Urtės pasaulyje: ir muzika, ir piešimas, ir fotografija, ir dar daug kitų pomėgių. V. Bulaičio nuotr.

Moksleivė minią prikausto talentu

Moksleivė minią prikausto talentu

Kai nori, veiklos galima susirasti ir kaime – sako aštuoniolikmetė Urtė Šlevaitė iš Ramygalos. Ji savo gimtame miestelyje garsėja kaip itin aktyvi, gabi gimnazistė, besidominti piešimu, fotografija, muzika, šokiais ir turinti dar aibę kitų užsiėmimų. Tačiau savo ateitį mergina mato tik dideliam mieste, kur skubantys žmonės siekia didelių svajonių.

Pristatė Europai

Gimė ir užaugo Urtė Ramygaloje. Šio miestelio žmonės puikiai pažįsta protingą ir gražią merginą, dalyvaujančią beveik visuose Ramygalos gimnazijos bei vietos Atviro jaunimo centro renginiuose.

Pastaroji įstaiga Ramygaloje susikūrė visai neseniai – tik prieš metus. Joje dirba ir U. Šlevaitės mama Stanislava, to paties miestelio kultūros centro parodų koordinatorė.

Moteris labai didžiuojasi dukra – ji ne tik mokykloje pirmūnė, bet ir aktyvaus vietinio jaunimo atstovė.

Visai neseniai Urtė su drauge buvo pakviestos į Briuselį pristatyti savo rajoną. Gimnazistei tai buvo rimtas iššūkis – anglų kalba teko papasakoti apie didžiausias savo krašto įžymybes, renginius.

Tačiau mergina sako scenos niekad nebijojusi. Gal todėl ir savo ateitį dvyliktokė sieja su šia vieta. Jei nebus aktorė, tai viešojo kalbėjimo įgūdžius Urtė norėtų panaudoti politikoje ar diplomatijoje.

Žodžiais prikausto minią

Priprasti prie scenos ir savo žodžių priversti klausyti minią U. Šlevaitė moka jau nuo mažens. Ji – nuolatinė meninio skaitymo konkursų dalyvė ir nugalėtoja.

„Pirmasis mano padeklamuotas eilėraštis buvo „Senelės pasaka“. Tuomet mano klausytoja buvo mama. Ji ir dabar geriausia mano kritikė bei patarėja, kai dalyvauju rajoniniuose ar respublikiniuose skaitymo konkursuose. Kūrinius jiems stengiuosi pasirinkti pati – ieškau, kas man būtų artimiausia ir tinkamiausia. Padeda ir mokytojai“, – pasakojo U. Šlevaitė.

Šių metų pradžioje ji užėmė pirmąją vietą meninio skaitymo konkurse Panevėžio rajone. Mergina deklamavo Vinco Mykolaičio-Putino poemą „Prometėjas“. Tai – kūrinys, pasak pašnekovės, ko gero, labiausiai atspindintis ir ją pačią.

Ramygaloje užaugusi U. Šlevaitė savo ateitį vis dėlto norėtų kurti dideliame mieste.

Meilė fotografijai

Nors dar labai jauna, Urtė jau gausiai dalija šviesą savo gimtinei. Šiais metais kartu su Ramygalos atviro jaunimo centro draugais ji pačios kurtomis dekoracijomis puošė miestelio gatves. Pernai dabino kultūros centro pastatą.

Ramygalos atvirame jaunimo centre susibūrusios iniciatyvinės grupės „Mes galim“ nariai stengiasi daryti tai, kas būtų įdomu jaunimui. O jam, pasak U. Šlevaitės, šiais laikais ne viskas patinka. Jei ir atsiranda nedidelis būrelis, kuriuos žavi menas, kūryba, daugelis kitų domisi ekstremalesne veikla, naujomis technologijomis.

„Jei žmogui niekas neįdomu, tai jo niekuo ir nepritrauksi. Bet jei nori, veiklos ir kaime gali rasti“, – teigė pašnekovė.

Ji pati išnaudoja visas savo miestelio duodamas galimybes. Kartu su iniciatyvine jaunimo grupe šiemet vasarą Urtė organizavo fotografijų konkursą. Sulaukta penkiolikos nuotraukų, iš kurių surengta paroda „Paklydę svajonėse“.

Fotografija – vienas ir mieliausių U. Šlevaitės pomėgių. Šio meno ji mokosi Ramygalos gimnazijos būrelyje.

Ir sekasi jaunajai fotografei visai neblogai. Jau kelerius metus jos nuotraukos pelno prizines vietas įvairiuose konkursuose. O šiais metais laimėjo pirmąją vietą respublikiniame fotokonkurse „Bradūno žemė“, skirtame poeto Kazio Bradūno 100-osioms gimimo metinėms pažymėti. Savo darbą pavadinusi „Gimstantys stebuklai“ autorė iš Panevėžio rajono nurungė beveik 30 dalyvių iš visos Lietuvos.

„Fotografijose vengiu specialios režisūros. Jei pamatau kažką įdomaus, tai ir nufotografuoju. Pozuojant ir derinant išeina nuobodoki darbai. Nemėgstu fotografuoti gamtos, žmonių – ieškau keistų, netikėtų objektų, įdomių konstrukcijų ir formų. Mano kūryboje daug šešėlių žaismo“, – pasakojo Urtė.

Profesionalams skirto fotoaparato mergina neturi. Todėl ji tiki, kad vien technika tokio meno nesukursi: tam dar reikia patirties ir geros akies. O netikėtai pamatytus šedevrus gimnazistė sukuria ir paprasčiausiu telefonu.

„Buvau gavusi rožių. Kelis kartus bandžiau jas atgaivinti sumerkdama į kriauklę. Galiausiai jos vis tiek pavyto ir man kilo mintis tai nufotografuoti. Šią fotografiją pavadinau „Laikinumas“, – pasakojo U. Šlevaitė, rodydama Lietuvos mokinių fotografijos konkurse prizu įvertintą savo darbą.

Akvarelinės abstrakcijos

Gyvenimo vertybes, santykius tarp žmonių U. Šlevaitė mėgsta narplioti ir savo piešiniuose. Vienerius metus ji skyrė studijoms Panevėžio dailės mokykloje. Tačiau ši veikla nepateisino merginos vilčių ir ji į šią sritį kibo savarankiškai. Dirbant namuose esą laisviau skleidžiasi ir autorės mintys, ir jos stilius.

O į rankas paimti teptuką dukrą pirmoji paskatino mama. Ji baigusi pradinių klasių ir dailės pedagogiką, todėl nuo mažens prie meno pratino ir savo atžalą.

„Pasiklodavusi popierių ant žemės mama ragindavo kartu tapyti. Dabar jau aš ją vis dažniau kviečiu ką nors nupiešti. Nors mama sako per ilgą laiką primiršusi savo įgūdžius, stengiuosi jai viską priminti“, – šypsosi vienturtė duktė.

Jųdviejų su mama piešimo stilius ir temos skiriasi, tačiau abi mėgsta akvarele lietas abstrakcijas. Jomis nukabinėtos gimnazistės namų sienos, prikimšti stalčiai, bet viešinti savo darbų autorė kol kas nebando.

Kaime apstu galimybių

Išreikšti save per dailę pašnekovė vasarą kvietė ir kitus miestelio gyventojus. Iniciatyvinė grupė rengė dailės terapijos užsiėmimus suaugusiesiems ir jaunimui. Per meną stengtasi pajusti ir suprasti savo emocijas.

„Užsiimu viskuo, kas įmanoma mažam miestelyje. Daug metų lankiau Muzikos mokyklą ir dabar namuose groju elektriniu pianinu, būgnais, gitara. Dainuoju, šoku, kažkada vaidinau. Laisvalaikiu labai patinka skaityti. Lieka laiko ir draugams – dažniausiai tenka bendrauti su tokiais pačiais, kaip ir aš. Kartu kuriame, kažką darome“, – pasakojo mergina iš Ramygalos ir džiaugėsi nepasirinkusi mokyklos mieste.

Kaimiškoje gimnazijoje, anot jos, konkurencija mažesnė ir mokiniai sulaukia daugiau mokytojų dėmesio. O galimybių čia pasireikšti, Urtės nuomone, ne ką mažiau – galima dalyvauti įvairiuose projektuose, konkursuose.

Gyvenimo vertybes, santykius tarp žmonių U. Šlevaitė mėgsta narplioti ir savo piešiniuose.

Paklausta, ar nesijaučia balta varna tarp vietos jaunuolių, mergina juokiasi, jog yra priešingai. Žmones traukia jos nenustygstantis būdas ir domėjimas viskuo. Kai kuriems toks pavyzdys net daro įtaką.

Traukia didmiestis

Mąstydama apie ateitį abiturientė visgi nesvajoja grįžti į Ramygalą. Ji dar tvirtai nežino, kur studijuos, tačiau kurti gyvenimą norėtų didmiestyje.

„Man patinka žmonių skubėjimas, ta jų ugnelė ir didelės svajonės. Todėl save įsivaizduoju tik mieste. Kaime gražu, čia daug gamtos, bet čia lieki tik su savimi“, – sakė U. Šlevaitė.

Ką pasirinks studijuoti, moksleivė dar nežino. Turint tiek pomėgių, pasak Urtės, vieną išsirinkti sunku. O norisi pažinti daug visko ir pamatyti platų pasaulį.

Tačiau pašnekovė tikra: menas ir kūryba liks visam jos gyvenimui. Šitos srities paragavus jos pamiršti nebeįmanoma.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų