Tapytojas Ramūnas Grikevičius rengiasi lapkričio mėnesį Švedijoje įvyksiančiai savo darbų parodai. M. GARUCKO nuotr.

Mistinėje žemėje – tarp gėrio ir tiesos

Mistinėje žemėje – tarp gėrio ir tiesos

Panevėžiečio dailininko Ramūno Grikevičiaus kūryba žavi ir įkvepia ne tik gimtojo krašto žmones.

Įdomius, iš karto dėmesį patraukiančius jo paveikslus matė ir Vokietijos, kitų šalių meno mylėtojai.

Savo miesto žmogus

„Už Panevėžio dailės garsinimą Lietuvoje ir užsienyje“, – tokiais kriterijais rėmėsi miesto Savivaldybė priimdama sprendimą 2016 metais dailininką Ramūną Grikevičių paskelbti Metų panevėžiečiu.

Be to, už personalines parodas, dalyvavimą prestižiniuose tarptautiniuose konkursuose, grupinėse parodose, meno mugėse šis dailininkas buvo įvertintas Panevėžio kultūros ir meno premija.

R. Grikevičiaus – tapytojo, Dailės mokyklos mokytojo nuopelnų miestui bei jo kultūrai pastebėta ir daugiau, juk jis siūlo idėjas ir rūpinasi originaliu jų įgyvendinimu puošiant Panevėžio miestą, jo reprezentacija.

Kuo ir kaip šiais Lietuvos šimtmečio metais gyvena garsusis menininkas, kas pasikeitė jo gyvenime bei kūryboje sulaukus garbingų įvertinimų, apdovanojimų, surengus ne vieną parodą prestižinėse meno erdvėse?

Po pokalbio jaukioje jo dirbtuvėje aiškėja, kad aukštyn kojomis niekas neapsivertė.

Dailininkas vis dar toje pačioje tėkmėje, kurioje vienodu greičiu pirmyn plaukia ir gyvenimo, ir kūrybos srovės – nė viena neišsiverždama į priekį ar nors trumpam stabtelėdama.

Dažų ir teptukų jam reikia visada, – kūrybiniai ieškojimai, atradimai, mokymai ir mokymasis vyksta kiekvieną mielą dieną.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Spalvoti pasakojimai

Spalio mėnesį 55 gimtadienį minėsiantis menininkas sako, kad jo kūryba nuo gyvenimo nėra atskirta – tai glaudžiai susiję. Nėra tokio meto, iš kurio kūrybinis pradas būtų visiškai pašalintas.

Gyveni ir kuri – dirbi, ieškai, tapai. Kaip sako menininkas, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau naujų idėjų, sumanymų atsiranda. Kasdienis darbas ir yra jo kūrybos variklis.

Taip nuolat gimsta nauji paveikslai, kartais gebantys idealiai išreikšti sumanymą, kartais ne visai, bet jie dėlioja tą menininko kūrybos visumą, su kuria galima susipažinti parodose, pristatymuose, kataloguose, seminaruose, o šiais laikais ir internete.

Štai ir dabar ant molberto stovinčioje drobėje gimsta naujas spalvotas dailininko pasakojimas, kurį perskaitys kiekvienas savaip. Raitelio ir žirgo istorijos gali būti labai skirtingos ir iškalbingos.

Šis dar pavadinimo neturintis paveikslas, kartu su kitais, netrukus iškeliaus į Švediją, į Kalmaro miestą. Ten lapkričio mėnesį bus surengta R. Grikevičiaus darbų paroda.

Įdomius, iš karto dėmesį patraukiančius panevėžiečio paveikslus matė ir Vokietijos, kitų šalių meno mylėtojai.

Jie eksponuojami Lietuvos meno galerijose – Pamėnkalnio sostinėje, Baroti Klaipėdoje ir, žinoma, gimtojo Panevėžio salėse. Jo darbai keliauja į ir meno mylėtojų kolekcijas – ne vienas darbas įsigytas Lietuvoje, penkis paveikslus pasirinko kolekcininkas iš Suomijos ir kt.

„Jeigu tapomas paveikslas įdomus pačiam menininkui, bus įdomus ir kitiems.“

R. Grikevičius

Braižas kaip apynasris

Menininko tapyba yra figūratyvinė – vaizduojanti realius personažus. Peizažų jis sako netapantis, nebent gavęs užsakymą – profesionalus dailininkas gali atlikti ir nelabai pačiam prie širdies limpančius darbus.

Vis dėlto svarbiausia – originali kūryba. R. Grikevičius turi savo braižą, jo kūriniai nesunkiai atpažįstami, tačiau, kaip teigia dailininkas, tai kartais tampa savotišku apynasriu, neleidžiančiu išsiveržti iš paties nusibrėžtų ribų.

Šiuolaikinė dailė kiekvienam duoda labai plačias galimybes, daug laisvos erdvės, tačiau naujai ją užpildyti nėra taip paprasta. Viskas tarsi jau atrasta, pasakyta, išreikšta. Kiek nori gali tapyti juodų kvadratų, bet to, ką atrado Kazimiras Malevičius, jau nepakartosi.

Garsusis „Juodas kvadratas“ gimė tarsi ir netikėtai, kai autorius buvo paprašytas sukurti scenovaizdį operai. Scenoje pasirodęs paprasčiausias juodas kvadratas, nutapytas ant baltos drobės, sudrebino meno pasaulį. Autorius teigė, jog šiame darbe prasmės ieškoti nereikia, kiekvienas žiūrovas gali matyti tai, ką nori.

R. Grikevičius savo darbuose taip pat palieka vietos žiūrovo fantazijai – pateikia užuominas, žadina vaizduotę, siūlo mąstyti. Jis sako, kad prie paveikslo dirbti galima ilgai, galima labai trumpai – svarbiausia yra sugalvoti, surasti, ką ir kaip nori pasakyti.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Kiekvienas paveikslas – atskira istorija

Dailininką kurti inspiruoja būtis, filosofija, muzika, buitis ir gamta.

„Praktiškai viskas, kas mane paliečia. Kuo aš gyvenu tuo momentu, tas mano kūryboj ir atsispindi“, – sako jis.

O šiuolaikinį meną sako suprantantis kaip visišką kūrėjo laisvę: „Nuo darymo iki nedarymo. Jokių tabu, tikslas – kuo idealiau, įtaigiau išreikšti tai, kas tau įdomu, svarbu. Į šiuolaikinio meno sampratą įeina viskas, kas šiuo metu yra daroma, viską galima pateisinti.“

Kas yra matęs šio dailininko tapybos darbų parodą „Susitikimas indėnų žemėse“, kuri buvo eksponuota net keliose šalies galerijose, tas bent akies krašteliu bus pažvelgęs į labai turtingą, o kartu ir gana paslaptingą tapytojo dvasios pasaulį.

„Susitikimas indėnų žemėse“ nekviečia keltis per vandenyną ir ieškoti išdidžios tautos pėdsakų, nevaizduoja vigvamų, margaspalvių plunksnų ar taikos pypkės dūmų.

Indėnų žemė autoriui yra savotiška mistinė vaikystės vieta, kurioje svarbiausia gėris, tiesa, drąsa, viltis, pasitikėjimas.

Pristatydamas šią parodą R. Grikevičius rašė: „Ką man reiškia „Indėnų žemės“? Tai – tyra ir mistinė vieta, kurioje susijungia žmonės ir gyvūnai su dievais, mokslas su misticizmu, kalnai ir stepės su žvaigždėmis, ir visa visata, mirusieji su dar negimusiais. Indėnų žemės man yra ne visada egzistuojanti tiesos vieta, susikūrusi dar vaikystėje. Savo darbuose, kaip ir gyvenime, stengiuosi sujungti kasdieniškus reikalus su šiuo utopiniu pasauliu. Nors tapyba savo esme yra utopinė, visiškai nereikalinga žmogaus išgyvenimui veikla, bet ji suteikia kažkokią viltį ir prasmę. Smagiausia, kai viską suliejus į visumą, betapant, kartais ir pavyksta atsidurti toje Indėnų žemėje.“

Kiekvienas panevėžiečio menininko paveikslas yra atskira istorija – susidedanti iš jo realybėje dominuojančių simbolių, atsitikusių įvykių, matytų vaizdų, ironiško požiūrio į savo asmeninį gyvenimą, buities ir būties santykių dermės.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Nauji atradimai

Peržiūrėjus tapytojo darbus – su kartais keistokomis figūromis, personažais, sprendimais bandai spėlioti, ką autorius norėjo pasakyti, kodėl būtent taip nutapė.

Kaip sako R. Grikevičius, kūryboje įdomiausia ir yra interpretacija. Neįdomu, jeigu į paveikslą žvelgiantieji matys ir aiškiai supras tą patį – ką dailininkas ir tapė.

Didžiausia meno vertybė yra kiekvieno žmogaus suvokimas, jo dvasios žadinimas, skatinimas mąstyti, ieškoti.

Vienas tame pačiame paveiksle ras savo prisiminimų vaizdus, kitas svajones apie ateitį, trečias galbūt ir nieko svarbaus – net autorius ne visada tiksliai gali pasakyti, kodėl vaizdavo tomis, o ne kitokiomis spalvomis, potėpiais, išraiškomis.

Štai pažvelkite į R. Grikevičiaus tapytą didžiulę, visus aplinkinius reginius savimi beveik užgožiančią baltą vištą kaip į kvailumo bei pasipūtimo simbolį. Puiki sąsaja su šiais laikais – kvailas pasipūtimas, tuštybė vis dažniau įsitvirtina, net vyrauja šiuolaikinėje visuomenėje.

Bet galbūt ta višta kitam žiūrovui rodys ir pasakos visai ką kita – apie ką autoriui ją tapant net į galvą nebūtų šovę.

Juk ir nebūtina meno kūrinį suprasti taip pat, kaip jį supranta autorius.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Baisiausia – nuobodulys

R. Grikevičius teigia, jog tapydamas paveikslą galvoja apie tai, ką norėtų pasakyti žiūrovui, bet, tiesa, ne visada nori būti išgirstas. Tegul kiekvienas ieško savojo supratimo – jeigu dailė išmuša žmogų iš buities ir priverčia susimąstyti apie būtį, jos tikslas pasiektas.

„O kai supranti paveikslo prasmę, jis tampa gerokai mažiau įdomus“, – sako dailininkas.

Jis teigia anksčiau klausdavęs savęs, kodėl tapo, bet dabar tokių klausimų nebekelia. Dailininkas sako, jog svarbiausia, kad tapant pačiam būtų įdomu, tuomet ir į tavo paveikslus žiūrinčiajam bus įdomu.

„Baisiausia, kai pradėjęs darbą jauti, jog darosi nuobodu. Nors žinai, ką turi padaryti, supranti, kad padarysi gerai, taip, kaip reikia, tačiau pačiam tas darbas darosi visiškai neįdomus, nebesvarbus“, – pasakoja jis.

R. Grikevičius ypač domisi šiuolaikine daile ir tapyba. Be to, dirbant pedagoginį darbą, bendraujant su jaunais, talentingais būsimais menininkais tiesiog negali atsilikti nuo šiuolaikinio gyvenimo ritmo.

M. GARUCKO nuotr.

M. GARUCKO nuotr.

Netikėtas posūkis

Apie ketvirtį amžiaus Dailės mokykloje mokytoju dirbantis R. Grikevičius tikina, jog likimo posūkis link šios veiklos jam pačiam buvęs labai netikėtas. „Niekada negalvojau ir nenorėjau būti mokytoju, o štai… “ – juokiasi jis.

Tiesa, Dailės mokykla kitokia nei įprasta bendrojo lavinimo mokykla, tad ir mokytojo darbas gerokai skiriasi.

Beje, ir pats menininkas buvo Panevėžio dailės mokyklos mokinys, lankė tuomet dar Marijonų gatvėje buvusią mokyklą. Ir sako tuo keliu pasukęs ne todėl, kad buvo labai gabus ar baisiai norėjo piešti – tiesiog dailę pradėjo lankyti keli draugai, tai ir jis su jais.

R. Grikevičius baigė tuometę 7-ąją vidurinę mokyklą ir, meno bei dailės į savo pusę patrauktas, juos savo ateičiai ir pasirinko.

Baigęs Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą, dailininkas grįžo į gimtąjį Panevėžį ir iš pradžių užsiėmė keramika. Vėliau Dailės mokykloje turėjo vesti keletą pamokų, bet pasiliko ilgesniam laikui ir čia dirba iki šiol.

Jo mokinių jau ne viena dešimtis – ir meno keliais pasukusių, ir palikusių jį tik pomėgiu ar gražiu prisiminimu. Ne vienas baigė Dailės institutą ir dabar su mokytoju susitinka parodose, renginiuose.

R. Grikevičius gali pasidžiaugti išlikusiu ryšiu su buvusiais mokiniais, dalis jų tapo gerais bičiuliais.

Siekiantiesiems tapti menininkais, dailininkais R. Grikevičius pataria domėtis daile, jos tendencijomis, žinoti, kuo gyvena šiuolaikinis menas. Gali piešti labai gražiai, bet vis tiek nejudėti į priekį, likti tik piešėju – dailė pažengusi labai toli ir atsitiktinių žmonių nelaukia.

Šiuolaikinėje dailėje svarbiausia – pati idėja. O ją surasti ir išreikšti kaip nors naujai gana sunku, juk bene viskas jau atrasta, išrašyta, išsakyta.

Draugų nuo seno vadinamas Grikiu, šią pravardę dailininkas pripažįsta, taip ir ant paveikslų – „Grikis“ – pasirašo, tarsi atskleisdamas savo vertingiausias sąsajas su vaikyste ir gimtine.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų