Stogo virš galvos netekę panevėžiečiai kurį laiką gali glaustis ir Nakvynės namuose. Vieniems tai tampa tik trumpa gyvenimo stotele, o kiti čia sugrįžta kiekvieną žiemą.

Nakvynės namuose ieško žmogiškos šilumos

Nakvynės namuose ieško žmogiškos šilumos

Paspaudus šaltukui, į prekybos centrus, ligonines ar kitas įstaigas plūstelėjo ir gyvenamosios vietos neturintys asmenys. Nors Panevėžyje veikia Nakvynės namai, benamiai į juos dažniausiai užsuka tik pernakvoti. Tiesa, dalis gyvenimo vėtytų ir mėtytų žmonių čia randa ne tik šiltą lovą, bet ir žmogišką šilumą.

Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorės Linos Kazokienės teigimu, nors laikinai apnakvindinti paruošta dvi dešimtys vietų, bent jau šią savaitę, paspaudus pirmiesiems šalčiams, permiegoti susirenka apie dešimt benamių. Nakvynės namų aplinka gerokai jaukesnė ir šiltesnė nei apleisti pastatai, tačiau gyvenamosios vietos neturintys asmenys neskuba čia apsistoti.

„Nemanau, kad benamių mieste sumažėjo, gal, kol dar nelabai šalta, jie glaudžiasi kur kitur. Praėjusiais metais tokių žmonių buvo gerokai daugiau, nei turime vietų, tad teko gerokai pasispausti, kad visi sutilptų“, – pažymi L. Kazokienė.

Nors laikino apnakvindinimo paslaugos gali būti teikiamos ne daugiau kaip tris paras, pasak L. Kazokienės, niekas žmonių nevaro lauk, ypač kai lauke spaudžia toks šaltis. Tiesa, nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro benamiai turi palikti Nakvynės namus. To reikia, kad būtų galima dezinfekuoti ir tinkamai kitai nakčiai paruošti patalpas.

Nakvynės namuose paruošta dvi dešimtys lovų, kad benamiai galėtų pernakvoti šaltomis naktimis, tačiau kol kas tik pusė jų būna užimtos.

„Tokiems žmonėms stengiamės suteikti visą reikalingą pagalbą. Nors nakvynę suteikti galime tik tris paras, šių žmonių niekas nevaro, negalime jų stumti į aplinką, kur kiltų pavojus jų sveikatai ir gyvybei. Aišku, mūsų socialinės darbuotojos stengiasi įkalbėti juos laikinai apsigyventi Nakvynės namuose. Liūdina, kad tokių žmonių amžius vis jaunėja. Grįžti į visuomenę labai sunku, bet žingsnelis po žingsnelio įmanoma. Vien tik norėti nepakanka, reikia ir didelės motyvacijos pakilti iš gyvenimo dugno“, – kalbėjo L. Kazokienė.

Niekam nereikalingi

Ne vienerius metus su tokiais žmonėmis dirbanti Nakvynės namų vadovė Aurelija Skudienė teigė, kad dalis benamių jų namų duris praveria tik žiemą. Vasarą jie glaudžiasi apleistuose pastatuose ar savo pačių rankomis suręstose pašiūrėse, o atšalus orams, pernakvoti ateina pas juos. O tik prašvitus išsiruošia į darbą – iš konteinerių renka antrines žaliavas ir neša jas į supirktuves. Dalis imasi švaresnio darbo – prekybos centruose prašo žmonių išmaldos. Nors šiems nelaimėliams siūlomas ir kitoks gyvenimo būdas, tačiau beveik visi jie atsisako.

„Kalbiname juos likti ilgiau, bet didžioji dalis atsisako. Toks jų gyvenimo būdas. Normalaus darbo jie ir negalėtų dirbti, nes net 98 proc. iš jų turi didelių įsiskolinimų, tad pradėjus dirbti antstoliai nuskaičiuotų praktiškai visą atlyginimą. Todėl jiems geriau gauti socialinę pašalpą – 102 eurus, nuo kurių antstoliai nieko negali atskaičiuoti, ir prisidurti rausiantis po konteinerius ar prašant išmaldos“, – „Sekundei“ pasakojo A. Skudienė.

Tiesa, tie žmonės, kurie benamiais tampa netinkamai susiklosčius gyvenimo aplinkybėms, stengiasi lipti iš to dugno. Pasak Nakvynės namų vadovės, dažniausia priežastis, kodėl žmonės lieka be namų, – skyrybos. Vyrai namus palieka šeimai ir išeina. Nenusisekusių santykių kartėlį bandoma numalšinti alkoholiu ar kitomis priklausomybėmis ir atsitinka taip, kad žmonės lieka ir be darbo, ir be stogo virš galvos. Kartais priklausomybių turintys vyrai, suprasdami, kad skaudina ir skriaudžia savo šeimą, patys palieka namus. Visų jų kelio pabaiga būna Nakvynės namai.

Nakvynės namų vadovė A. Skudienė teigė, kad gyvenimo dugne atsidūrusiesiems labai svarbus artimųjų palaikymas. Kai žmogus jaučiasi kažkam reikalingas ir svarbus, ir kabintis į gyvenimą būna lengviau.

Dar kita dalis jų gyventojų čia priversti glaustis tik todėl, kad vaikams tampa našta. Seni tėvai vaikams perleidžia ar padovanoja savo butus ar namus ir kai tik būna sutvarkyta dovanojimo sutartis, jie tampa niekam nebereikalingi.

„Vaikai nebenori rūpintis savo senais ir ligotais tėvais. Kol sutvarkomi dokumentai neįgalumui gauti ir randama vieta socialinės globos įstaigose, užtrunka pusmetį ar dar ilgiau. Yra tokių vaikų, kurie nenori tokių rūpesčių, tad su visais dokumentais ir daiktais savo senus tėvus tiesiog atveža ir palieka prie mūsų įstaigos durų. Deja, tokie atvejai nėra pavieniai“, – apgailestauja A. Skudienė.

Be abejo, yra ir tokių žmonių, kurie stogo virš galvos netenka dėl savo lengvabūdiškumo. Sukčiai už keliasdešimt eurų įkalba stikliuko mėgėjus parduoti savo asmens dokumentą. Tuomet yra prisiimama paskolų ir greitųjų kreditų, apie kuriuos žmonės sužino tik į duris pasibeldus antstoliams. Atiduoti skolų nėra iš ko, tad žmonės lieka taip, kaip stovi.

Įkvepiančios sėkmės istorijos

Pasak A. Skudienės, ar žmogui pavyks išlipti iš gyvenimo duobės ir kaip greitai, labai daug priklauso nuo to, ar jis turi artimų žmonių, kurie palaikytų ir ištiestų pagalbos ranką. Tad ji pati dažnai stengiasi ieškoti benamių artimųjų, kurie padėtų atsitiesti. Paprastai tai būna tėvai.

„Kad žmogus pakiltų, reikalingas ir artimųjų palaikymas. Kurie tokių ryšių dar nepraradę, didesnė tikimybė, kad išeis iš mūsų ir gyvens savarankiškai. Žmogui svarbu, kad jį palaikytų, paskatintų, kad jis jaustųsi kažkam reikalingas. Tada atsiranda ir motyvacija, noras įrodyti šeimai, kad gali pasikeisti. Šį rudenį pas mus buvo apsigyvenęs vos 24-erių vaikinas, kuris iš namų buvo priverstas išeiti dėl priklausomybių. Prisipažinsiu, būna labai negera matyti tokį jauną žmogų Nakvynės namuose, bet džiaugiuosi, kad šis jaunuolis sugebėjo atsitiesti ir vėl grįžti į šeimą“, – kalbėjo Nakvynės namų vadovė.

Ji džiaugiasi, kad tokių sėkmės istorijų yra ne viena. Ne taip seniai jų įstaigoje apsigyveno jaunuolis iš įkalinimo įstaigos. Jo šeimoje buvo nuolat girtaujama, tad vaikinas išsinuomojo būstą ir išėjo gyventi atskirai. Tačiau susidėjęs su prasta draugų kompanija pateko į įkalinimo įstaigą. Kol atliko bausmę, mirė ir mama, ir tėtis. Giminaičiai, pasinaudoję tuo, kad vaikinas kali, susitvarkė visus turtinius reikalus be jo. Išėjęs į laisvę vaikinas neturėjo kur eiti. Pasak A. Skudienės, jaunuolis labai norėjo kabintis į gyvenimą, netrukus susirado vieną darbą, paskui ir antrą. Išsinuomojo kambarį ir išėjo gyventi savarankiškai. Tačiau niekada nepamiršo tų, kurie jam padėjo, tad vis užsukdavo į Nakvynės namus pasisvečiuoti. Matydama, kad jaunas vaikinas giminaičių buvo apgautas, A. Skudienė įkalbėjo jį kreiptis pagalbos į teisininkus. Po metus trukusių teismų maratonų jaunas vyras atgavo savo tėvų namus.

„Šią vasarą buvo išvykęs į Norvegiją, kad galėtų užsidirbti daugiau pinigų ir susitvarkyti namus, o neseniai pakvietė į svečius pasižiūrėti, kaip gyvena. Labai džiaugiuosi, kad po tokių išgyvenimų sėkmingai kabinasi į gyvenimą, dirba, dalyvauja benamių futbolo turnyruose visame pasaulyje. Tokios sėkmės istorijos visada įkvepia“, – pasakojo moteris.

Tarp dangaus ir žemės

Šiuo metu Nakvynės namuose laikino apgyvendinimo paslaugos teikiamos dvidešimčiai panevėžiečių. Kiekvieno iš jų gyvenimo istorija verta knygos puslapių. „Sekundės“ kalbinti vyrai pripažino, kad jei ne Nakvynės namai, jie būtų gatvėje.

Beveik šešis mėnesius valdiškuose namuose besiglaudžiantis Robertas atviravo, kad gyvenimas jo niekada nelepino, o mirus patiems artimiausiems žmonėms, jis liko vienas kaip pirštas.

Beveik šešis mėnesius valdiškuose namuose besiglaudžiantis Robertas sako, kad gyvenimas jo niekada nelepino. O jau kuris laikas buvo priverstas gyventi gatvėje. Vasarą, kai šilta, galima gyventi ir po atviru dangumi, tačiau žiemą jau sudėtingiau. Pasak vyro, tėvai, broliai ir sesuo jau mirę. Kai tarnavo armijoje, mirė jo vos 22-ejų metų sulaukusi žmona, o antros šeimos taip ir nesukūrė.

„Esu vienas kaip pirštas. Jau beveik šešis mėnesius gyvenu čia, o iki tol – tarp dangaus ir žemės. Vasarą gerai buvo ir kur po krūmais ar balkonais, bet atėjus žiemai jau per šalta“, – dėstė vyras.

Robertas pasakojo, kad tik grįžęs iš armijos pradėjo dirbti vairuotoju, teko darbuotis Dembavos, Ėriškių, Ramygalos kolūkiuose, vėliau – žemės ūkio bendrovėse, tačiau neteko darbo. Vairuotoju dirbęs vyras guodėsi, kad kol kas darbo paieškos bevaisės. Jam jau 62-eji metai, tad tokių darbuotojų niekam nereikia, o ir sveikata neleidžia dirbti kai kurių darbų.

„Darbo nebijau, ir dabar Nakvynės namuose tvarkau kambarius, plaunu koridorius ir tualetus. Deja, Darbo birža nieko pasiūlyti negali. Nežinau, kas manęs laukia, tikiuosi, kad ir toliau galėsiu gyventi Nakvynės namuose“, – sakė Robertas.

Gyvenimo audrų verpetuose

Neseniai iš Klaipėdos nakvynės namų į Panevėžį atkeltas Vitalijus yra visiškai aklas. Prieš keletą metų vyrui per išpuolį rūgštimi buvo išdeginta viena akis, veidas, krūtinė, jis viena ausimi nieko negirdi. O praėjusiais metais neteko regėjimo ir sveikąja akimi. Nors Kauno klinikų medikai dar bandė gelbėti sveikąją akį, tačiau nesėkmingai. Po operacijos vyras buvo pervežtas į Klaipėdos, kur tuo metu gyveno, nakvynės namus. Tačiau kadangi registruotas Panevėžyje, buvo įsodintas į autobusą ir išsiųstas į gimtąjį miestą.

„Mano gyvenimo istorijai papasakoti neužtektų ir dienos. Jeigu ne Nakvynės namai, būčiau likęs gatvėje. Esu visiškai aklas, tad nežinau, ar ten būčiau išgyvenęs. Čia darbuotojos mane visur už rankos palydi, nuperka valgyti. Esu joms be galo dėkingas. Teko gyventi ir Šiaulių, Klaipėdos nakvynės namuose, tad galiu pasakyti, kad čia tokiais kaip aš rūpinasi geriausiai. Klaipėdos nakvynės namuose neįleidžia, jeigu tik esi su kvapu, o čia darbuotojos neleis sušalti ant Nakvynės namų slenksčio“, – pagyrų Nakvynės namų personalui negailėjo Vitalijus.

Vyras pasakojo, kad jo sesuo gyvena Klaipėdoje, tačiau juo negali rūpintis. Nakvynės namuose jį aplanko tik Panevėžyje gyvenanti pusseserė. Nors turi dukrą, su ją bendrauja tik telefonu. Kaip pasakojo vyras, kai išsiskyrė su žmona, dukra atsidūrė globos namuose. Dabar ji universitete studijuoja psichologiją, tad tėvui nelabai kuo galinti padėti.

„Yra, kaip yra. Žinau, kad Nakvynės namuose ilgai gyventi negalėsiu, bet dabar tvarkomi dokumentai, gal kokiuose globos namuose apgyvendins, nes be kitų pagalbos sunkiai išsiversiu“, – atsidūsta Vitalijus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų