Mindaugas Puidokas: „Mano vizija – darnus ir klestintis Kaunas“

Mindaugas Puidokas: „Mano vizija – darnus ir klestintis Kaunas“

Seimo narys, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas dr. Mindaugas Puidokas tęsia savo senelių tradicijas ir atstovauja jau penktai bitininkų kartai. Jis – buvęs profesionalus krepšinio teisėjas, diplomuotas tarptautinių santykių ekspertas, taip pat vienas jauniausių Seimo narių, tikras kaunietis ir šalies patriotas. Ar naujoji politikų karta kitokia? Ar ji pakeis Lietuvą? Su M.Puidoku kalbėjomės apie iššūkius tapus Seimo nariu, apie jo penkiamečio sūnaus politikos žinias ir daug diskusijų sukėlusią aukštojo mokslo reformą.

– Jūs – jaunas perspektyvus politikas. Noriu paklausti tiesiai šviesiai: ar manote, kad esate sėkmės kūdikis ir atsidūrėte ten, kur jums geriausia?

Vertinu save kaip žmogų, kuris sugebėjo pasirinkti kryptingą veiklą. Kai taip atsitinka, turi galimybę daug daugiau nuveikti ir pasiekti. Pirminis mano gyvenimo etapas buvo susijęs su politikos mokslų studijomis. Bakalauro studijas baigiau Vytauto Didžiojo universitete, vėliau magistrantūrą pasirinkau Vilniaus universitete. Sugrįžau į Kauną pratęsti doktorantūros studijų. Kauno technologijos universitete studentams dėsčiau tarptautinių santykių mokslus, diplomatijos meną, Europos Sąjungos valdymo sistemą, tarptautinį konkurencingumą ir kitus modulius. Visą gyvenimą vadovaujuosi Konfucijaus išmintimi: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.“

– Kada pats suvokėte, kad norite dirbti būtent šioje srityje?

Dar besimokydamas mokykloje supratau, jog noriu darbuotis politikos srityje. Būdamas paauglys ėmiau svajoti, kaip galėčiau prisidėti prie valstybės kūrimo. Tai – tikrai ambicingi pasvarstymai. Tik pradėjęs studijuoti politikos mokslus, susidūriau su netikėta realybe: studijų metais mus, studentus, dėstytojai bandė įtikinti, jog pateksime į Seimą ir prisidėsime prie valstybės veido pokyčių. Realiame gyvenime susidūriau su problema: tuomet nemačiau politinės jėgos, kuri norėtų realių pokyčių ir su kuria būčiau galėjęs save tapatinti.

– Esate jaunosios kartos politikos ekspertas ir štai išrenkamas į Seimą. Atsiduriate tarp politikos veteranų ir ne visi jų yra politologijos profesionalai…

Politikoje būti lengviau, kai esi susipažinęs ir susigyvenęs su ta sritimi. Jeigu ateini visiškai iš kitos veiklos ir kitos srities, adaptacija sunkesnė. Kalbant apie daugybę kadencijų Seime dirbančius žmones, reikėtų išskirti kelias grupes. Mat darbas didžiojoje politikoje kiekvieną žmogų paveikia labai skirtingai. Vieni savo patirtį išnaudoja tam, kad kurtų naujas idėjas ir jas įgyvendintų, o kiti įpranta atlikti destrukcinį darbą – vien prieštarauti, užsiimti velnio advokato veikla. Taip dirbti nederėtų, ypač tokios nedidelės valstybės kaip Lietuva Seime.

– Ar jūs pats save vertinate kaip politiką, kuris geba kurti idėjas ir jas įgyvendinti? Ar šioje srityje dar jaučiatės naujokas?

M.Puidokas domisi ne tik politika, bet ir sveika gyvensena bei sportu. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Jeigu rinkimai būtų pasibaigę kitaip, ko gero, būčiau likęs dirbti akademinėje srityje ir Europos Komisijoje kaip tarptautinis ekspertas. Man ši veikla labai patiko, jaučiau, kad save realizuoju. Kai patekau į Seimą, supratau, kad teorinių žinių negana – būtina pamatyti konkrečias situacijas iš vidaus, tiesiogiai. Dėl to stengiuosi kiekvieną dieną mokytis ir tobulėti.

– Daug metų praleidote universitetuose kaip studentas, paskui – kaip dėstytojas. Pakalbėkime apie aukštojo mokslo reformą. Kodėl ji apskritai buvo pradėta?

Kaip dėstytojas ir mokslininkas praleidau universitete daugiau kaip 12 metų, todėl mano patirtis čia išties tiesioginė. Teko iš vidaus pažinti daug puikių universitetuose dirbančių žmonių, kuriems labiausiai turime būti dėkingi už tai, kad mūsų universitetai vis dar užima pasaulyje pakankamai aukštas pozicijas. Priminsiu, šiandien net keturi Lietuvos universitetai patenka tarp 3 proc. geriausių pasaulio universitetų. Ir visa tai nepaisant fakto, kad per pastarąjį dešimtmetį mūsų valstybė iš nacionalinio biudžeto mokslui ir studijoms skyrė beveik perpus mažesnį finansavimą nei kaimynės Lenkija ar Estija. Žinoma, neturėtume savęs guosti ir tai nėra pateisinama situacija, ją ilgainiui privalome taisyti. Nenormalu, jog mokslų daktaro laipsnį apgynusio žmogaus atlyginimas mažesnis už šalies vidurkį, o pirmą darbą gyvenime gavusio dar studijuojančio informatiko atlyginimas viršija didžiausią įmanomą aukštos kategorijos profesoriaus atlyginimą. Jei taip bus toliau, aukštasis mokslas neišvengiamai degraduos, nes joks save gerbiantis specialistas čia dirbti nepasiliks, tad karčius vaisius dar ilgai raškysime ir mes, ir mūsų vaikai.

Kaip rodo ilgametė Kauno istorija, mūsų mieste visada prigydavo tik tos iniciatyvos, kurios kildavo iš pačios bendruomenės.

– Gal išsprendus finansavimo klausimus visos universitetų problemos išnyks savaime?

Iš tiesų finansavimas – viena labai svarbi, bet ne vienintelė aukštojo mokslo sistemos skaudama vieta. Šiandien susiduriame ne tik su Lietuvos demografine krize, vis mažėjančiu stojančiųjų skaičiumi, bet ir su ankstesnės aukštojo mokslo reformos padariniais. Mano nuomone, buvo padaryta klaida universitetų finansavimą susiejant su rinkos mechanizmais – pritraukiamų studentų srautais ir studentų krepšeliais. Tokios žaidimo taisyklės lėmė situaciją, kad universitetų išlikimas tapo priklausomas nuo juos pasirenkančių studentų skaičiaus. Gavome šalutinį efektą, kurio nenumatė ankstesnieji reformatoriai, tikėjęsi, kad studentai rinksis tik kokybiškas studijų programas, o nekokybiškos mirs natūralia mirtimi. Pasiekėme etapą, kai reikia reformų. 1800 studijų programų mūsų šaliai yra aiškiai per daug.

– Vis dėlto ar aukštojo mokslo reformos klausimus reikėtų pradėti nuo universitetų jungimo?

Jokiu būdu ne. Aukštojo mokslo reforma privalo būti atliekama sistemiškai, kartu su kitomis švietimo grandimis. Pažangiosios pasaulio šalys švietimo sistemose niekada nedarė revoliucijų – kalbame ne tik apie skandinavus ar šveicarus, to nedarė ir mums artimi estai, kurie šiandien pagal švietimo rezultatus yra pasaulio elite, netoli Suomijos. Ne aukštųjų mokyklų skaičius, o tik sisteminis ir nuoseklus požiūris į aukštąjį mokslą gali padėti išspręsti visas problemas.

– Kokių universitetų ir aukštojo mokslo, jūsų nuomone, reikia Lietuvai? Juk tikriausiai pripažįstate, kad universitetų studijų programų kokybė smarkiai skiriasi, ne visi studijas baigę studentai yra konkurencingi darbo rinkoje?

Klasikinio universiteto esmė – suteikti žmogui ne tik specialybės žinių, bet ir išsilavinimą, platų požiūrį į jį supantį pasaulį, gebėjimą mokytis ir pritaikyti savo kompetencijas toms sritims, kurių šiandien darbo rinkoje dar nėra, kurti ateities darbo vietas. Taigi universitetai yra vieta, kurioje gimsta mūsų visuomenės ateitis, ne dabartis. Tokio strateginio požiūrio mums Lietuvoje dažnai labai trūksta, nes kartais atrodo, kad norime universitetus padaryti profesinio rengimo kalvėmis.

– Kaip vertinate siūlymus sujungti didelius Lietuvos universitetus ir turėti vos kelis?

Realybė tokia, kad ne universitetų dydis lemia mokslo ir studijų kokybę. Jeigu patyrinėtume pasaulinius geriausių universitetų reitingus, pastebėtume, kad juose nėra jokio tiesioginio ryšio tarp universitetų dydžio ir mokslo ar studijų kokybės. Šiuose reitinguose dažniausiai pirmauja vidutiniai ir nedideli universitetai, o didieji universitetai sudaro du polius – yra ir tarp geriausių, ir tarp blogiausių. Tai reiškia, kad universiteto dydis pats savaime nėra joks gėrio šaltinis, bet viskas labai priklauso nuo to, kas vyksta konkretaus universiteto viduje, kaip įstaiga valdoma.

Meilė bitėms Puidokų giminėje perduodama iš kartos į kartą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Dėl to nesu įsitikinęs, kad Lietuvoje turėti kelis megauniversitetus yra gera mintis. Pirma, tai reikštų kelių didelių, beveik monopolinių mokslo institucijų radimąsi ir sunaikintų net dalinę konkurenciją tarp universitetų, kuri būtina bendrai šalies dinamikai. Antra, kuo didesnė struktūra, tuo didesnė biurokratija, plečiasi administracijos aparatas, o dėstytojo ir studento santykis nuasmeninamas. Turėtumėte pamatyti, kokie sužavėti būna „Erasmus“ mainų programos studentai, atvykstantys iš kai kurių Pietų Europos šalių, kuriose vyrauja keli didžiuliai valstybiniai universitetai. Lietuvoje jiems paskaitos vyksta ne 300, bet 10–15 studentų auditorijose! Šiais laikais, kai universitetai studijas vykdo ir internetu, pažangiausi pasaulio universitetai pabrėžia darbo mažose studentų grupėse svarbą, o didelių fabriko tipo universitetų sukūrimas būtų grįžimas į senus laikus.

– Kokią matote Kauno, kaip universitetinio miesto, ateitį?

Per pastarąjį dešimtmetį Kaunas prarado daug gyventojų. Jeigu ne čia veikiantys universitetai, šie praradimai būtų dar didesni. Pastaraisiais metais Kaune vykstantys pokyčiai teikia daug vilčių, bet svarbu nepadaryti klaidų pertvarkant miesto aukštojo mokslo institucijas. Mano manymu, Seimo patvirtintas klasikinio (VDU), technologinio (KTU) ir specializuoto (LSMU) universitetų modelis Kauno miestui yra gana optimalus. Iš esmės Sauliaus Skvernelio vyriausybės reforma dabar ir juda šia linkme.

Pasaulyje yra daugybė Vilniaus ar Kauno dydžio miestų, turinčių bent po vieną sėkmingai veikiantį klasikinį, technologinį ir specializuotą universitetą. Galime pažiūrėti į tokias šalis kaip Šveicarija, Austrija ar kaimynė Lenkija – tarptautinėje praktikoje tai yra greičiau taisyklė, o ne išimtis.

Dėl to net neabejoju Kauno kaip jauno akademinio miesto ateitimi. Mano nuomone, Kaunas turi kelias savitas, bet viena kitą papildančias tradicijas. Tai yra ne tik universitetų, bet ir bendruomenių miestas. Kaip rodo ilgametė Kauno istorija, mūsų mieste visada prigydavo tik tos iniciatyvos, kurios kildavo iš pačios bendruomenės. Universitete studentų ir dėstytojų bendruomenė yra pagrindinė organizacijos varomoji jėga. Todėl bet kokie pokyčiai Kauno aukštajame moksle turi vykti tik pasitelkus dialogą, formuojant bendrą sutarimą ir akademinės bendruomenės palaikymą. Neužmirškime, kad Kaunui kelių stiprių universitetų buvimas reiškia netgi daugiau nei Vilniui, kuris kaip sostinė yra natūralus Lietuvos gyventojų traukos centras.

– Ar jūs pats save dar laikote kauniečiu?

Tikrai taip. Gimiau ir augau Kaune, Vilijampolėje. Šiuo metu gyvenu savo rinkimų apygardoje kitoje Nemuno pusėje, Marvelėje. Kiekvieną vakarą grįžtu pas šeimą, namo, o kiekvieną rytą važiuoju į darbą Vilniuje. Man Kaunas – mylimiausias miestas, kuris yra idealaus dydžio, turi pakankamai žalumos, jame vyksta daug kultūrinių renginių.

Šis miestas, palyginti su kitais Lietuvos miestais, tikrai padarė pažangą. Mero Visvaldo Matijošaičio ir jo komandos darbas išties pastebimas.

Esate tėtis. Kaip jūsų sūnus reaguoja į tai, kad dirbate Seime?

Mano sūnui tėra penkeri, tačiau jis ganėtinai daug visko supranta. Žino politinių lyderių pavardes, žino, ką tėtis veikia, buvau jį net į Seimą nusivežęs parodyti savo darbo vietos. Aš jam kol kas nepasakoju, koks šis darbas svarbus, tačiau stengiuosi, kad sūnus matytų, jog darau gerus darbus ir bandau sukurti šalyje tokią aplinką, kurioje visiems būtų geriau gyventi. Šeima man – didžiausia vertybė.

– Kokie jūsų pomėgiai?

Knygos, bitininkystė, krepšinis ir tenisas. Per lauko tenisą suradau žmoną (juokiasi), nes ji labai mėgsta šį žaidimą.

Meilė bitėms perduota turbūt per kraują – nuo šešerių metų senelis vesdavosi mane pas bites. Dabar padedu prižiūrėti du bitynus: vienas – kaime, kitas – pas mano uošvį, nes ir jį užkrėčiau bitininkyste. Žinote, bičių karalystė labai primena žmonių valstybės modelį. Viskas turi būti suderinta, kad mechanizmas veiktų darniai, – pradedant bičių motinėle ir baigiant paprasta bite darbininke.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų