„Miltinukai“ dalijasi kūryba

„Miltinukai“ dalijasi kūryba

Labai džiugu, kad kūrybinis užkratas plinta. O kūryba – pati įvairiausia.

Gabija Vaitkevičiūtė (9 kl.)

ADVENTAS

Pučia šiaurus vėjas, siūbuoja ilgos belapės beržų svyruoklių kasos. Rytą kaimynė renka ilgas medžių šakeles, neša namo, suka iš tų šakelių vainikus. Sukabina ant sienos, kad išdžiūtų. Vėliau juos puošia įvairiomis gamtos grožybėmis: uogomis, kankorėžiais, džiovintais gėlių žiedais, ir randasi puošnus adventinis vainikas, lieka tik pridėti keturias žvakeles…

Gintarė Matuzaitė (9 kl.)

VIENATVĖ

Už lango lyja. Lašeliai plonom kojom bėginėja per stiklą. Jie stebi mane ir nieko nesako. Žiūriu į juos ir pasidaro linksma. Esu ne viena…

Karolina Sargautytė (9 kl.)

SNAIGĖS

Lenkiu stotelėje stovintį autobusą. Kaip visada dirsteliu pro langą vidun. Atrodo, nieko ypatinga, bet tada sustoju. Akys užkliuvo už mažo berniuko. Jis, įbedęs nosį į stiklą, šypsodamasis žiūrėjo pro langą. Apsidairiau – nieko nėra. Tada supratau – vaikas žiūrėjo į lėtą snaigių šokį. Ištiesiau delną ir leidau snaigėms kristi į jį. Berniuko veidą papuošė šypsena… Štai kiek nedaug reikia norint padaryti vaiką laimingą…

Kristina Židonytė (9 kl.)

VILTIES LAŠAS

Pušų kvapas kuteno nosį. Mažais žingsneliais mindžiau samanas. Jaučiausi be galo vieniša. Staiga išsigandau, kad vos neužmyniau ant gležnos gėlelės. Pamačiau jos ašaras – ir ji atrodė visų pamiršta. Netikėtai ant jos nutūpė bitutė. Gėlės kotelis net susvyravo. Laukiau, mane užvaldė tos akimirkos grožis. Dabar gėlė nebebuvo vieniša. Bitutė atsigėrė vandens lašelių, prikauptų žiedelyje, ir atgavusi jėgas nuskrido. Tikiu – gėlelė buvo laiminga…

Laura Grigaitė (9 kl.)

KITA KALBA

Kartą atvažiavau pas senelius į kaimą. Įdienojus senelis pakvietė pasivaikščioti po mišką. Susiruošę visi išėjome. Einame, žiūriu – senelis dairosi į medžius, tai į vieną, tai į kitą, šypsosi.

– Seneli, ką čia taip stebi?

– Anūkėle, aš ne stebiu, o klausausi, kaip medžiai linguoja vienas kitam, šnara, šnekasi…

Įsiklausiau. Nieko negirdėti. Tada aš supratau – mano senelis moka medžių kalbą…

Gabija Avėnaitė (9 kl.)

SUPRATIMAS

Vaikščiojau gatvėmis. Galvoje sukosi mintys: ,,Neturiu pinigų… neturiu kuo pasipuošti.. Pro šalį neįgaliųjų vežimėliu pravažiavo jaunuolis. Jis neturėjo vienos kojos. Tada supratau: aš turiu tai, apie ką kiti tik svajoja, tai, ko už jokius pinigus nenusipirksi…

Vakarė Paštukaitė (9 kl.)

SKRYDIS

Vieniša moteris sėdėjo parke ant suoliuko. Pro šalį ėjęs vyriškis prisėdo šalia ir paklausė krypties. Jie pradėjo kalbėtis. Bekalbant išaiškėjo, jog ir jis jaučiasi be galo vienišas… Kai moteris pakėlė galvą į dangų, pamatė išskrendančius paukščius. Jie išsinešė jos ilgesį ir vienatvę… Palikdami meilę…

Karolina Janišauskaitė (9 kl.)

Liepa

Vos tiktai akis pakėlus

Nustembu aš nejučia –

Tvirtos, lieknos medžio šakos

Apglėbia mane slapčia.

Sprogsta pumpurai lapelių,

Vos tik šiluma paliečia juos.

Sužaliuoja vėl ši liepa.

Paukščiai vėl joje dainuos.

Ir kas dieną ūžia liepa

Vėjas žaidžia lapuos jos.

Zvimbia bitės darbininkės –

Medų liepa dovanos…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų