsų patalynės raštas. Kuo toliau, tuo sunkiau ir man atsispirti tai pagundai viską visiems rodyti. Kita vertus, privatumas yra prabanga, o aš mėgstu brangius dalykus. Tad bent jau kol kas nenoriu absoliučiai viso savo gyvenimo sudėti į socialinės erdvės srautą“, – teigė jis.

Kurti ir mėgautis. „Mes gyvenam tokioje kančios kultūroje. Mums atrodo, kad rimtai dirbti ar kurti – tai kentėti“, – sako Dominykas, pats įsitikinęs, jog menininkui privalu išsaugoti spontaniškumą. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Panevėžio nepamiršo

Vienuolika metų Aukštaitijos sostinėje negyvenantis aktorius tikina nepamiršęs savo gimtojo miesto. Žvelgdamas į Panevėžį, D. Vaitiekūnas pripažįsta, kad jame mato ne vieną gąsdinantį ir džiuginantį pokytį.

„Man liūdna, kad netekome tiek daug gyventojų, kad žmonės jaučiasi ekonomiškai ir emociškai nesaugūs, emigruoja. Bet aš juos puikiai suprantu. Kita vertus, tai ne tik Panevėžio, o visos Lietuvos problema. Bet matau ir kaip po truputį keičiasi mūsų mentalitetas, kaip liberalėjame, daromės atviresni, valomės, aiškiau ir drąsiau įvardijame savo problemas. Girdėjau, kad bent jau mano buvusioje mokykloje jaunuoliai vis dažniau atsiveria, nesislepia. Be to, žinau, kad Panevėžyje ir tokių jaunuolių mamos kartais susitinka pasidalyti savo patirtimi. Man tai yra ženklai, kad mes po truputį blaivėjame iš posovietinių sapnų“, – apie gimtojo krašto pokyčius kalbėjo jis.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų