Metai kelyje sugriovė ribas

Metai kelyje sugriovė ribas

Retas išdrįstų stabilų pagrindą po kojomis iškeisti į nenuspėjamą klajoklio gyvenimą. Tačiau taip pasielgusi panevėžietė Asta Šaduikytė dėl to šiandien jaučiasi laisviausiu žmogumi planetoje.

Astai Šaduikytei – 29-eri. Kai kas pasakytų, kad jau laikas pamąstyti apie rimtą gyvenimą, šeimą. Taip merginai užsimena net ir jos tėvai. Tačiau pati Asta ėmė ir prieš metus visiškai sujaukė savo, rodos, itin perspektyvią ateitį Olandijoje. Čia ji atvyko dar prieš penkerius metus, baigė mokslus, susirado gerą darbą.

„Žmogaus sąmonė kaip tas kubas – jis gali būti mažas, gali plėstis. Užaugau, mokyklą baigiau Panevėžyje, išvažiavau mokytis į Vilnių ir jau atrodo, kad tai kažkas ypatinga. Bet praeina tam tikras laikas ir supranti, kad to negana – galvoje ima suktis mintis: „Nejaugi tai ir viskas, pabaiga, riba?“ – prisiminė pašnekovė.

A.Šaduikytė gimtajame mieste itin domėjosi daile ir dizainu. Tačiau tėvų paskatinta stojo į rimtesnę specialybę, susijusią su verslu, Vilniaus universitete. Baigusi jį pradėjo dirbti. Bet vieną dieną draugai netikėtai pasiūlė keliauti į Graikiją. Asta ilgai nesvarstė – metė naujas pareigas ir išvyko.

„Išvažiavau į Graikiją prieš šešerius metus. Be jokio finansinio pagrindo nusprendžiau ten pasilikti, susiradau darbą Kretos kavinėje. Nėra baisu staiga pakeisti gyvenimą. Kai pasitiki pasauliu, žinai, kad jis tave atves ten, kur reikia. O jei nieko neišeis, visada gali grįžti atgal“, – „Sekundei“ teigė A. Šaduikytė.

.„Tikra kelionė neturi nei pradžios, nei pabaigos. Visas mūsų gyvenimas – ilga kelionė“, – sako A. Šaduikytė.

 Metė gerą darbą

Panevėžietei grįžti nereikėjo – Graikijoje tik prasidėjo jos didžioji gyvenimo kelionė. Po pusmečio panevėžietė išvyko pas draugus į Olandiją.

„Olandijoje gyvenau daugiau nei penkerius metus. Čia susikūriau tvirtesnį gyvenimą – baigiau magistro studijas, pradėjau dirbti mokslinės literatūros leidykloje. Turėjau geras pareigas Žmogiškųjų išteklių skyriuje – mano darbas buvo ieškoti naujų darbuotojų. Esu įdarbinusi net lietuvių – žinau, kad jie darbštūs ir atsakingi“, – pasakojo A. Šaduikytė.

Tačiau pačiai specialistei ėmė ir pabodo tas darbštumas, atsakomybė, pilkos kabineto sienos. Ir į Olandiją pastaruoju metu ji grįžta tik sutvarkyti tam tikrų formalumų, dokumentų.

„Visą laiką kirbėjo mintis pakeliauti, pamatyti, kaip žmonės gyvena kitur. Nesinorėjo prisirišti prie stabilumo, garantijų. Todėl su draugu metėme darbus ir išvažiavome – žinojome, kad greit negrįšime, tad imti atostogų net nesvarstėme“, – teigė mergina.

Šiam sprendimui pora galbūt rengėsi jau seniai. Penkerius metus Olandijoje panevėžietė stengėsi gyventi kuo kukliau ir taupė pinigus.

„Kai kas ir dabar pasako, kad bepigu mums keliauti, kai Olandijoje turėjome gerus darbus. Bet iš tikro gyvenau labai taupiai: į darbą vaikščiojau tais pačiais džinsais, pietavau namuose. Svarbu susidėlioti prioritetus, kas tau svarbiausia. O aš troškau laisvės – visiškos laisvės“, – pabrėžė Asta.

 Į Kiniją

Ir tokia avantiūra merginos nenuvylė. Iš Olandijos ji patraukė tiesiai į Kiniją, kur mėnesį su draugu savarankiškai keliavo.

„Kai paleidi stabilumą, ateina daug gražių dalykų. Pradedi tikėti savimi, kitais. Žinai, kad viskas bus gerai“, – sako A. Šaduikytė.

Kiniją ji su draugu stengėsi pamatyti kuo tikresnę, bet agentūrų siūlomų pagražinimų. Jaunuoliai traukiniais keliavo iš vieno kaimo į kitą, nuo vienos šventyklos prie kitos, lipo nuo vieno kalno į kitą.

„Traukiniais važiavome pačia žemiausia keleivių klase, kad pajustume tikrąją Kiniją, suprastume jos žmones. Kai kas sako, kad kinai apskritai neturi savo kultūros, nes nesuprantančius jų tvarkos erzina spūstys, gyventojų masės. Bet iš tiesų ten viskas kaip skruzdėlyne – sustyguota, apgalvota. Jei matai, kad eskalatoriumi žmonės leidžiasi po du – tai nėra kvaila, taip visiems patogiau judėti. Tiesiog kitaip jiems gyventi būtų labai sunku dėl perpildytų miestų ir kaimų. Pati Kinija – didžiulė, įspūdinga, organizuota ir kitokia… Jei čia stovi rūmai, tai jie pasakiški. Jei privažiuoji kalną, tai jis lyg iš kitos realybės, filmo“, – savo nuomonę apie šią šalį išsakė panevėžietė.

Daugelis kinų, anot jos, nekalba angliškai. Todėl viską teko iš anksto apgalvoti, kad lietuviams nekiltų rūpesčių.

Iš pradžių dar planavę savo maršrutus Kinijoje lietuvaičiai po kurio laiko suprato, jog visas kelionės žavesys slypi nežinioje. Asta su draugu miegodavo ir mokamuose moteliuose, ir pas paprastus žmones. Jaunuoliai niekur neskubėjo, mėgavosi kiekviena nauja pažintimi. Kai kur apsistodavo ilgiau, kai kur tuoj pat išvykdavo toliau.

„Laisvė yra nuostabus jausmus, kai nereikia savęs riboti. Nežinai, kada kur pasuksi, kada grįši atgal, bet puikiai suvoki, kad grįši kitoks“, – tvirtina A. Šaduikytė.

 Tailandietiško masažo meistrė

Po mėnesio Kinijoje ji su draugu leidosi į Vietnamą. Vėliau beveik keturis mėnesius gyveno Tailande. Čia mergina nusprendė patobulinti ir savo masažo žinias. Šia sritimi ji jau buvo susidomėjusi Olandijoje, baigė kursus. Tačiau lietuvė norėjo iš arčiau pažinti tikrą tailandietišką kultūrą ir jos naudą sveikatai.

„Tailande yra daug masažo mokyklų. Vienoje jų ir įgijau šios srities mokytojo profesiją, pasirinkau ilgiausius kursus – norėjosi gauti struktūrinių žinių. Man visada patiko masažuoti kitus, bendrauti – toks artumas suteikia poilsį ne tik kitam, bet ir pačiam meistrui“, – sako keliautoja.

„Laisvė yra nuostabus jausmus, kai nereikia savęs riboti. Nežinai, kada kur pasuksi, kada grįši atgal, bet puikiai suvoki, kad grįši kitoks.“ A. Šaduikytė

Ir dabar mergina tiki, kad toks užsiėmimas kada nors jai leis atsisakyti nuobodaus darbo kabineto sienų. Grįžusi į Lietuvą panevėžietė sužinojo, kad čia jos mokslai naudos neduos. Mūsų valstybėje negalioja net profesionaliausių Tailande baigtų masažo kursų sertifikatai. Čia reikia iš naujo mokytis dvejus metus, kad būtų galima gauti masažuotojo licenciją.

Tačiau Asta gimtinėje gali mokyti masažo paslapčių kitus. Todėl ji viliasi kada nors savo šalyje tokią patirtį perduoti ir savo tautiečiams.

„Lietuvoje masažas – prabangos dalykas, jis brangiai kainuoja. Mūsų gyventojai juo mėgaujasi kartą per metus, bet to neužtenka. O Rytų šalyse jis – žmogaus kasdienybė, kaip sporto treniruotės. Pavyzdžiui, Kinijoje net traukinių keleiviai purto, daužo kojas, kad jos nepavargtų ilgame kelyje. Noriu, kad ir mūsų gyventojai išmoktų masažuotis, kitiems padėti. Apskritai lietuviai per mažai liečia save, kitus – jei kas priartėja, tampa nejauku“, – pažymi jauna moteris.

Kol kas įgyvendinti savo planų dėl masažų panevėžietė neskuba. Tai jai – tiesiog garantas kada nors sugalvojus stabtelėti ramesniam gyvenimui.

 Ten, kur traukia

Dar daugiau žinių apie žmogaus sveikatą panevėžietė pasisėmė lankydamasi Indonezijoje. Čia ji baigė tyliosios meditacijos mokymus. Tokie kursai, pasak pašnekovės, padeda pakeisti mąstymą, išmoko gyventi ir džiaugtis dabartimi.

„Dažnai mus sutrikdo aprėkęs viršininkas ar kitas kasdienis trikdys – viskas viduje tiesiog susijaukia, susinerviname. O meditacija suteikia galimybę to išvengti, duoda įrankį išlaikyti harmoniją“, – aiškino panevėžietė.

Mergina juokiasi, kad buvimas Indonezijoje ar Tailande jai nesusuko proto ir ji nejaučia jokio  mistinio nušvitimo. Žmogui, anot jos, reikalinga bet kokia patirtis – ji tik praturtina, išplečia sąmonės ribas.

O praėję kelionių metai Astai buvo tikrai dosnūs. Ji taip pat aplankė Kambodžą ir dar kartą grįžo į Tailandą. Lietuvė jaučia, kad šis kraštas jai artimiausias.

„Kinijoje mačiau žmonių, kurie keliauja po 8–9 metus. Tai jau nebežavi, kartais atrodo liūdnai, nes ir pačios kelionės tampa rutina, pareiga. Galiausiai supranti, kad kiekvieną kartą lankydamas naują kraštą imi dairytis sau geriausios vietos, kurią pavadintum namais. Mano namai galėtų būti Tailande, jis labai traukia, žinau, kad ten tikrai grįšiu“, – prisipažįsta A. Šaduikytė.

 Gyvenimas – kelionė

Keliautoja neneigia, kad kitose šalyse ją dabar jau nebe viskas stebina. Tačiau kol kas ji nežino, ar tai – pabaiga: „Tikra kelionė neturi nei pradžios, nei pabaigos. Visas mūsų gyvenimas – ilga kelionė.“

Asta šiuo metu dar nesugalvojo, kur vyks toliau. Dabar ji jau kelios savaitės atostogauja Lietuvoje. Čia lanko šeimą Panevėžyje. Bet gimtinė merginai – tik vieta, kur laukia artimieji, jos nelaiko čia vyraujantis malonus klimatas ir graži gamta.

Asta šypsosi, kad tėvai pripratę prie jos išdaigų, bet kartais jau užsimena dukrai apie stabilesnę ateitį. O ji pati negali pasakyti, kada tai bus.

„Aišku, pagalvoju apie ateitį, šeimą. Jos visi norime. O ar tai mane sustabdys, nežinau. Gal mes kartu keliausime. Manau, kad visa tai ateina savaime ir tada, kai būna tinkamiausias laikas“, – kalbėjo A. Šaduikytė.

Savo tėvams ji visada randa pasiteisinimą, kad pasiėmė viską, ką rado savo išskirtinėje giminėje.

„Kai klausaisi savo močiučių, kitų giminaičių, supranti, kiek ir kokio į tave sutekėjo kraujo, genų. Viena mano močiutė nepataisoma optimistė, kita – tiesiog stebinanti avantiūristė. Tad aišku, iš kur manyje tiek energijos ir užsidegimo“, – juokiasi pašnekovė.

Jos senelė, panevėžietė Irena Šaduikytė būdama 65-erių savarankiškai išmoko tapyti. Per penkiolika kūrybos metų ji jau surengė dvidešimt savo darbų parodų. Taip pat aktyvus bei meniškas, pasak Astos, ir jos vyresnis brolis. Tik jis jau išpildė ir tėvų norą – sukūrė savo šeimą.

„Pasaulis – labai didelis, didelis duotas ir pasirinkimas žmogui. Esu tikra, kad bet kokia nauja patirtis, nauja kelionė mane praturtina ir sustiprina“, – apie savo ateitį sakė nutrūktgalvė Šaduikių dukra.

Galerija

Komentarai

  • Palaikau visus ir net pavydžiu visiems, kurie sugeba taip viską mesti ir daryti tai kas patinka. Toks pozityvumas yra užkrečiantis ir kitus siekti savo svajonių, pamesti galvą ir tiesiog gyventi. nes gyvename tik vieną kartą ir tuo reikia mėgautis.

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į Karolina komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų