Iš misijos Sibire grįžusi panevėžietė: tai buvo emociškai stipriausia patirtis

Iš misijos Sibire grįžusi panevėžietė: tai buvo emociškai stipriausia patirtis

Į Vilniaus geležinkelio stotį antradienį iš Rusijos grįžo 16-osios ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai.

Pasitikti grįžusių jaunuolių į stotį ankstų rytą susirinko apie 50 žmonių. Vėliau misijos dalyvius priims prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šiemet šešiolika „Misija Sibiras“ komandos narių lankėsi Irkutske, kur tvarkė Tuluno ir Nižneudinsko rajonuose esančias tremtinių kapines, bendravo su Sibire likusiais tremtiniais iš Lietuvos.

Didžiulio ryžto, ištvermės ir atsidavimo reikalaujančioje dviejų savaičių misijoje Sibire dalyvavo ir panevėžietė Inesa Ulichina.

„Eidavome valyti miškų, kuriuose žinojome esant lietuvių kapines. Labiausiai stulbino jų plotai. Atrodo, jau pakraštys, jau baigiam sutvarkyti, bet kerti medį ir pajunti, kad stovi ant dar vienos kapavietės.  Neabejotinai tai buvo emociškai viena stipriausių patirčių mano gyvenime“, – pasakojo I. Ulichina.

Dvi savaites trukusios ekspedicijos metu šešiolika jos dalyvių sutvarkė Gadalėjaus, Tulūno, Jevdokimovo, Algatujaus, Bogotyriaus, Salancy, Kemenckos, Parodo ir Vesiolyj kapines.

„Geriausias jausmas užplūsdavo žiūrint į jau išvalytas, sutvarkytas kapines, pastatytus naujus ir atstatytus buvusius kryžius. Akimirkos baigus darbą būdavo pačios emocingiausios“, – prisimena I. Ulichina.

Misijos dalyviai susitiko su Sibire gyvenančiais lietuviais tremtiniais, jų vaikais.

Dalyvauti projekte „Misija Sibiras“ I. Ulichina svajojo jau seniai, tačiau rengiamos atrankos jai iki šiol nebuvo sėkmingos. Pernai patekusi į bandomąjį atrankos žygį, ji taip ir nesulaukė organizatorių skambučio prisidėti prie nuolatinės komandos. Nepabūgusi nesėkmės mergina ryžosi laimę išbandyti dar kartą, o noras keliauti į Tolimuosius Rytus šiais metais buvo dar stipresnis. „Devynerius metus mano močiutė praleido tremtyje, tolimasis Irkutskas buvo tapęs jos laikinaisiais namais. Viešėdama pas senelius labai dažnai su močiute kalbu apie tremtį, įdėmiai klausau jos išgyvenimų, kurie vienu metu kelią didžiulį susidomėjimą ir skausmą. Dalyvaudama projekte norėjau jai ir kitiems tremtiniams parodyti pagarbą ir atsidėkoti už tai, kad galiu gyventi laisvoje šalyje. Grįžimas į Sibiro žemę yra tarsi grįžimas laiko mašina atgal“, – pasakojo mergina.

Anot panevėžietės, „Misija Sibiras“ nėra tik apleistų kapinaičių tvarkymas. Tai pagarbos savo istorijai pademonstravimas ir įrodymas, kad pilietiški jausmai niekur nedingo iš jaunų lietuvių širdžių.

„Tremtinių pagerbimas yra tik viena pilietiškumo išraiška. Keliaudami į misiją mes pagerbsime senelius, prosenelius ir kitus tremtinius, dar kartą prisiminsime savo istoriją. Grįžę galėsime skleisti šią žinią jauniems žmonėms, kurie galbūt giminėje neturi buvusių tremtinių ir todėl gali nežinoti šio krašto istorijos skausmingo tarpsnio“, – apie misijos prasmę kalbėjo I. Ulichina.

Šiais metais norinčiųjų dalyvauti „Misija Sibiras“ buvo kaip niekad gausu. Anketas užpildė daugiau nei 900 jaunuolių, iš kurių 80 buvo pakviesti į bandomąjį žygį, o misijai atrinkti 16-iolika.

Šios jaunimo ekspedicijos į Sibirą rengiamos jau dvyliktus metus, per jas sutvarkyta daugiau nei 100 lietuviškų kapinių.

Nuo 2006 metų norą leistis į sudėtingas keliones Lietuvos tremtinių keliais pareiškė daugiau kaip 12 tūkst. jaunų šalies žmonių.

Sovietams okupavus Lietuvą 1940 – 1953 metais iš Lietuvos buvo ištremta apie 130 tūkst. žmonių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų