V. BULAIČIO nuotr.

Mirusiajam vienos žvakės nepalieka

Mirusiajam vienos žvakės nepalieka

Nors tikrosios Vėlinės lapkričio 2-ąją, didžioji dalis Lietuvos žmonių į kapines skubėjo Visų šventųjų dieną.

Panevėžyje lankančiųjų artimųjų kapus minia, kaip visada, buvo labai marga: įvairaus amžiaus, po vieną, poromis ar šeimomis, giminėmis, mieste gyvenančių ir iš toliau atvykusių.

Kad vėlė būtų soti

Pagerbti mirusiųjų atminimą trečiadienį rinkosi ir katalikybę išpažįstantys romai.

„Susirinkome čia keturios giminės šeimos“, – „Sekundei“ pasakojo Ramygalos gatvės kapinėse, pačiame jų pakraštyje, giminaičio kapą žvakėmis nuklojusi viena romų grupelė, be žvakučių, iš krepšių traukusi ir atsineštas vaišes, tradiciškai iš stipraus gėrimo butelio šlakelį pylusi ant velionio kapo.

„Dažniausiai į kapines einame kartu, ne pavieniui, – aiškino vyro dėdę pagerbti atvykusi Zina. – Aš pati iš Šiaulių, kiti – iš Panevėžio. Atsinešėme maisto, saldainių, gėrimų – kas ko turi. Pati sutepiau sumuštinių. Bet ne puotauti čia susirenkame – mūsų vaišės skirtos tam, kad vėlė būtų soti anam pasaulyje. Prieš Vėlines jai užperkame Mišias bažnyčioje.“

Jos giminaitė Svetlana pridūrė, kad romams mirusiųjų diena nėra linksma. Jie į kapines ateina prisiminti savo artimųjų. Ir būtinai jiems ant kapo palieka maisto – ypač to, kurį mėgo. O gyvieji, ragaudami tų vaišių, pelno savo mirusio giminaičio palaiminimą, ilgą gyvenimą ir sveikatą.

Žvakei reikia poros

Prie kapo romai, kaip ir kiti katalikai, sukalba maldą už mirusiuosius. Vieni amžino poilsio palinki lietuviškai, kiti savo gimtąja kalba.

„Pas mus, čigonus, viskas, kaip ir pas jus. Mes ir laidojame savuosius taip pat, ir bažnyčioje elgiamės, kaip kiti. Mintyse, be įprastų maldų, pamąstome, ko norime palinkėti sau, savo šeimai“, – pasakojo kapinėse sutikti romai.

Pirmosios kapinės Lietuvoje pradėjo kurtis ne taip ir seniai – tik po 1800 metų. Iki tol laidota prie bažnyčių.

Paklausti, ar savo mirusiesiems irgi palieka porinį skaičių žvakių, pašnekovai patikino: ant kapo palikti vieno tokio simbolio šiukštu nevalia.

„Po vieną žvakę dėti negalima – reikia jų porinio skaičiaus. Jeigu padėsi vieną, tai, neduok Dieve, reiškia, kad mirusiajam reikės poros iš gyvųjų“, – įspėjo Zina. Ji su giminaičiais dar ruošėsi aplankyti ne vieną kapą – tradicinių romų vaišių taip pat laukė mirusieji Šilaičių kapinėse.

Senųjų kapinių kampas

Netoli romų prie savo motinos ir močiutės kapo rymojo panevėžietis Ričardas ir jo tėvas Eduardas. Vyrai visą gyvenimą gyvena netoli Ramygalos gatvės kapinių ir prisimena, kaip jos keitėsi laikui bėgant.

„Mūsų močiutė čia palaidota dar 1952 metais, senajame šių kapinių kampe, – pasakojo ponas Eduardas. – Tik vėliau jos ėmė plėstis ir užėmė net kadaise šalia buvusią motokroso trasą. Ten jau rasite po 1980-ųjų palaidotus žmones.“

Pirmosios kapinės Lietuvoje pradėjo kurtis ne taip ir seniai – tik po 1800 metų. Iki tol laidota prie bažnyčių.

„Kiek kapinių mieste jau išnyko… Žmones laidojo prie bažnyčios, Senamiesčio gatvės kapinėse“, – pasakojo Ričardas, pridurdamas, jog Ramygalos gatvės kapinėse galima rasti ne vieno žinomo panevėžiečio amžino poilsio vietą.

Informaciniame stende pažymėta per 20 kapų, kuriuose palaidoti įvairūs menininkai, knygnešiai, kariai, visuomenininkai ir kiti nusipelnę asmenys.

Buvo nusiteikę spūstims

Panevėžiečiai lankyti artimųjų kapų trečiadienį vyko ir pėsčiomis, ir rizikavo važiuoti.

Gintaras Šlekys su visa šeima automobiliu atriedėjo aplankyti 1980-aisiais mirusio tėvo ir po penkerių metų pasaulį palikusios močiutės kapų.

„Dar važiuosime į Anykščių, Pakruojo rajonus, Šeduvą, Rozalimą“, – vardijo vyras, pripažinęs, jog eismas didelis, bet ir jie pasiruošę didesnėms spūstims.

„Anksčiau kapinių pasiekti negalėjau – tik vakar grįžau iš darbo. Esu tolimųjų reisų vairuotojas. O šeima be manęs nenorėjo važiuoti“, – sakė panevėžietis, artimiesiems atvežęs porinį skaičių žvakučių.

Kiti „Sekundės“ pašnekovai tikino, jog pasiekti kapines bent jau jiems, miestiečiams, nebuvo labai sunku – ypač važiuojant pakraštinėmis gatvėmis. O tolimesnėse vietose palaidotų artimųjų kapus dažnas pasistengė aplankyti dar iki lapkričio 1-osios.

Tačiau prie Ramygalos g. kapinių automobilių eismą reguliavusi pareigūnė Simona Pleskytė sakė, jog spūstys šioje miesto dalyje ėmė kauptis jau nuo 9 valandos ryto.

„Didžiausio automobilių antplūdžio laukiame 16 valandą. Nors ir dabar jau eismas gana intensyvus, – pripažino per pietus kalbinta pareigūnė ir džiaugėsi, kad eismo įvykių nebuvo. – Mes stengiamės nestabdyti automobilių srauto ir pėsčiuosius praleidžiame būriais – po vieną neleidžiame eiti. Todėl šie lieka ir nepatenkinti. Tačiau kitaip užsikimštų gatvė.“

Dar keli policijos pareigūnai, pasak S. Pleskytės, kapinėse patruliavo persirengę civiliais drabužiais – jų užduotis stebėti, ar atvykusiųjų į kapines netyko vagys.

Galerija

Komentarai

  • Geriausius žodžius reikia pasakyti dviem inspektorėms, kurios labai atsakingai reguliavo eismą. Ačiū, merginos, Jums ! Lietus lyja, o jos taip moteriškai, taip rūpestingai paskirsto automobilių eismą. Ačiū !

  • Labai skurdžiai atrodo karių, partizanų kapeliai. Siūlau nuimti bortelius, tegul žemė žaliuoja,palikti tik paminkliukus su užrašais..Tai būtų ir modenu ir naujoviška ir gražu.

    • Nenuimti bortelių. Negražu bus. Palikti, kaip buvo.

  • Nenuimti bortelių. Be bortelių labai negražu bus.

Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų