Nors panevėžietei N. Tučkinei labai įdomu mechanika ir automobiliai, ji nemoteriška dėl to nesijaučia. M. Garucko nuotr.

Moteris ir keturi jos ratai

Moteris ir keturi jos ratai

Anekdotai apie moteris ir automobilius šiais laikais nebe tokie juokingi, kaip prieš kelias dešimtis metų. Tačiau padangą kelyje persimontuojanti dama vis dar traukia žvilgsnius. O jei ji dar ir variklio gedimus supranta, vyrams tai – sunkiai paaiškinamas reiškinys. Panevėžietei Nijolei Tučkienei patikėti patys svarbiausi – greitosios – automobiliai.

Kokie darbai vyriški, kokie moteriški – neišsemiama diskusija net ir šiais lygių galimybių laikais. Nors moterys Lietuvoje per pastarąjį šimtmetį išsikovojo teisę balsuoti valdžios rinkimuose ir net kandidatuoti juose, reta su tokiu pačiu entuziazmu eina į mišką pjauti medžių, kapoti malkų ar susiremontuoti savo automobilio.

Dėl teisės jį vairuoti niekas nebesiginčija, bet karbiuratorius, pusašis, stabilizatoriai ar traukės – tabu dažnai damai.

Panevėžietės Nijolės Tučkienės vyras turėtų vaikščioti užrietęs nosį. Jo žmona – profesionali mechanikė, puikiai išmananti net ir automobilio variklio sandarą.

Ši specialistė dabar prižiūri per dvi dešimtis Panevėžio rajono poliklinikos ir Greitosios medicinos pagalbos tarnybos automobilių. Nuo kovo ji gydymo įstaigoje eina už transporto priemonių techninę būklę atsakingo mechaniko pareigas.

Automobilių mechanika Nijolės gyvenimą lydi jau trisdešimt metų.

Išnarstė po detalę

„Man visada buvo įdomus automobilis. Ir nors tėvai jo vaikystėje neturėjo, nusprendžiau mokytis mechanikos. Niekas man neprieštaravo, neatkalbinėjo ir verčiau gydytojos profesijos rinktis nesiūlė. Šeima pritarė, kad reikia eiti ten, kur labiausiai traukia“, – prisimena Anykščiuose gimusi, bet Panevėžyje užaugusi 56-erių N. Tučkienė.

Baigusi mokyklą ji įstojo į tuometinį Panevėžio tarpmokyklinį gamybinį mokymo kombinatą S. Daukanto gatvėje. Kartu su Nijole į tą patį kursą mokytis atėjo dar dvi merginos.

Iki tol technikos beveik nepažinusi pašnekovė studijuodama išmoko kiekvieną automobilio detalę ir jos veikimą.

Be to, panevėžietė įgijo automobilio ir net autobuso vairuotojo pažymėjimą. Vienu metu ji svajojo ir apie motociklą, bet galiausiai suprato, kad labiausiai patinka ir patikimiausi yra keturi ratai.

Po mokslų panevėžietė įsidarbino dispečere transporto įmonėje. Šis darbas nebuvo itin artimas jos specialybei. O netrukus sukūrė šeimą ir susilaukė dviejų dukterų.

Grįžusi iš motinystės atostogų Nijolė pasinėrė į tikrąją mechaniką. Ji pradėjo dirbi automobilių detalių parduotuvėje.

„Man tai buvo geriausia praktika – juk ant stalo turėjau visą išnarstytą automobilį. Reikėjo žinoti kiekvienos markės specifiką, skirtumus“, – pasakojo mechanikė.

Mechanikė Nijolė dabar prižiūri per dvi dešimtis Panevėžio rajono poliklinikos ir Greitosios medicinos pagalbos tarnybos automobilių. M. Garucko nuotr.

Geriausias darbas – autoservise

Dar įdomiau N. Tučkienei tapo, kai įsidarbino automobilių remonto servisuose. Tais laikais, pasak panevėžietės, tokių specialisčių moterų buvo labai mažai.

„Jei ateidavau dirbti į servisą, visi žinodavo, kad tai būsiu aš. Dabar tokiose vietose jau dirba nemažai moterų. Bet anksčiau mūsų buvo saujelė“, – šypsosi N. Tučkienė.

Moteris tikina, kad remontuoti mašinas jai buvo fantastiškai įdomu. Čia specialistė jautėsi tobulėjanti su kiekviena diena, su kiekvienu nauju automobiliu.

Tiesa, pačiai gulti po ratais jai netekdavo. Nijolės pareigos buvo vadovauti remonto meistrams. Šie esą itin atidžiai įsiklausydavo į vyriausiosios mechanikės patarimus.

„Su vyrais, kuriems technikos tema – itin miela, bendrą kalbą rasti man nesunku. Visgi turiu pripažinti, kad ne visi jie nori klausyti šią sritį išmanančios moters. Kai kurie vis dar įsitikinę, kad mūsų lytis negali rimtai suprasti automobilių“, – pažymi pašnekovė.

Savo žmona jau seniai nebesistebi Nijolės vyras. Jis yra kitos specialybės atstovas, bet apie automobilius taip pat nemažai išmano. Tik šioje šeimoje vyriausiojo mechaniko titulas vis dėlto atiteko Nijolei. Sugedus mašinai, jos patarimo visada paklausia tiek sutuoktinis, tiek ir žentas. Tiesa, N. Tučkienės dukros tik ūgtelėjusios suprato, kokį svarbų darbą dirba jų mama.

„Vaikystėje jaunesnioji dukra net gėdydavosi pasakyti, kuo dirbu. Pradinėse klasėse, kai visų mamos buvo pardavėjos, mokytojos, ji slėpdavo, kad auga mechanikės šeimoje“, – juokiasi pašnekovė.

Bet dabar studijuoti išvykusi mergina, pasak N. Tučkienės, visiem giriasi, kad jos mama – išskirtinė.

Gedimą atskiria iš garso

Pati Nijolė išskirtinė nesijaučia. Jos nuomone, nėra nei vyriškų, nei moteriškų profesijų.

„Jei esi geras darbuotojas, domiesi savo sritimi ir tau tai patinka, nemanau, kad svarbi lytis“, – pabrėžė profesionalė.

Šiais laikais, anot jos, technika sparčiai tobulėja, modernėja ir reikia nuolat vytis naujas žinias. Panevėžietė paprastai mokosi per praktiką – knygos čia menkai gelbsti, žinių ir patirties įgyjama su nauju automobiliu. O ir pats mechaniko darbas nestovi vietoje, rankų darbą vis labiau pakeičia kompiuteriai, modernesnė įranga.

„Seniau mašinos būdavo gerokai paprastesnės. Dabar viskas sparčiai keičiasi ir vos spėji. Nebereikia tiek ir vargti – gedimus randa kompiuteriai, kitos diagnostikos priemonės“, – kalbėjo N. Tučkienė.

Tačiau ši moteris vis dar automobilio gedimą puikiai supranta iš jo garso. Net ir renkantis naujus ratus, jos vyras pirmiausia turi sulaukti savo mechanikės palaiminimo.

„Modelį parenka vyras, o aš patikrinu automobilio techninę būklę. Visko būna, kartais tenka ir atsisakyti nusižiūrėtos mašinos. Ko tik lietuviai nesugalvoja, kad parduotų! Bet aš dažnai atrandu tai, kas norima paslėpti“, – teigė Nijolė.

Vardydama, kaip verslininkai bando sukčiauti, pašnekovė prisimena legendinį „medų“ – priedą alyvos spaudimui ir kompresijai didinti. Šią gudrybę itin sunku suprasti, bet ji visada paaiškėja pakeitus tepalus.

Mechanikė automobilio gedimą gali pažinti ir iš garso. M. Garucko nuotr.

Rytas su alkoholio matuokliu

Bekalbant apie automobilininkų nuotykius, kalba pakrypo apie neseniai pasikeitusį degalų žymėjimą degalinėse. Dyzeliną ir benziną dabar skiria kitokie simboliai. Supainiojus degalų rūšį, ratai gali sustoti ilgam.

„Jei sumaišėte degalus ir vietoje dyzelino, tarkime, įsipylėte benzino, geriau visai nebepaleisti automobilio variklio – kitaip jau niekur nebeišvažiuosite. Stenkitės, kiek įmanoma, išsiurbti iš bako ne tuos degalud“, – patarė mechanikė ir prisiminė, kad toks atvejis yra buvęs ir jos dabartinėje darbovietėje – Panevėžio rajono greitosios medicininės pagalbos tarnyboje.

Kad šioje vietoje būna visokių klaidų, liudija ir įlūžusi greitosios stoties pastato siena. Ją, pasak N. Tučkienės, sugadino netyčia greičio ir stabdžių pedalus supainiojęs „greitukės“ vairuotojas. Ekstremaliame, įtampos pilname darbe tokių nesklandumų pasitaiko.

„Greitosios ekipažų darbas labai įtemptas, todėl visai nekeista, kad vairuotojas susipainiojo“, – sako Nijolė, nors prasitaria savo kolektyve esanti gana griežta.

N. Tučkienės darbas – rūpintis Greitosios medicinos pagalbos tarnybos automobilių technine apžiūra, jų remontu. Rytą ši moteris pradeda nuo degalų, kelialapių apskaitų ir alkoholio matuoklio. Su šiuo aparatu ji pasitinka ir išlydi kiekvieną darbovietės vairuotoją.

Paklausta, ar dėl tokių pareigų nesijaučianti vyriška moteris, Nijolė teigia niekada tokia nebuvusi: nei dirbdama greitosios stotyje, nei automobilių servisuose. Nors vaikystėje jai staliumi dirbęs tėtis buvo padaręs medinę mašinytę, pašnekovė mielai žaisdavo su lėlėmis.

Mechanikė net nėra pakeitusi savo automobilio padangos ir tikisi, kad to daryti nereikės.

„Jei nereikėtų didelių fizinių jėgų, pavyzdžiui, atsukti gerai užsuktų varžtų ar kažko sunkiai kiloti, manau, galėčiau sutvarkyti ir variklį. Man tai pati įdomiausia sritis. Bet aš turiu vyrą, be to, aš ir nesu šaltkalvis, tad remontuoti mašinų nesiimu“, – pridūrė Nijolė.

Jai labiausiai imponuoja rimtesnių markių automobiliai: „Audi“, „Mercedes“. Bet niekada nesirinktų komiškos išvaizdos „Multiplos“. Nors jos sutuoktinis vis bando įkalbėti žmoną tokią įsigyti. Taip pat mechanikė sako, kad nepirktų „Opel“ – jie nepatikimi dėl dažnų gedimų.

„Esu dirbusi prie „Opel“ automobilių ir man tokios mašinos niekada nereikėtų. Ką galvoja žmonės, kurie renkasi šią markę? Kaip žinoma, mūsų tautiečiai vis dar perka nenaujas, gerokai pavažinėtas transporto priemones“, – nuogąstavo N. Tučkienė.

Kalbėdama apie savo simpatijas transportui, pašnekovė patikino, kad jai svarbiausia techninė automobilio būklė ir tik po to jo švara, tvarka. Dabar panevėžietė važinėja mažu mersedesu.

Nekenčia saugos diržų

Tvarkinga ir rūpestinga mechanikė, atrodytų, turėtų būti ir labai sąžininga vairuotojai. Anaiptol – Nijolė pripažįsta gavusi ne vieną policijos baudą už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Į pareigūnų akiratį yra pakliuvusi už greičio viršijimą, o dėl diržų neužsisegimo jau vadinama piktybine pažeidėja.

„Tris kartus gavau baudą už neprisegtus diržus. Negaliu jų pakęsti, bet nauji automobiliai jau priverčia segtis signalizuodami. Taigi taisausi“, – šypsojosi N. Tučkienė.

Nepaisant tokių trūkumų, ji niekada nebuvo eismo įvykio kaltininkė. Nijolės automobilį labiau nei vairuotojos elgesys kelyje gadina duobėtos Panevėžio gatvės. Mechanikė labai džiaugiasi, kad remontuojama A. Jakšto gatvė ir joje įsikūrusios rajono poliklinikos „greitukių“ ratams bus saugiau grįžti į garažus.

Ne visas N. Tučkienės gyvenimas sukasi vien aplink ratus, duslintuvus ir stabdžius. Panevėžietė labai mėgsta keliauti – visas atostogas ir laisvadienius jiedu su vyru skiria kelionėms kemperiu. Ši šeima lanko gražiausias, nematytas vietas Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse, bet kada nors norėtų išvažiuoti ir toliau.

Komentarai

  • Įdomu kaip ši ponia būtų dirbus prieš šešis metus , kai visos greitukės buvo dešimties metų senumo.Atsirado gudrutė , kai pilnai atnaijintas parkas ne jos dėka ir lieka tik tepalus pakeisti.Įžymybė, net juokas neima.

    • Tu Audrone esi pavydi boba pirkta 🙂

  • Straipsnis nupirktas, brangioji atsibusk.

  • Šaunuolė

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų