Panevėžio rajono tautodailininkių A. Bražėnienės ir jos dukros A. Bražėnaitės-Boliauskienės sodyba Gegužinės kaime nuo ankstyvo pavasario kvepia žolynais. (T. Šiaudinio nuotr.)

Menininkų genai perduodami iš kartos į kartą

Menininkų genai perduodami iš kartos į kartą

Panevėžio rajono tautodailininkių Adelės Bražėnienės ir jos dukros Aušros Bražėnaitės-Boliauskienės sodybą Gegužinės kaime – nedidelius namus ir kiemo dirbtuvėles – prieš didžiąsias pavasario šventes okupuoja įvairūs žolynėliai, samanos, vytelės ir šiaudai.

Moterys ir šįmet skubėjo prigaminti krūvas velykinių triušiukų, krepšelių margučiams ir šventinių puokštelių.

Šias kūrėjas dažniausiai sutiksi prekiaujančias prie bažnyčių per įvairias šventes. Tačiau tai nereiškia, kad jos paprastos rankdarbių mėgėjos. Motina ir dukra jau daug metų priklauso Tautodailininkų sąjungai.

„Būna tokių žmonių, kurie moka girtis, eina išrietę galvą. Dirba, rodo savo darbus, gauna užsakymų. O aš – tokia menininkė iš vienkiemio. Jeigu nepakviečia, tai ir nepasisiūlau. Kuklinuosi, bijau, kad mano kūrybos nesupras“, – prisipažino 65-erių Adelė.

Meno lopšyje

Nepasitikėjimas savimi A. Bražėnienę lydi nuo pat vaikystės. Ji gimė ir užaugo Pakruojo rajone, Linkuvoje. Mama nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, bet savo tris vaikus lenkė prie mokslų.

Kaip pasakojo tautodailininkė, motina dažnai atnešdavo knygų ir liepdavo skaityti. O Adelės tėtis buvo neblogas raštininkas ir dailininkas. Jis mėgo tapyti ir kurti ypatingas dėžutes iš kartono. Tokį pavyzdį matydami vaikai įsimylėjo meną.

„Atsimenu, kai mano brolis apleistoje sodyboje rado vienos spalvos aliejinių dažų. Mums, vaikams, tai buvo didžiulis lobis. Ir brolis, ir aš vėliau pasirinkome menininko kelią“, – pasakojo A. Bražėnienė.

Jos brolis Klemensas Kupriūnas – žinomas Utenos rašytojas, dailininkas, ekslibristas. Jo sukurti per du tūkstančius ekslibrisų pasklido po Lietuvą ir įvairias užsienio šalis.

Adelės pripažinimo kelias buvo sudėtingesnis. Nors jos gabumus mokytojai pamatė dar mokykloje, įstoti į tuometį Dailės institutą nepavyko. Koją merginai tada pakišo piešimas.

„Nuvežiau į egzaminus tapybos darbą, savo kurtą skulptūrą ir piešinį. Pirmieji du buvo labai gerai įvertinti, o už trečią gavau dvejetą ir manęs mokytis nepriėmė. Bet piešti ir iki šiol nemoku“, – šypsojosi pašnekovė.

Dukra jai nupirko albumą ir liepė piešti. Spalvotais pieštukais menininkė sukūrė keletą eskizų, bet juos vertina gana kritiškai.

Tokiam darbui, anot jos, reikia ypatingo tikslumo. Todėl save A. Bražėnienė vis dėlto vadina tapytoja. Jai patinka kurti natiurmortus, peizažus. Bet autorė nesistengia objektų pavaizduoti taip, kaip mato realybėje – menininkė visada leidžia skleistis fantazijai.

Pasak A. Bražėnienės, lietuviams įpiršti meną šiais laikais nelengva. Tai nėra svarbiausia prekė pirkėjų krepšeliuose. (T. Šiaudinio nuotr.)

Pasak A. Bražėnienės, lietuviams įpiršti meną šiais laikais nelengva. Tai nėra svarbiausia prekė pirkėjų krepšeliuose. (T. Šiaudinio nuotr.)

 

Ištekėjo už dailininko

Adelė prisipažįsta, kad jos savamokslė kūryba ne visiems patinka. Dailininkė sulaukia net kolegų priekaištų, todėl vengia dalyvauti parodose. Todėl jose aktyviau pasirodydavo tik tada, kai tą daryti liepdavo Tautodailininkų sąjunga.

O dabar savo kūrybą dažniau sutinka pristatyti Paįstrio seniūnijoje, kur gyvena jau dvidešimt metų.

„Reikėtų kada nors savo darbų nuvežti ir į gimtąją Linkuvą. Bet, kaip sakiau, pačiai siūlytis nesinori. O gal ten niekam manęs ir nereikia?“ – kuklinosi moteris.

Tai, kad mama nemėgsta kritikos, patvirtina ir jos dukra Aušra. Tačiau abi sutinka, kad menas – subjektyvus dalykas ir požiūris į jį priklauso nuo kiekvieno skonio.

„Pamatytumėte, kas darosi, kai mes visi susirenkame prie vieno stalo. Mano vyras Valdemaras Bražėnas – taip pat dailininkas. Toks buvo ir jo tėvas, gyvenęs pačiame Panevėžio centre“, – apie savo šeimos menininkus pasakojo A. Bražėnienė.

Moteris laiminga užauginusi dvi kūrybingas dukras. Be 38-erių Aušros, ji dar turi metais jaunesnę dukrą Eglę, ši jau dešimtmetį gyvena Airijoje. Dailės mokyklą baigusi moteris audžia juostas ir tapo. Jos darbai gana populiarūs ir svetimoje šalyje. Tačiau, kaip ir mama, dukra nemėgsta reklamuotis ir dirba daugiau sau.

O atvykusi į gimtinę visada parodo savo kūrinių nuotraukas, pasitaria su mama ir seserimi.

Pasaulį mato kitaip

„Mes viena kitai patariame, viena kitą pamokome. Dukros mane dažnai nustebina savo darbeliais. Itin žaviuosi Aušros angeliukais iš popieriaus. Niekad nemaniau, kad taip galima sukurti figūrėles“, – savo atžalas gyrė menininkė.

Aušra, pasak A. Bražėnienės, pati praktiškiausia iš kuriančių moterų trijulės. Ji užsiima viskuo, kas tik šauna į galvą.

„Aš pasaulį matau kitaip. Man net žiemą iš sniego išlindęs krūmelis atrodo ne taip, nei visiems. Kitaip ir negalėjo būti, kai abu tėvai menininkai“, – sakė A. Bražėnaitė-Boliauskienė.

Kiekviename jos sodybos kampelyje rasi šeimininkės naujų idėjų užuomazgų: ant stalelio tupi krūva klijuojamų triušiukų, kampe – pluoštas samanų krepšeliams pinti. O pačios autorės rankos nuolat sugrubusios nuo šiaudų ir klijų.

„Dabar turiu nemažai užsakymų vestuvėms. Jaunavedžiai prašo papuošti automobilius, sales. Nemažai dėmesio sulaukė vienoje valstybinėje įstaigoje kabantys mano šiaudiniai paukščiai. Norėčiau sukurti tokių darbų kolekciją, bet niekas taip greitai neišeina. Lakstau su šiaudinėmis skulptūromis – paukščiais, arkliais – iš vieno sodybos galo į kitą, o laikas eina“, – apie savo kūrybą pasakojo Aušra.

Moteris teigė itin mėgstanti mišką ir jame randa visų reikalingų medžiagų kūrybai.

Jos vyras ir du vaikai į meninę Aušros netvarką sodyboje jau seniai nebereaguoja. Šeima kartais moteriai padeda sukurtus darbus parduoti.

Tobulėjimas

Tautodailininkė A. Bražėnaitė-Boliauskienė mėgsta įvairią kūrybą: nuo keramikos iki šiaudinių žaislų. (T. Šiaudinio nuotr.)

Tautodailininkė A. Bražėnaitė-Boliauskienė mėgsta įvairią kūrybą: nuo keramikos iki šiaudinių žaislų. (T. Šiaudinio nuotr.)

Jokių dailės mokslų Aušra nebaigė, bet jų ir nepasigenda. Tiesa, visai neseniai moteris nusprendė išmokti kirpėjos amato ir tuo labai džiaugiasi, nes kurti šukuosenas, jos nuomone, taip pat menas. Jos gabumus esą pastebėjo ir naujos profesijos dėstytojai.

„Man mokslų nereikia, pati dar galiu daug ko pamokyti“, – tvirtino A. Bražėnaitė-Boliauskienė. Tokį dukros požiūrį A. Bražėnienė vertina neigiamai. Jos įsitikinimu, tobulėti reikia visą gyvenimą.

Pati Adelė prieš kelerius metus dar kartą nusprendė išbandyti studento kasdienybę. Ji pasiryžo išmokti floristikos paslapčių. Tikėjosi, kad kartu mokysis ir Aušra, bet naują specialybę teko įgyti vienai.

„Studijos mane daug ko išmokė. Be to, dirbti su augalais labai įdomu“, – pasakojo pašnekovė.

Floristės darbai sulaukė pripažinimo. Jos talentas pastebėtas floristinių kompozicijų konkurse Lietuvos tūkstantmečiui paminėti – panevėžietė laimėjo trečią vietą.

Nauju amatu A. Bražėnienė su dukra buvo pasiryžusi užsiimti ir prieš kelerius metus savo atidarytoje parduotuvėlėje. Tačiau ji tegyvavo vos mėnesį, nes komunalinių paslaugų išlaidos viršijo pelną.

„Jeigu ir nupirkdavo vieną kitą gėlytę, tai tiek to ir uždarbio“, – prisiminė menininkė.

Nepopuliari prekė

Pasak A. Bražėnienės, lietuviams įpiršti meną šiais laikais nelengva. Tai nėra svarbiausia prekė pirkėjų krepšeliuose.

„Man labai patinka, kai gaunu dovanų knygą ar paveikslą. Tai – mano sielos turtas. Bet šiais laikais žmonėms menas tokios reikšmės nebeturi, todėl kitą kartą net bijau siūlyti savo kūrybą“, – kalbėjo A. Bražėnienė.

Moteris prisiminė, kaip prieš daug metų per vienas vestuves jauniesiems pasiūlė savo paveikslą, bet šie paprašė praktiškesnės dovanos. Nuo to karto menininkė tvirtina nebetikinti meno verte plačioje visuomenėje.

Jos dukra gauna daugiau užsakymų, bet A. Bražėnienė dabar gyvena iš neįgalumo pašalpos ir savo darbeliais retai kada prisiduria prie pajamų. Kalbinta moteris nė nesupranta, ar jos kūryba netikusi, ar jai trūksta verslumo.

Tačiau Adelės dukra Aušra įsitikinus, kad dėl didelio skurdo Lietuvoje susiformavo toks požiūris į meną. Ji teigia, kad jau seniai svarsto savo kurtus darbelius pardavinėti užsienyje.

„Kuri, dirbi du tris mėnesius, o pelnas toks, kad net investicijos neatsiperka. Daugiau paprašysi – nusisuks. Bet kam skųstis: toks mūsų pašaukimas…“ – kalbėjo A. Bražėnaitė-Boliauskienė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų