Menininkė, pavergta akvarelės

Menininkė, pavergta akvarelės

 

Bene trys dešimtys plataus spektro akvarelės darbų – tokį kūrybinės veiklos turtą Panevėžio bendruomenių rūmuose meno gerbėjams eksponuoja panevėžietė tapytoja Irena Milaševičiūtė–Paulavičienė.

Nemažo formato darbai, pasak I. Paulavičienės, gimsta savaime. Menininkė nemėgsta mažo formato – į jį labai dažnai paprasčiausiai nesutelpa kūrybiniai užmojai, kurie kur kas didesni nei 50-ies kvadratinių centimetrų lakštas.

„Pradėjusi kokią temą ne visuomet sutelpu į vieną darbą. Pradedu, o paskui man atrodo, kad reikia jį pratęsti, tada imu antrą, trečią lakštą – išeina visas ciklas, kartais net penkių ar septynių dalių. Mintys tiesiog liejasi, plečiasi“, – pasakoja parodos autorė.

Ne sapnai ar kiti mistiniai reiškiniai paskatina panevėžietę kurti, o ją kasdien lydinti aplinka, įvairūs meniniai susibūrimai ar pasiruošimai grupinėms parodoms.

Neretai spalvomis popieriaus lakšte nugula ir susikaupusios emocijos, sukrėtimai.

„Kai mirė sūnėnas, patyriau visapusišką šoką. Kaip tik tuo metu ruošėmės parodai miesto galerijoje. Po to įvykio viską, ką jau buvau paruošusi, pakeičiau. Padėjau viską į šoną ir per kelias dienas padariau trijų darbų ciklą, skirtą jo atminimui“, – prisimena I. Milaševičiūtė-Paulavičienė.

Menininkės darbai – vis kitokie, yra tokių, kurie, kaip pati sako, kartais gali atrodyti kiek politizuoti.

„Nors ir nesidomiu politika, toji informacija vis tiek pasiekia ir dėl apie tai norisi atsiliepti savo darbuose. Net ir negeri dalykai žmoguje palieka tam tikrą pėdsaką. Savęs negali perkelti į kitą erdvę ir apsimesti, jog tai tavęs nejaudina, nedomina – taip būti negali. Vienus daugiau, kitus mažiau, o mane veikia“, – sako kūrėja.

Visgi mintį, jog didieji darbai gimsta iš kančios, ji griežtai atmeta ir savęs tokių menininkų ratui nepriskiria.

„Nesu jokia kankinė. Kuriu lydima daugiau teigiamų emocijų. Pavyzdžiui, keliavome su vyru po Ispaniją – kokios gali būti neigiamos emocijos tokiame pasakiškame pasaulyje? Kad ir darbas „Scena“ – jis tiesiogiai susijęs su vyro profesija ir tai yra gyvenimo dalis, kuri veikia kūrybą“, – pasakojo I. Milaševičiūtė-Paulavičienė, Juozo Miltinio dramos teatro garsaus aktoriaus Algirdo Paulavičiaus sutuoktinė.

Galerija

Pasirinkusi iššūkius

Dabar panevėžietės kūryboje ypač sustiprėjo jai būdingas simbolizmas. Ir anksčiau menininkė yra sukūrusi visą kolekciją darbų, kuriuose vaizduojamas angelo motyvas. Tačiau dabar ši simbolika įgauna dar kitokią prasmę.

„Esu tikintis žmogus, tik jokiu būdu ne davatka. Nesėdžiu bažnyčioje, nors nemanau, kad tai yra blogai. Būnu joje tiek, koks yra mano pačios poreikis. Laikausi tradicijų iš prosenelių, senelių, tėvų – neatsisakau jų, nekeičiu savo pažiūrų. Tačiau dabar, šioje gyvenimo pusėje, atsiranda angelo simbolis, nes norisi apsaugos ir tikėjimo“, – sako kūrėja.

Klaidingas žmonių įsitikinimas, jog dailininkas sėda dirbti tik tuomet, kai jį aplanko mūza. Anot tapytojos, pasitaiko dienų, kai toji mūza niekaip neranda durų į jos pasaulį, tad ir pati Irena ne kasdien ima į rankas dažus ir teptuką.

„Labai dažnai būna taip, jog nueini į studiją, prasėdi visą dieną: žiūrinėji kažką, vartai knygas, žurnalus, o mintys klaidžioja kažkur kitur. Reikia susikaupimo, išgyvenimo, pokalbio su savimi, pabuvimo vienumoje – tik tuomet kažkas pradeda rastis popieriuje, pieštuku piešiant eskizus“, – darbo užkulisius praskleidžia I. Milaševičiūtė-Paulavičienė.

Dauguma jos paveikslų tiek pirmus, tiek paskutinius potėpius įgavo moters dirbtuvėse, A. Smetonos gatvėje esančiame istorinės vertės pastate. Čia, kaip sako dailininkė, ore tvyro labai maloni aura. Tą jaučia ne tik pati, bet ir apsilankantys bendraminčiai.

„Gal ir veikia tai, jog pastatas istorinės vertės, kad čia sukaupta nemaža dalis mano darbų“, – svarsto I. Milaševičiūtė-Paulavičienė.

Nemenką tapybos patirtį sukaupusiai menininkei pažįstamas tiek akrilas, tiek aliejiniai dažai ar tempera. Bet labiausiai ją žavi akvarelė. Ja susižavėjo dar nesimokydama institute – taip buvo ir pigiau dirbti, ir lengviau transportuoti.

„Akvarelė pavergė tuo, kad yra labai sunkiai valdoma. Ji pateikia įvairių netikėtumų. Lieji šlapia akvarele viena, o pasidaro kita, kartais net ir mintį pakreipia kita linkme“, – prisipažįsta tapytoja.

Menininkė supranta, jog ne visi šį dažą mėgsta, ne visi supranta, tačiau kur kas per dažnai akvarelės darbą nuvertina kaip neilgaamžį kūrinį.

„Juk didžiuosiuose muziejuose akvarelės slepiamos po užuolaidomis kaip didžiausias lobis. Tai trapi medžiaga, laiko atžvilgiu sunkiau išsaugoma, ne tokia atspari kaip aliejiniai dažai. Juos galima pertapyti, nuskusti ir viską keisti, o akvarelė, deja… Jeigu nepasisekė, tai nepasisekė – menkai ką pataisysi“, – atsidūsta tapytoja.

Ir nors aplankius atsitiktinei nesėkmei I. Milaševičiūtė-Paulavičienė iš paskutiniųjų bando nemesti visko į šoną, visgi dažniausiai tenka pasiduoti ir imti naują popieriaus lakštą.

„Nenuspėjamumas, nelengvas dažo suvaldymas – iššūkis, kuris inspiruoja nepasiduoti, nesirinkti lengviausio kelio. Tai – užduotis, su kuria tvarkydamasis pasitikrini ir save. Patinka ir paimprovizuoti, ieškoti priedų, išgauti įvairius efektus, abstrakcijas. Tačiau apibendrintoje akvarelėje, kai patepa brūkšnelį ir įsivaizduoja piliakalnį, sunkiai galiu įžiūrėti gilumą. Gal ir nesu teisi, nes kiekvienas esame ir turime būti kitokie, bet mano akvarelės technikos supratimas kitoks“, – sako parodos Bendruomenių rūmuose autorė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų