Juozas ir Jolanta Lebednykai jaukiame, gausybės skulptūrų puošiamame savo namų kiemelyje.

Mūzos lenkiasi darbštiesiems

Mūzos lenkiasi darbštiesiems

 

Šimtmečio kelyje krašto kultūros istoriją rašė ir žinoma panevėžiečių Juozo bei Jolantos Lebednykų pora.

Akmuo, metalas, medis, molis, – skulptoriaus Juozo Lebednyko rankoms bei mintims paklūsta bet kokia medžiaga.

Kūrybingas menininkas visada turi ką pasakyti ir neabejotinai žino, kaip tai padaryti. Todėl jo kūriniai – svarūs ir prasmingi, skaičiuojami jau, ko gero, tūkstančiais, vertinami, pripažįstami, puošia ne tik Panevėžio bet ir kitų Lietuvos miestų erdves.

Jo žmona Jolanta, su kuria petys į petį jiedu žengia jau daugiau kaip keturiasdešimt metų, žino, kad Juozui kūryba nėra darbas, – tiesiog toks jo gyvenimo būdas.

„Pieta“ – Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje, „Žiedas“ – J. Urbšio gatvėje, „Sraigė“ – Laisvės aikštėje prie banko, „Paukščiai“ – bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ kieme, paminklas 1863 metų sukilėliams aikštėje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, „Burės“ – miesto Savivaldybėje – tai tik dalis kiekvieną dieną Panevėžyje visiems matomų J. Lebednyko darbų.

Panevėžiečio darbai rikiuojasi ir kitose Lietuvos vietose, puošia jo gimtinę – Onuškio miestelį Trakų rajone, puikuojasi muziejų kolekcijose – net Vašingtono Baltuosiuose rūmuose, Briuselyje Europos Parlamente.

Saviraiškai ieškoma pačių įvairiausių galimybių ir medžiagų. Kūrybinio kelio pradžioje jam buvo priimtiniausia Lietuvos skulptūrai kiek neįprasti darbai – kalstyti vario reljefai. Už šiuos kūrinius J. Lebednykas yra pelnęs laureato vardą respublikinėse jaunųjų dailininkų parodose.

Paskui atsirado bronza, granitas, marmuras, akmens masė. Kai kuriuose kūriniuose naudojamos net buitinės medžiagos –padargai, jų liekanos, santechnikos detalės ir pan.

Skulptorius sako, kad jam įdomu dirbti su visomis medžiagomis, svarbu tai, ką jos pačios leidžia. Kiekviena savita: akmuo – monumentaliausias, bronza – mažiau monumentali, šamotas mėgsta aptakias formas. „Ką medžiaga diktuoja, tą ir darai“, – sako menininkas.

Pernai su skulptoriaus darbais ir gebėjimais visuomenė turėjo puikią galimybę susipažinti plačiau – rengtos jubiliejinės skulptūrų parodos, pavadintos „Laiko erdvė“.

Menininko 70-mečio ir kūrybinio 45-mečio jubiliejams skirtose ekspozicijose buvo galima pamatyti kalstyto vario reljefus, bronzines, akmens ir keramines skulptūras.

Parodos atidaryme J. Lebednykas pasakojo idėjų kūrybai pasisemiantis gamtoje ir jas perkeliantis į tinkamiausią medžiagą – akmenį, bronzą, šamotą, medį. „Bandau konkrečioje medžiagoje atskleisti tai, kas jai būdingiausia, kas yra didžioji šios medžiagos jėga, galimybė augti, transformuotis, daugintis, o paskui sugrįžti į pradinę formą,“ – sakė tuomet skulptorius.

Naujausi Juozo Lebednyko piešiniai netrukus bus įrėminti ir papildys gausią jo darbų kolekciją.

Nuo 1973 metų J. Lebednykas yra surengęs 27 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 90-yje grupinių parodų, 7 simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje.

Tarp gausybės jam skirtų apdovanojimų – Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija, Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto didžiojo medalis.

Įkvėpimo nelaukia

Žinodamas apie gausybę skulptoriaus darbų bei aukštus jų įvertinimus, galėtum įsivaizduoti šį žmogų esant tvirtą, išdidų, kartais maloniai leidžiantį gėrėtis savo darbais bei žavėtis asmenybe.

Tačiau pažįstantieji J. Lebednyką iš tokio apibūdinimo tik pasijuoktų – smulkaus sudėjimo, kuklus, nekalbus žmogus greičiau primena nedrąsų, su didžiojo meno projektais mažai susijusį kabineto darbuotoją.

Jokių išraiškingų pasakojimų nei apie savo kūrybos procesus, nei apie pripažinimą, jokių padebesių iliuzijų – vyras tiesiog diena iš dienos valanda po valandos dirba.

Kiek nustemba, išgirdęs klausimą apie įkvėpimą: kada šis dažniausiai aplankantis, idėjas padiktuojantis. „Jeigu įkvėpimo lauksi, jis gali ir neateiti. Pradėjus dirbti ir įkvėpimas, ir idėjos, ir sprendimai atsiranda“, – paprastai paaiškina.

O štai kaip apie skulptorių J. Lebednyką yra sakęs žinomas Lietuvos dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis: „Nepasiduokite lengvai šventinei iliuzijai, brangieji, Juozas tarytum su mumis, bet tuo pačiu metu ir kitur. Nors jis dabar su šypsena priima jubiliejinius sveikinimus, savo mintimis ir visa esybe jis gali būti kitoje vietoje, tikrame savo alcheminių atkerėjimų ir metamorfozių pasaulyje, kur gimsta ir veriasi nauji formų ir medžiagų sąskambiai, kur kantriai ir lėtai išauginamas skulptūrų sodas, o jo vaisiai vėliau pabyra į mūsų netobulas gyvenimiškų erdvių plynes.“

Kas galėtų geriau šį menininką apibūdinti? J. Lebednykas visada visas paniręs į darbą – kūrybą. Ir nežinai, ką jis, bendraudamas su tavimi, mintyse jau dėlioja, lipdo, kala, piešia.

Lebednykų namuose nesuskaičiuojama gausybė paukščių, angelų, moterų, vėžlių, kolonų, vabzdžių ir įvairiausių kitokių būtybių, formų, minčių, išraiškų, spalvų…

Šiuo metu skulptoriaus kuriamas darbas „Ave, vita“ netrukus papuoš polikliniką Vilniuje. Tuo pat metu gimsta ir Trakuose esančiam Angelų kalneliui skirtas „Gamtos angelas“. Dirbtuvėse ir daugiau neseniai pradėtų darbų – pasakojančių kaskart vis kitą, o kartu tarsi tęsiančių tą pačią – laiko ir būties – istoriją.

Naujausi – praėjusios žiemos kūrybos rezultatas – ne tik skulptūros bei statulėlės. Didelio kambario grindys nuklotos neseniai vaškine pastele pieštais paveikslais – ryškūs, iškalbingi darbai dar laukia, kada bus įrėminti. Šaltasis metų periodas visas skirtas kūrybai, atsikelia Juozas rytą – ir į dirbtuves.

O štai orams atšilus, menui tenka kiek pasislinkti ir daugiau vietos duoti dar vienam svarbiam šio gyvenimo veikėjui – gamtai.

Menininkas, kaip pats sako, tarp miškų ir ežerų užaugęs, jaučia ypatingą ryšį su gamta.

O be žvejybos jo metai nė neįsivaizduojami – vasarą išvažiuoja į Rusnę ilgesniam laikui, įsikuria laukinėje gamtoje vienas ir žvejoja, kiek širdis geidžia. Tas metas jam būna didžiausia atgaiva, pramoga, poilsis. Nieko negalvoja, neplanuoja, nekuria – tiesiog būna. Mėgaujasi.

Nors kas ten žino, kokiose sielos kertelėse tuo metu jau pradeda megztis nauji siužetai.

Dar vienas svarbus skulptoriaus bei jo žmonos vasaros akcentas – kelionės. „Sekundė“ užtiko porą ką tik grįžusią iš Sicilijos, – kartu su sūnumi bei jo drauge keliavo po šią įspūdingo grožio bei įdomios istorijos salą, žavėjosi gamta, miestais, architektūra. Įspūdžiai dar švieži, dar neįamžinti kūriniuose.

O štai pernykštės išvykos į Kretos salą ženklus jau galima rasti ne vienam darbe. Daug J. Lebednyko kūryboje yra ir indiško skambėjimo bei spalvų.

Indija besižavintis menininkas po šią šalį keliavo net tris kartus ir tai, ką įspūdžių pasisėmęs sukūrė, galėjo pamatyti ir žiūrovai.

Juozo Lebednyko kūriniai – įvairių formų, spalvų, prasmių ir skambėjimų.

Buvo surengta J. Lebednyko skulptūros, fotografijos ir vaizdo darbų paroda „Myliu Indiją“.

Jos pristatyme teigta: „Kelionių dvasios įkvėpti J. Lebednyko kūriniai kviečia persikelti į Rytus. Indija – menininko apkeliauta šalis, kurioje istorijos ir kultūros tąsa jaučiama gyva kiekviename žingsnyje, įamžinta vaizdo filme ir nuotraukose. Šiuose kelionių įspūdžiuose ryškus skulptoriaus žvilgsnis, fiksuojantis šventyklų ir, aišku, akmens, marmuro, kitų medžiagų pavidalus.“

Kasdieniame skulptoriaus darbe, jo parodų atidarymuose, pripažinimo akimirkomis visada šalia buvo ir yra jo žmona Jolanta.

Lemtinga pažintis

Lemtis, leidusi susitikti šiems dviem žmonėms, matyt, turėjo ir savą tikslą – sutuoktiniai, vienas kitą papildydami, daug nuveikė ir paliko gana ryškų pėdsaką Panevėžio krašto kultūros istorijoje.

Įdomu, jog abu jie gimę Trakų rajone, bet vienas kitą sutiko ir pažino būtent Panevėžyje. Tiesa, Jolanta tuomet save jau galėjo laikyti tikra panevėžiete – nuo paauglystės šiame mieste gyvena, atsikėlė kartu su tėvais čia vos 12 metų.

J. Lebednykas Panevėžyje atsidūrė baigęs studijas Valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) ir armijoje atitarnavęs. 1973 metais jis pradėjo dirbti Vaikų dailės mokykloje.

Jolanta Būtėnaitę vaikinas pamatė Panevėžio dramos teatro scenoje – mat ji nuo 1972-ųjų keletą metų mokėsi J. Miltinio dramos teatro studijoje, vaidino.

Vėliau ištekėjo, baigė Vilniaus valstybinį universitetą, filologijos fakultetą, dirbo mokytoja, o nuo 1990 iki 2016-ųjų – Dailės galerijos direktore.

Ja tapo dar rekonstruojant naujuosius Dailės galerijos rūmus. Pats pirmas renginys šiuose rūmuose buvo jubiliejinė garsaus dailininko Kazimiero Naruševičiaus kūrinių paroda. Paskui J. Lebednykienė buvo daugybės įvairiausių parodų, susitikimų, koncertų, edukacinių programų rengėja, iniciatorė, kuratorė, sudariusi ne vieną leidinį, katalogą.

Menas šios šeimos gyvenime visada buvo svarbiausias, tad nenuostabu, kad ir vaikai pasuko tais pačiais keliais. Sūnus Lukas baigęs skulptūros studijas vėliau pasirinko architektūrą ir dirba toje srityje, dukra Miglė – žinoma tekstilininkė, dėstytoja.

Lebednykų porai apibūdinti, ko gero, tiktų dar viena citata iš V. Kinčinaičio pasisakymo: „Panevėžio miesto pakraštyje, eglių šešėlyje, jaukioje samaningų žolynų apsuptyje ir vynuogių šakų pynėse oriai rymanti Juozo ir Jolantos Lebednykų raudonplytė pilaitė – tai ne tik Juozo dirbtuvė. Greičiau tai suokalbiška meno priebėga, šios poros išpuoselėta reiklaus kūrybiškumo erdvė bei „biografinis“ miesto meninio gyvenimo archyvas.“

Panevėžys ir pasaulis

J. Lebednykienę žmonės žino ne tik kaip ilgametę Dailės galerijos direktorę. Didelis šios moters – Lietuvos kultūros veikėjos, kultūros vadybininkės, galerininkės nuopelnas – tarptautinių keramikos simpoziumų organizavimas, kolekcijų formavimas.

Tie simpoziumai, sutraukiantys garsius keramikus iš viso pasaulio, nuo 1990-ųjų tapo svarbiu įvykiu miesto gyvenime.

Aprašomi, filmuojami ne tik vietos žiniasklaidos keramikų simpoziumai traukė visos šalies meno žmonių dėmesį.

Ne taip paprasta būdavo tuos simpoziumus surengti, – laikas ir ryšio galimybės buvo kitokie nei šiandien.

O rengėjams labai norėjosi viską sustyguoti taip, kad dalyviai turėtų geras sąlygas kurti, išdegti darbus krosnyse, susipažinti su Panevėžiu, Lietuva.

„Stengėmės padaryti taip, kad visiems čia patiktų, būtų įdomu“, – sako organizatorė.

Tarptautiniai keramikos simpoziumai Panevėžyje rengiami nuo 1989 metų užima išskirtinę vietą tarp keramikai skirtų renginių. Tai – ilgiausiai, nepertraukiamai ir kryptingai šiuo metu Lietuvoje veikianti keramikų kūrybinė laboratorija.

Dailės galerija suformavo unikalią, vienintelę tokio pobūdžio Baltijos šalyse šiuolaikinės keramikos kolekciją. Joje yra 616 šamoto keramikos kūrinių ir kompozicijų, kuriuos sukūrė Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų dalyviai – 157 profesionalūs keramikai iš 35 valstybių.

Prieš porą metų – 2016-aisiais Panevėžyje vyko XXI tarptautinis keramikos simpoziumas „Lauko skulptūrinė keramika“. Tradiciniame, tarptautinį pripažinimą pelniusiame meno renginyje dalyvavo septyni kūrėjai.

Simpoziumo atidaryme tuometė Panevėžio miesto dailės galerijos direktorė J. Lebednykienė sakė:

„Šiemet sulauksime daugiau keramikų iš kaimyninių šalių. Taip jau susiklostė, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įdomūs buvo egzotiški kraštai, tad į simpoziumą suplaukdavo menininkai iš tolimų valstybių – Amerikos, Australijos, Japonijos. Šiemet dominuos Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos keramikai. Tiesa, pakvietėme keramikos, instaliacijų menininką iš Pietų Korėjos, taip pat dvi žinomas lietuvių keramikes.“

Pernai G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos erdvėse buvo atidaryta paroda iš Panevėžio tarptautinių keramikos simpoziumų kolekcijos. Parodos „Skambanti keramika“ eksponatai – tik nedidelė dalis to, ką simpoziumuose sukūrė menininkai.

Kolekcijoje buvo galima pamatyti garsių Australijos, Austrijos, Airijos, Baltarusijos, Danijos, Čekijos, Estijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Irano, Izraelio, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Pietų Korėjos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Meksikos, Naujosios Zelandijos, Norvegijos, Olandijos, Prancūzijos, Rumunijos, Suomijos, Švedijos, Šveicarijos, Taivano, Turkijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos keramikų darbus.

Štai iš kokių šalių į simpoziumus suvažiuodavo menininkai! Daugeliui jų tai buvo pirmą pažintis su mūsų šalimi, su jos keramika.

2016 metais pasaulinis tinklalapis „Culture Trip“ Panevėžio dailės galeriją pripažino viena iš dešimties svarbiausių Baltijos šalių galerijų.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų