Panevėžio muzikinio teatro scenoje žiūrovus kerėjo miuziklas „Muzikos garsai“. J. Vaičikonio nuotr.

Naują kvėpavimą įgavę „Muzikos garsai“

Naują kvėpavimą įgavę „Muzikos garsai“

 

Vieną garsiausių kino istorijoje miuziklų „Muzikos garsai“, sukurtą dar 1965-aisiais metais, pamena daugelis. Nuostabios meilės istorijos libretas paremtas realiais įvykiais ir sukurtas pagal Marijos Augustos fon Trap memuarus „Dainuojančios Trappų šeimos istorija“. Ekranizacija sulaukė milijonų simpatijų, buvo nominuota dešimčiai „Oskarų“ ir net penkis kartus pelnė šią visų geidžiamą statulėlę.

Nenuostabu, jog režisieriaus Roberto Vaizo juosta įkvėpė ir ne vieną Lietuvos kūrėją. „Muzikos garsai“ teatralizuoto koncerto ar miuziklo formą jau buvo įgavę tai vienoje, tai kitoje šalies scenoje, tačiau Panevėžys vis laukė.

Kviestinės žvaigždės

Praėjusios savaitės pabaigoje dviejų dalių miuziklą visuomenei pristatė Panevėžio muzikinis teatras su režisieriumi Nerijumi Petroku ir dirigentu Vidmantu Kapučinsku priešakyje.

Panevėžio muzikinio teatro scenoje ir šį kartą pasirodė nemaža dalis solistų iš kitų Lietuvos teatrų. Ilgą laiką tame pačiame spektaklyje Kaune atlikdavusiai vienos iš Kapitono vaikų – šešiolikmetės Lizos – vaidmenį, dabar Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą pelniusiai Kauno valstybinio muzikinio teatro solistei Kristinai Siurbytei patikėtas pagrindinis – Marijos vaidmuo.

Jau pirmoji miuziklo scena prasideda K. Siurbytės solo partija – ji žiūrovams uždainuoja kalnų fone.

Žymus šalies sopranas tobulai įkūnija Marijos charakterį. Kaip sako Vyriausioji motinėlė (atlikėja L. Česlauskaitė), „ji – vaikas“. Valiūkiška, kartais atrodanti kiek naivoka, lengvai žengianti per pasaulį, tačiau užantyje slepianti ypatingą gebėjimą įtikinti, susidraugauti, palenkti savo pusėn.

Nuo pirmųjų akimirkų pro akis negali praslysti scenografės ir kostiumų dailininkės Ritos Kosmauskienės indėlis.

Palyginti nedidelę muzikinio teatro sceną užpildo masyvios, dinamiškos konstrukcijos. Ant jų atgyja gamtos peizažai, nakties mozaikos ar vienuolyno menės atvaizdai bei detalės. Naujus rekvizitus paties vaidinimo metu įneša antraeilius vaidmenis atliekantys aktoriai, pavyzdžiui, liokajus ar vienuolės.

Pastarųjų tercetą papildo užburiantis Laimos Česlauskaitės sopranas – Vyriausiosios motinėlės abitas negali paslėpti solistės polėkio bei ekspresijos, gebėjimo valdyti vokalą.

Kapitoną Georgą fon Trapą įkūnijantis solistas Raimondas Baranauskas net ir ne visai nepriekaištingą klausą turintį klausytoją užburs ne tik savo baritonu, bet ir nuostabia dikcija.

Aiškiai tariami R. Baranausko žodžiai nesukėlė problemų klausantis teksto. Tačiau tai pavyko ne visais atvejais.

Ne visad aiškiai girdėjosi tyliau ar ne taip aiškiai kalbančių aktorių tekstas. Galbūt tam tikri techniniai niuansai kišo koją, tačiau, nors kiekvienam scenoje pasirodančiam atlikėjui buvo pritvirtintas mikrofonas, jis nebuvo panaudojamas iki galo. Keista, jog pasirinkta leisti solistus gerai girdėti tik jiems atliekant muzikines partijas, o sakant tekstą nuspręsta mikrofonų nenaudoti.

Smulkmeniškam žiūrovui pro akis nepraslys ir dar viena detalė. Į sceną vienais naktiniais marškiniais išėjusi ir besiruošianti miegoti pagrindinė veikėja Marija į lovą eina gulti…su juodomis pėdkelnėmis. Viena skambi frazė byloja: stilius draugų neturi. Akivaizdu, jog skubos tvarka nusimauti ir vėl apsimauti pėdkelnes nebūtų labai lengva, visgi dar reikėtų paieškoti tinkamo sprendimo.

Ne vien dainos

Spektaklis, kaip ir pridera miuziklui, iš tiesų labai nuotaikingas ir dinamiškas. Lygias teises su muzikiniais numeriais turi šokis. Didžiajai daliai atlikėjų tenka ne tik dainuoti, bet ir nemažai judėti scenoje. Čia pagrindiniams veikėjams prireikia sušokti net vokiečių ir austrų liaudies šokį – lendlerį, kurio neva mokomas vienas iš berniukų.

Pirmieji scenoje ne tik uždainuoja, bet ir pašoka vyriausioji kapitono dukra šešiolikmetė Lizl (atlikėja Justina Tomkutė) ir jos mylimasis Ralfas (atlikėjas Vaidas Dzežulskis).

Baletmeisterio Alfredo Kondratavičiaus įdirbis matomas ne tik šių, bet ir mažųjų atlikime. Kapitono vaikų vaidmenis kuria V. Mikalausko menų gimnazijos ir Muzikos mokyklos mokiniai. Jiems miuzikle tenka ne kartą atlikti pasiruošimo reikalaujančius sinchroniškus šokius. Drąsiai jaučiasi net ir pati mažiausioji aktorė – Gretos vaidmenį atliekanti mergaitė. Žinoma, muzikinio atlikimo atžvilgiu į priekį juos veda solistė J. Tomkutė.

Įtikinamai atrodo ir pati mažųjų vaidyba – tikras liūdesys ir, regis, nesuvaidintas džiaugsmas veiduose. Rodos, iš tiesų Marija „mažas ir nelaimingas mašinas“ pakeičia apsigyvendama jų tėvo namuose.

Dar viena kviestinė žvaigždė – Renata Norvilė – kuria Kapitono fon Trapo draugės Elzos Frau Šrėder rolę. Ji – visiška priešingybė Marijai. Vaikšto lėtai siūbuodama klubais, rengiasi tik aukštos kokybės drabužiais, vairuoja gerą automobilį, tačiau visai nieko nejaučia Kapitonui. R. Norvilė puikiai vizualizuoja lengvo ir sėkmingo gyvenimo besivaikančią damą, o savo fiziniais duomenimis šiek tiek primena ir kino juostoje tą patį vaidmenį atlikusią aktorę Eleanorą Parker.

Pirmoji miuziklo dalis iš tiesų įtraukia ir labai greitai prabėga. Šios dalies pabaigoje išsigandusi savo jausmų Marija grįžta į vienuolyną. K. Siurbytė iš tiesų pateisina savo Auksinio scenos kryžiaus laureatės vardą, itin natūraliai kurdama jausmų painiavą patiriančiosmoters paveikslą.

Antroji dalis prasideda sugriūvančios senos ir naujai gimstančios meilės scena. Šioje dalyje kur kas daugiau dainų ir mažiau vaidybos.

Miuziklui einant į pabaigą į sceną atkeliauja visa sunkioji artilerija: pučiamųjų orkestras, choristai – čia ir dabar kuriama tikra, didinga, ovacijų lydima šventė.

Didelį įspūdį palieka dirigento V. Kapučinsko vadovaujamo orkestro atliekama muzika. Besikartojantys melodijų motyvai giliai įstringa į galvą, o pasibaigus miuziklui dar kurį laiką norisi niūniuoti: do – re – mi.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų