Panevėžietis A. Mikulėnas sako neturintis pakantumo erzinantiems dalykams – su jo netenkinančia situacija drąsiai stojantis akis į akį. V. Bulaičio nuotr.

A. Mikulėnas: kultūringųjų gretos drastiškai mažėja

A. Mikulėnas: kultūringųjų gretos drastiškai mažėja

 

Seniausias mieste kino centras „Garsas“, Kraštotyros muziejus ar Muzikinis teatras – visur trisdešimtmečio panevėžiečio Amando Mikulėno rankos turėjo galimybę prisiliesti prie kultūros išsaugojimo. Nors, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, jam teko pasiblaškyti ieškant savosios tapatybės, Amandas sako, jog aplinkybės sudėliojusios viską taip, kaip reikėję.

Panevėžio muzikiniame teatre besidarbuojantis A. Mikulėnas neslepia: jo kelyje buvę įvairių niuansų – tiek šilto, tiek šalto. Ir nors vieni nepabijotų pasakyti, jog tokie dažni gyvenimo posūkiai nekvepia rimtimi, jis galėtų paprieštarauti.

„Kas kartą ateina skirtingos patirtys tiek sutiktų žmonių, tiek darbo atžvilgiu, išaugusiomis atsakomybėmis, išlavinta disciplina“, – svarsto Amandas.

Nors savosios spalvos pašnekovas mano dar neatradęs – tebeieškantis savojo „aš“, džiaugiasi dėl įgytos brandos, išsiugdytų vertybių, išmoktų pamokų, sutiktų spalvingų, įdomių ir vidumi turtingų asmenybių.

„Teatre vėl kitaip – kaip gyvenime“, – nusijuokia panevėžietis, sarkastiškai savo kalbas pavadinantis seno išminčiaus porinimais.

A. Mikulėnas sako nenorintis meluoti: šiuo metu jaučiasi sustojęs viename taške, iš kurio skatina save pajudėti permainų link. Sako šiokį tokį planą ateičiai turintis. Tik jo atskleisti kol kas nenori, kad nenubaidytų sėkmės paukštės.

„Kelias tiesiog veda, o į priekį ar atgal, bus matyti“, – paslaptingai kalba pašnekovas, nedrąsiai paminėdamas atotrūkį nuo gražių darbų ir grįžimą į kiek paprastesnę realybę.

Anot jo, dabartiniame gyvenimo etape didžiausiu pašaukimu turėtų tapti pragmatinis stabilumas. Tokia realybė: išlikti stipriai motyvuotam A. Mikulėnui ne visuomet sekasi, o ir sąlygos ne visada pasitarnauja jo labui.

Pilietiškas ir aktyvus panevėžietis nori tikėti savo miesto ateitimi, tačiau jos sėkmę lemia tik kiekvieno mūsų įneštas indelis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pats būdamas miesto kultūros dalimi, sako negalintis nepastebėti Panevėžio kraujuojančios žaizdos – žmonių nyksmo ir natūralaus nutekėjimo. Anot jo, jei jaunas žmogus nemato patrauklių darbų, sąlygų ar perspektyvų, nori nenori ima ieškoti kitokio sprendimo.

„Smagu nors tai, kad laimės ieškoti pasiryžę žmonės taip smarkiai nebesiveržia į užsienį, nebepuola kelti svečioms šalims pridėtinės vertės. Mieliau renkasi artimesnes vietas – Vilnių ar Kauną“, – svarsto Amandas.

Jis pats visada save laikė Panevėžio patriotu.

„Man čia gera. Nors nenoriu, tačiau gali būti, jog ir pačiam teks pakelti sparnus“, – liūdnai atsidūsta A. Mikulėnas, užsimindamas apie sprangią emigranto duoną, kurios kartą jau yra tekę ragauti.

„Like“ draugystė nežavi

Klaipėdos universitete edukologiją studijavęs Amandas tokią kryptį sako pasirinkęs net pats tinkamai neapgalvojęs.

„Neskamba kaip gudrus žingsnis, tačiau kur įstojau, išsiaiškinau tik gavęs patvirtinimą, jog mane priėmė“, – kiek susigėsta A. Mikulėnas.

Suskubęs pridurti, jog yra tos kartos atstovas, kurios tėvams labiau reikėjo matyti atžalų aukštosios diplomus nei patiems vaikams. Amandas pasidžiaugia, jog dabartiniai studentai iš to, atrodo, išsilaisvino – savo nuožiūra renkasi, ką studijuoti ir ar iš viso studijuoti.

Jaunas vyras tvirtina aiškiai pastebėjęs ne tik kartų kaitos pliusus, bet ir minusus.

„Pasikeitė vaikų draugystė ir bičiuliavimasis. Mums būdavo kur kas svarbiau, kaip išreikšti draugiškumą kitam. Nuo pat ankstyvo ryto laiką leisdavome su draugais, mamos vos galėdavo parvaryti į namus, kviesdavo sugrįžti pro atvirus namų langus. Dabar gi viskas paprasčiau: nusiunti socialiniame tinkle „like“ ir, žiūrėk, jau atsirado draugystė“, – skeptiškai vertina A. Mikulėnas.

Paniręs į apmąstymų gelmes, jis, tarsi vydamas negatyvias mintis į šalį, nusijuokia, jog paties dabar nebegalima vadinti jaunuoliu – esą visos jaunystės dainos sudainuotos. Tačiau Panevėžyje mato daug šaunaus, aktyvaus ir įkvepiančio jaunimo, kuris kelia ūpą ir nuotaiką.

Aktyvūs žmonės, retkarčiais atsisakantys patogumo, laisvo laiko ir dalies gerovės tam, kad su kitais pasidalytų džiaugsmu, plunksnos vertomis istorijomis ir kūrybiškomis idėjomis, neleidžia miestui užmigti ir sunykti.

Palaiko neformalus

Pasak A. Mikulėno, jis pats šiuo metu kiek atitolęs nuo visuomeninio gyvenimo, bet kiek įstengia bando padėti jo pagalbos besikreipiantiems jauniems, idėjų nestokojantiems panevėžiečiams. Amandas sako pastebintis labai gražių neformaliųjų iniciatyvų. Jį džiugina, jog jaunimas nebijo ieškoti galimybių atsiskleisti, pristatyti savo kūrybos plačiajai auditorijai, parodyti save kaip asmenybes.

A. Mikulėnas ne visuomet pasitenkina miesto naudojamomis meninės raiškos priemonėmis. Anot jo, kartais ir be didinamojo stiklo aiškiai matyti, jog atlikti darbai ar pasiūlyta veikla skirta ne žmogui, ne dėl dvasinio ir meninio peno, bet tiesiog dėl kiekybės ar pliuso darbų sąraše.

Amandui norisi tikėti, jog miesto kultūrinis gyvenimas turi nors ir blankią, bet vis tiek ateitį.

„Pirmiausia patys turime koja kojon žengti su kultūra, palaikyti su ja ryšį. Tačiau tų, kuriems jos reikia – drastiškai mažėja“, – mano panevėžietis.

A. Mikulėnas save laiko tikru patriotu, tačiau neslepia, jog gali kuriam laikui iškeisti gimtąją šalį. Asmeninio archyvo nuotr.

Jį stebina ir glumina, kai centrinėse miesto gatvėse sutinka vos vieną kitą žmogų. „Gražu, šilta, o miestas – tuščias. Nežinau, ar dirbtinai įmanoma išprusinti visuomenę, jeigu jos paprasčiausiai nebėra“, – svarsto Amandas.

Išlįsti iš komforto zonos

Sociologų tyrimai rodo, jog lietuvių pilietinis aktyvumas yra žemas, tad nėra ko stebėtis su viskuo nuolankiai sutinkančiais ir negalinčiais dėl savo gerovės pakovoti gyventojais. Tokie žmonės, A. Mikulėno nuomone, yra iš komforto zonos negebantys išlįsti bailiai.

„Patogu laukti, kol kas nors kitas padarys šį bei tą, kad man būtų geriau“, – sako panevėžietis.

Tačiau pats pakantumo erzinantiems dalykams pripažįsta mažai turintis. Prisimena vos prieš kelis mėnesius važiavęs į visuotinį politinį mitingą sostinėje. Atrodo, viskas vyko sklandžiai, regis, it sviestu patepta, atrodė, kad net ir pokyčius beveik gali sugauti savo rankomis. Tačiau cinizmas dažnai nugali norą kovoti, pasitaiko, jog ir patys stipriausieji paremia kardus – pamina savo principus ir įsitikinimus.

Norint sukonstruoti pilietišką visuomenę ir miestą, svarsto A. Mikulėnas, pirmiausia reikia tam tikro nepakantumo susiklosčiusiai situacijai ir teisingo pykčio. Tuomet viskas eisis sava eiga.

„Mūsų valstybės tradicijos nėra susiformavusios labai seniai, o dabar žmonės labai daug pastebi ir mato. Socialiniai tinklai ir naujausios technologijos formuoja arba deformuoja mūsų suvokimą ir požiūrį, o aktyvūs, teisingi veikėjai formuoja pilietiškumo sąvoką“, – įžvelgia A. Mikulėnas.

Panevėžietis ironizuoja, kad gal žmonės nori sulaukti gelbėtojų, o tokie prieš kiekvienus rinkimus lenda į šviesą. Pats tokiais stebukladariais netiki. Pirmiausia, kaip sako, reikia suformuoti kritiškesnį mentalitetą, kitaip nenustosime kas ketverius metus skųstis, jog ir vėl prašovėme.

Iniciatyvus jaunas vyras mąsto, jog natūrali kaita žmonių, kurie daro didžiąją įtaką Panevėžio kultūrinėje, švietimo ar politinėje plotmėje, yra tiesus kelias naujų vėjų link. Kol kas A. Mikulėnas įžvelgia apatišką miesto nuotaiką, kuri lemia ir pačių panevėžiečių apmirimą.

„Norėtųsi sulaukti šviesulio, kuris įpūstų vilties, jog Panevėžys sužydės, o žmonės važiuos pas mus, o ne iš mūsų“, – viltingai kalba jaunas vyras.

Anot jo, turi būti gerai, nes kitaip tiesiog negali būti.

„Iš visų kaimų į Panevėžį suvažiuos žmonės, gimdys vaikus, išgražės aplinka, sužaliuos parkai, būsime laimingi. Laukia fantasmagoriška ateitis“, – lengvai pašiepdamas sovietmečio ideologiją ironizavo Amandas.

Komentarai

  • Nesupratau, dėl ko šitas straipsnis??? kažkuo nusipelnęs žmogus??? ar čia save reklamuoja žmogelis, taip ieško darbo??

    • Jogaila, brolau, suprantu, kad svetimos šalies ir moterys (pvz., Jadvyga) tau gražesnės, o aš žaviuosi savo krašto žmonėmis.
      Išties šaunus Amandas! Nesutiks tik tas, katras nepaskaitė arba nesuprato.

  • Fainas žmogutis. Jei taip mąstančių ir su jaunimu be atlygio užsiimančių mieste būtų daugiau, gal nevirkautume, kaip blogai.

    • Atsakyti
  • Man vienintelė mintis, kad žmogelis nori tapti kultūros skyriaus vedėju, todėl ir reklamuojasi….

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (4)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų