Į J. Čergelio rankas pakliuvusi filmavimo kamera tapo nuolatine bebaimio operatoriaus palydove. V. Bulaičio nuotr.

Operatoriaus rankose – ginklas, galingesnis ir už tankus

Operatoriaus rankose – ginklas, galingesnis ir už tankus

Panevėžio istorijos dešimtmečius vaizdo juostoje užfiksavęs operatorius, kino režisierius Jonas Čergelis 1991-ųjų sausio įvykių dienomis rankose laikė ginklą, kur kas galingesnį nei kalašnikovai ar net tankai. Aniems laikams neįtikėtinai brangia, išeivių dovanota vaizdo kamera panevėžiečio fiksuoti kadrai tapo liudijimu, kuo tomis dienomis gyveno ir kvėpavo Panevėžys.

Šiandien J. Čergelio nufilmuotos kino juostos saugomos miesto Kraštotyros muziejuje. Ir vis dėlto galėjo nutikti taip, kad vertinga medžiaga, atskleidžianti tikrąją laisvės kainą, būtų pražūtingai ištrinta iš Aukštaitijos sostinės istorijos puslapių. Kaip kad nežinia kur dingo ir pati vaizdo kamera, Panevėžiui turėjusi tapti istorine vertybe.

Tribūnų vengia

Sausio 13-osios išvakarėse prisiminti prieš 27-erius metus išgyventų įvykių su J. Čergeliu susėdame prie karštos arbatos puodelio. Panevėžio metraštininkas šypteli: pokalbio pradžia išties simboliška. 1991-ųjų sausio 13-osios rytą, dar neišaušus, į Respublikos g. prie telegrafo rinkosi moterys, nešinos pilnais kibirais garuojančios arbatos. Jos vaišino minią žmonių, iš čia nesitraukusių per visą šaltą ir beprotiškos įtampos naktį.

Dabar Sausio 13-osios minėjimuose J. Čergelį būtų sudėtinga sutikti. Menininkas į juos nebevaikšto. Nei su kamera, nei be jos.

„Nenoriu būti veteranu, nors šį mėnesį jau gausiu pirmą pensiją“, – šypteli panevėžietis.

Baltuoju Panevėžio metraštininku vadinamas operatorius renkasi ir toliau likti už kadro. Jo nesuviliojo politikų kvietimai prisijungti, jam nereikalingos tribūnos.

„Man nereikia nei jokių partijų, nei dėmesio, bet jei valstybė vėl atsidurs pavojuj – pirmyn“, – ramiai ir užtikrintai kalba J. Čergelis.

Operatorius kuklinasi tik savo darbą dirbęs ir prieš 27-erius metus, kai ištisas paras nepaleido kameros, fiksuodamas sausio įvykius Panevėžyje.

Brangi išeivių dovana

Lūžio dienomis J. Čergelio rankose galingu ginklu buvusios „Panasonic“ kameros atsiradimas ir jos likimas irgi verti savo vietos istorijos grandinėje. 1991-aisiais tokia kamera kainavo milžinišką sumą, kokią dažnas lietuvis būtų galėjęs nebent susapnuoti – 12 tūkstančių rublių. Tai netgi brangiau nei tuometis „žiguliukas“.

Prieš 27-erius metus lemtingomis sausio dienomis J. Čergelis nepaleido kameros iš rankų ir negalvojo, kad filmuojantis žmogus yra geriausias taikinys priešiškoms jėgoms.

Visame Panevėžyje tebuvo vos trys ar keturios tokios kameros. Viena priklausė saugumui, kita privačiam asmeniui, o patekusioji į J. Čergelio rankas buvo Lietuvos Sąjūdžio nuosavybė. Tokį brangų ir kelyje į laisvę reikalingą daiktą Panevėžio sąjūdininkams Atgimimo metais dovanojo Australijoje, Adelaidės mieste, įsikūrę išeiviai broliai Potupai, 1944-aisiais baigę J. Balčikonio gimnaziją ir pasitraukę į Vakarus.

„Jie tiesiog atėjo į Sąjūdžio būstinę ir padėjo dėžę su kamera. O Sąjūdžio taryba išsikvietė mane, liepė imti ir dirbti“, – „Sekundei“ pasakojo J. Čergelis.

Jau 1990-aisiais išeivių dovanotąja kamera operatorius filmavo Lenino postamento nuvertimą Laisvės a. Tai buvo istorinės akimirkos – Panevėžys pirmasis Lietuvoje komunizmo stabo paminklą pasiuntė į istorijos šiukšlyną. Tik po metų Leninas griuvo ir Vilniuje.

Tie keli kiti, Panevėžyje turėjusieji vaizdo kameras, nedrįso jų traukti karštuosiuose taškuose – buvo baisu, kad toks brangus daiktas gali būti sudaužytas.

O pakliuvusioji į J. Čergelio rankas tapo nuolatine bebaimio operatoriaus palydove. Ja fiksuotos Atgimimo, Baltijos kelio, Kovo 11-osios, Sausio 13-osios, rugpjūčio pučo akimirkos.

Slapta operacija

Visą laisvės kelią Panevėžyje filmavusią kamerą, akivaizdu, turėtų saugoti Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio muziejus. Tačiau net pats J. Čergelis nenutuokia, kur šioji dabar galėtų būti. Nuo tada, kai istorinė kamera buvo perduota Savivaldybės įkurtai televizijos stočiai, jos likimas nežinomas. Dabar nebėra ir pačios stoties.

J. Čergelis guodžiasi, kad bent jau istorinių kadrų prifilmuotos kasetės atsidūrė ten, kur jų vieta, – Panevėžio kraštotyros muziejuje. Tačiau jei ne paties operatoriaus ir tuomečio muziejaus direktoriaus, o dabar miesto Tarybos nario Gintaro Šileikio apsukrumas, kažin ar Aukštaitijos sostinė būtų išsaugojusi ir šias.

„Istorija buvo žiauri. Savivaldybei įkūrus televizijos stotį, jos žinion turėjo pereiti ir kasetės. Stoties direktorius pareikalavo jas atiduoti. Įtariau, kad gali geruoju nesibaigti, ir su G. Šileikiu griebėmės gudrybės. Muziejus staigiai pripirko krūvą tuščių kasečių, į jas perrašiau visą medžiagą ir dar, atsukinėjęs varžtelius, sukeičiau kasečių dėžutes“, – apie slaptą operaciją dabar šypsodamasis pasakoja J. Čergelis.

Savivaldybės televizijos stočiai šitaip atiteko originalios dėžutės, bet su juostų kopijomis jose, o operatoriui liko vėliau į miesto muziejininkų rankas perėjusi istorinė vertybė: juostų originalai, nors ir su neoriginaliomis dėžutėmis.

„O galėjo nutikti taip, kad muziejus būtų likęs be nieko“, – pripažįsta operatorius, Panevėžiui išsaugojęs kelias dešimtis kasečių po kelias valandas istorinės medžiagos.

1991-ųjų sausio 13-ąją visa Lietuva sustingo maldoje už sostinėje žuvusius gynėjus.

Pats geriausias taikinys

Pasak J. Čergelio, prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją, negalima pamiršti jau savaitę prieš tai augusios įtampos. Vilniuje aktyviai veikusioms neva liaudies balsui atstovaujančioms organizacijoms, tokioms kaip „Jedinstvo“, stipriu postūmiu tapo sausio 7-ąją profesorės Kazimiros Prunskienės vadovaujamos Vyriausybės drastiškai pakeltos maisto produktų kainos. Tuo prisidengę, jau kitą dieną „Jedinstvo“ smogikai pabandė šturmuoti Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo rūmus, tačiau neapskaičiavo savo pajėgumų. Rūmus gynę savanoriai „jedinstvenininkus“ greitai atšaldė paleidę dušą iš ugniagesių naudojamų žarnų.

„Jedinstvo“ šturmą Vilniuje irgi filmavo J. Čergelis.

„Buvau senas kino mėgėjas ir pažinojau visus Lietuvos operatorius. Vilniuje būdamas mačiau, kiek jų ten susirinko. Supratau, kad nėra prasmės man čia trintis. Mano vieta Panevėžyje“, – pamena operatorius.

Internetinėje erdvėje dabar kiekvienam prieinamas J. Čergelio filmas „1991 m. sausio 13 d. Vilniuje ir Panevėžyje“. Jame – unikalūs nufilmuoti istoriniai kadrai: Panevėžio gatvėmis važinėjantys sunkvežimiai su sovietų kariškiais, iš Laisvės a. į Vilnių saugoti parlamento išvažiuojantys autobusai, pilni mojuojančių panevėžiečių – bet kuriam iš jų šita kelionė galėjo būti paskutinė, minia žmonių Respublikos g. prie telegrafo, už kadro radijo diktorės Violetos Kiburytės kartojamas raginimas burtis saugoti svarbiausių objektų Panevėžyje – telefono ir telegrafo stoties, spaustuvės ir Savivaldybės, Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininko Arno Simėno pranešimai apie skelbiamas akcijas ir stingdantis sausio 13-osios rytas. Jūra panevėžiečių, užtvindžiusių skverą nuo centrinio pašto iki P. Puzino g., iki J. Balčikonio gimnazijos, vienu balsu kartojo maldą su čia pat, po atviru dangumi, šaltyje šv. Mišias už tąnakt sostinėje žuvusiuosius aukojusiu kunigu Robertu Pukeniu.

Toje minioje J. Čergelis buvo vienas su kamera ant peties ir prie jos primontuotu ryškiai plieskiančiu prožektoriumi.

Jį išvydęs bičiulis nesusilaikė: „Esi pats geriausias taikinys.“

Bet pats operatorius apie tai negalvojo.

Nors į Panevėžį traukė sovietinės armijos motorizuoti daliniai iš Radviliškio ir net Alytaus, kruvinos akistatos su kariškiais panevėžiečiams pavyko išvengti.

„Tokiais momentais svarbiausi du akcentai: įvykiai ir žmonės“, – sako menininkas.

Būtų bijojusiųjų, nebūtų žuvusiųjų

Nors į Panevėžio pašonėje, Pajuostyje, dislokuotą karinį dalinį tomis dienomis traukė sovietinės armijos motorizuoti daliniai iš Radviliškio ir net Alytaus, kruvinos akistatos su jais panevėžiečiams pavyko išvengti.

J. Čergelis pamena tomis dienomis ypatingą visuomenės susitelkimą. Apie pastebėtą karinės technikos judėjimą Panevėžyje ir jo apylinkėse sąjūdininkams nuolatos pranešinėjo taksistai, motociklininkai. Savo namuose prie langų prilipę įvažiavimus į miestą stebėjo Pajuostės plento, Velžio kelio, Venslaviškio gatvės gyventojai.

„Visiems rūpėjo, kaip padėti, kaip prisidėti. Tokios organizacijos neįmanoma nei susekti, nei sunaikinti, nebuvo vieno vado, kurio nelikus viskas pakriktų“, – pasakojo operatorius.

J. Čergelis suprato, jog neginkluoto pasipriešinimo detales akylai stebi vienos svarbiausių sovietinio okupacinio režimo atramų Lietuvoje – KGB struktūros žmonės.

Menininkas neabejoja ir pats veikiausiai buvęs įtrauktas į sąrašus tų, kurie, pasisukus įvykiams kita linkme, būtų pakartoję tėvų ir senelių tremties kelią.

„Pažįstami neseniai lankėsi Sibire, pasakojo, kad konclageriai jau buvo paruošti. Bet aš buvau Sąjūdžio kareivis ir nerūpėjo, kas su manimi nutiks. Niekas nebijojo. Jei būtų bijojusiųjų, nebūtų žuvusiųjų“, – sako J. Čergelis.

1991-ųjų sausio įvykių liudininkai pamena tomis dienomis ypatingą visuomenės susitelkimą. J.Vaupšo nuotr.

Pranašiški sąjūdininko žodžiai

Kino operatorių rankos laikė būtent tuos ginklus, kurie padėjo mažai tautai parklupdyti galingąją sovietų sąjungą. Žmonės suprato, kad užfiksuoti autentiški vaizdai taps vartais į laisvę. Netgi kruvinąją sausio naktį sostinėje viena greitoji į Raudonojo Kryžiaus ligoninę vežė sužeistuosius, kita tuo metu lėkė paimti operatoriaus.

„Tais laikais videokamera ir nufilmuoti vaizdai buvo svarbiau už be ką, nesvarbu, Vilniuje ar Panevėžyje. Viešumas buvo mūsų ginklas“, – sako menininkas.

Po sausio 13-osios Vilniuje susitikę tų dienų liudininkais tapę operatoriai pasikeitė nufilmuota medžiaga, kad šioji istorijos lūžiuose neprapultų. Todėl ir J. Čergelio filme apie tų dienų įvykius matyti ir dar trijų jo bičiulių operatorių filmuoti kadrai iš sostinės: sukrečiantys vaizdai iš ligoninės, paskutiniai gynėjos Loretos Asanavičiūtės žodžiai, beginklės minios akistata su tankais ir krauju aplaistyta pergalė, kai šūksniais palydimi iš Vilniaus išvažiuojantys tankai, virš minios plazda Trispalvė.

Filmo pabaigoje J. Čergelio užfiksuotuose kadruose Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininko pavaduotojo Dženardo Dambrausko ištarti žodžiai dabar, nuo dainuojančios revoliucijos praėjus daugiau nei ketvirčiui amžiaus, skamba pranašiškai.

„Kada nors, kai praeis labai daug metų, tarkim, tiek pat, kiek nuo 1918-ųjų vasario 16-osios, tikriausiai žmonės, istorikai, menininkai, bandys susigaudyti, kodėl sausio 13-ąją žuvo tiek daug jaunų, kodėl jiems buvo taip svarbu neprarasti teisės būti laisviems? Stebuklai nepaaiškinami. Jų ir nereikia aiškinti. Man regis, pats geriausias tęsinys testamento įgyvendinimo tų, kurie žuvo, yra tai, kad mes visuose savo pasirinkimuose, rinkimuose ir apsisprendimuose neturėtume paklysti tiek, kad nebegalėtume atsakyti į klausimą, tai kam gi mes tada kovojom?“ – daugiau nei prieš du dešimtmečius kalbėjo Dž. Dambrauskas.

Komentarai

  • geras operatorius

  • Ir operatorius geras, ir puikus žmogus.

  • Skaitau jo žodžius ir šiurpuliukai eina per kūną-lyg vėl būčiau ten…tada dirbau centriniame pašte ir labai gerai žinau tas nuotaikas žmonių,kurie gyva grandine stovėjome prie pašto-telegrafo ir sekėme kiekvieną garsą bei pasakytą žodį.

  • Geras straipsnis apie garbingą žmogų, tik norėtųsi tikslumo iš straipsnio autorės.
    Pvz. Baltijos kelias buvo 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines. Taigi, su 1990 m. dovanota kamera filmuoti nebuvo galimybės.
    „Jau 1990-aisiais išeivių dovanotąja kamera operatorius filmavo Lenino postamento nuvertimą Laisvės a. Tai buvo istorinės akimirkos – Panevėžys pirmasis Lietuvoje komunizmo stabo paminklą pasiuntė į istorijos šiukšlyną.“
    Iš tikrųjų, pirmasis nuverstas Lenino paminklas ne tik Lietuvoje, tačiau galbūt ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, buvo Varniuose, Telšių rajone dar 1989 m vasarą.

  • Skaičiau straipsnį net kelis kartus, ypač Dambrausko tokius jautrius žodžius. Taigi parašyta, kad Baltijos kelią filmavo. Ir nėra datos, kada ta kamera dovanota – Sąjūdžiui ir tiek. Supratau, kad tai buvo Atgimimo pradžioje. Negi kažkam taip svarbu metai, mėnuo ir diena, kai kalbama iš esmės apie DRĄSĄ, MEILĘ IR PASIAUKOJIMĄ?

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (5)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų