Naujoji „Urvinė mama“ Lina Rastokaitė: „Sau motinystėje palinkėčiau į viską žiūrėti paprasčiau“

Naujoji „Urvinė mama“ Lina Rastokaitė: „Sau motinystėje palinkėčiau į viską žiūrėti paprasčiau“

Per kiek mažiau nei metus tikrų tikriausia legenda tarp mamų ir ne tik jų tapęs spektaklis „Urvinė mama“ atsinaujina: motinystės džiaugsmus, vargus ir beprotybę scenoje šmaikščiai bei gyvybingai tyrinėja dar viena mama – aktorė Lina Rastokaitė.

Visai neseniai susilaukusi pirmagimio L. Rastokaitė kruopščiai repetuoja ne tik pjesės tekstus, bet ir savo asmenine patirtimi paremtas monospektaklio scenas bei džiaugiasi galėdama su žiūrovais pasidalyti kiekvienai mamai puikiai pažįstamomis, atviromis ir ironijos kupinomis mintimis apie tikrąjį motinystės veidą.

Lina, kokios emocijos, nuotaikos, įspūdžiai apima vaidinant šiame spektaklyje? Kuo įdomus buvo kūrybinis procesas?

Šis procesas, kaip ir visi procesai teatre, – su savais pakilimais bei nuopuoliais. Man labai patiko medžiaga, kai pirmą karta ją perskaičiau, bet tikrai nebūčiau jos supratusi, jei pati visai neseniai nebūčiau susilaukusi vaikelio. Tam tikros pjesėje aprašomos situacijos labai pažįstamos man pačiai, o dėl kai kurių kitų situacijų reikėjo pasikonsultuoti su savo draugėmis. Užaugau trijų vaikų šeimoje, todėl apie daugiavaikių tėvų beprotybę šiek tiek žinau iš savo pačios šeimos. Vis dėlto augdama buvau jauniausia, todėl man kliūdavo mažiausiai bausmių ir viskas būdavo atleidžiama… (juokiasi) O grįžtant prie kūrybinio proceso – per repeticijas vis renku įvairiausią informaciją, klausinėju, ko nesuprantu – pasiteirauju režisieriaus (Kirilo Glušajevo – past.), kuris irgi turi tris vaikus. Tai labai padeda.

Galerija

Kiek asmeninės patirties nugulė į spektaklį? Ar įsivaizduojate save kaip daugiavaikę mamą?

Jau ilgus metus kalbama, kad Lietuvoje demografinė padėtis tragiška, visi emigruoja ir nebus kam prižiūrėti mus senatvėje. Mano aplinkoje, kad ir kaip būtų keista, beveik visi draugai – daugiavaikiai: jie turi po tris ar net keturis vaikus. Visi šie žmonės laimingai gyvena ir džiaugiasi tėvyste. O man kol kas užtenka vieno – jo tikrai per akis, ir sunku net suvokti, kaip būtų, jei turėčiau daugiau vaikų. Tačiau iš savo pažįstamų rato matau, jog žmonės susitvarko. Žinoma, būna dienų, kai išeinama iš proto, bet viskas susitvarko ir jie toliau sau gyvena.

Spektaklyje kalbama, jog būti mama – visiškai išprotėjęs reikalas. Kaip manote, ar yra receptas, kaip nepamesti galvos motinystės karuselėje?

Išties nežinau – nors yra įvairių receptų, nė vienas iš jų, mano galva, nepadeda. Beprotybės motinystėje tikrai yra užtektinai. Aš kartais dabar paskambinu savo mamytei – pati esu vėlyva mama, – ir klausiu: „Mamyte, kaip tu mus užauginai? Aš neįsivaizduoju, iš kur tu galėjai turėti tiek kantrybės?“ O ji atsako: „Tiesiog auginau ir užauginau.“ Taigi, nors ir būna tų receptų, man atrodo, kad vieno tinkamiausio nėra, nes vieną dieną vis vien ištinka beprotybės protrūkis, po kurio viskas ir vėl susitvarko.

Kas jums asmeniškai yra didžiausi iššūkiai motinystėje? Kuo tai skiriasi nuo to, kaip įsivaizdavote, kokia būsite mama?

Viskas, absoliučiai viskas tampa kitaip! Spektaklio kertinė frazė – „Viskas pasikeičia, kai susilauki vaikų.“ Ir iš tiesų viskas pasikeičia! Negalėčiau pasakyti, kad nesitikėjau vieno ar kito dalyko – tiesą sakant, aš visai negalvojau, jog bus taip kardinaliai kitaip. Diena su naktimi, rytas su vakaru susimaišo, po to ateina kitas etapas, o po jo – dar kitas… Manau, kad tie, kurie augina vaikus, tiesiog supranta, jog visas gyvenimas tampa kitoks. Taip jau yra.

Ko palinkėtumėte kitoms mamoms ir sau pačiai? Kaip manote, ko labiausiai reikia tapus mama?

Aš neįsivaizduoju, ko palinkėti kitoms, bet sau palinkėčiau, jei tik įmanoma, paprasčiau žiūrėti į tam tikrus dalykus. Būdama mama taip smarkiai sureikšmini kiekvieną smulkmeną… Kiekvienas vaiko kąsnis, kostelėjimas tampa toks neįtikėtinai reikšmingas! Tai būna ir tokie dalykai, į kuriuos visai nereikėtų žiūrėti su perdėtu susirūpinimu, tačiau viskas atrodo labai sudėtinga. Aš pati dar kol kas negaliu žiūrėti paprasčiau. Kalbama, jog su antru vaiku būna lengviau… Neseniai sutikau draugę, kuri pagimdė trečią vaikelį, ir ji man pasakė: „O Dieve, jei tik būtų įmanoma pradėti gimdyti nuo trečiojo vaiko!“ Tik tada viskas aiškėja ir paprastėja.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų