Menininko Z. Zoltnerio našlė nerimauja, kur reikės dėti didžiulę savo vyro darbų kolekciją. V. Bulaičio nuotr.

Menininkams parodė duris

Menininkams parodė duris

Panevėžyje žinomai dailininkei Romualdai Zoltnerienei šių metų šventės buvo kaip niekad liūdnos – prieš kelis mėnesius mirus vyrui, tapytojui Zigfridui Zoltneriui, ji liko viena. Negana to, iš namo pirmininko sulaukė žinios, kad privalanti apleisti daugiabučio namo rūsyje esančias patalpas, kur daugiau kaip dešimtmetį buvo jos su vyru kūrybinės dirbtuvės.

Moteris ironizuoja, kad jeigu iki pavasario neras, kur padėti šimtus vyro tapytų kūrinių, teks sukrauti juos prie konteinerio.

Kaip pasakojo R. Zoltnerienė, patalpomis namo rūsyje, po savo butu jie su vyru naudojosi daugiau kaip dešimtmetį. Sovietmečiu čia buvo įrengta šarvojimo salė, kuria galėjo naudotis gyventojai. Tačiau vėliau patalpos buvo nenaudojamos, tad buvęs namo pirmininkas geranoriškai jas užleido menininkams.

Iš Latvijos į Panevėžį atsikėlęs Z. Zoltneris ir jo žmona Romualda rūsyje esančias patalpas susitvarkė ir čia įrengė dirbtuves. Iki pat paskutinės savo gyvenimo dienos Z. Zoltneris iš rankų nepaleido teptuko.

„Paskutinėmis dienomis sunkiai vaikščiojo, buvo silpnas, stovėti jau nebegalėjo, tačiau tik priėjęs prie molberto pamiršdavo visus skausmus, galėdavo tapyti valandų valandas. Tik čia jis buvo laimingas. Paskutinis jo darbas – šėlstanti juoda jūra, kurios bangos daužo krante augantį seną medį. Vyras sakė, kad tas senas medis – jis pats, kurį baigia pargriauti gyvenimo bangos“, – rodydama savo vyro darbus „Sekundei“ pasakojo R. Zoltnerienė.

Mirus vyrui, moteris sutvarkė dirbtuves – išdalijo vyro įrankius, medžiagas. Tiesa, dar daug daiktų liko – ant stalo vis dar guli menininko akiniai, kepurė. Moteris atvirauja, kad mirus vyrui jos širdyje atsivėrė didžiulė tuštuma. Kad vienatvė nebūtų tokia sunki, ji kasdien ateina į dirbtuves tapyti.

„Piešdama užsimirštu. Kai turi veiklos, ir ta vienatvė ne tokia sunki. Per šventes viešėjo vaikai, bet išleidau juos į Angliją ir vėl likau viena. Gerai, kad bent dar liko meninė veikla“, – guodėsi moteris.

Namo rūsyje įrengtose dirbtuvėse iki šiol dirba R. Zoltnerienė – moteris atvirauja, kad menas bent trumpam jai padeda užmiršti skaudžią vienatvę. V. Bulaičio nuotr.

Lieka be dirbtuvių

Tačiau prieš pat Kūčias ji sulaukė namo pirmininko vizito. Moteriai buvo pasakyta, kad iki pavasario turinti apleisti patalpas, kur šiuo metu yra dirbtuvės. Pirmininkas paaiškino, kad tai yra bendro naudojimo patalpos, tad ji nebegalinti jomis naudotis.

„Man buvo savotiškas šokas. Neva kadangi mirė mano vyras, daugiau niekas nebetapo, turiu išsikraustyti. Bet juk aš dar nemiriau. Pirmininkui parodžiau savo darbus, bet jis tik nusistebėjo, kad ir aš piešiu. Deja, jam tai neįdomu“, – apgailestavo moteris.

Menininkei didžiausias galvos skausmas – kur padėti vyro ir savo tapytus paveikslus, kurių dirbtuvėse net nebesuskaičiuoja. R. Zoltnerienė daug darbų jau išdalijo kaimynams, draugams, pažįstamiems, tačiau didžioji dalis vyro palikimo vis dar sukrauta rūsyje.

Moteris svarsto, kad reikėtų iš savo buto vieno kambario išnešti visus baldus ir bandyti sutalpinti paveikslus, tačiau abejoja, ar viskas tilptų. Ji net sutiktų mokėti simbolinį nuomos mokestį už dirbtuves, jeigu tokio paprašytų. Tuo labiau kad niekas iš gyventojų ir neprieštarauja, kad čia ir toliau būtų dirbtuvės.

„Pasižiūrėkite, kokie mes darbštūs buvome – krūvos paveikslų. Ir kur man juos visus dėti. Vaikai siūlė visus darbus išdalyti ar už simbolinę kainą atiduoti per miesto šventę, bet paveikslai sunkūs, kaip aš juos viena panešiu. Bandysiu dar kreiptis į muziejų, gal jie galėtų priglausti mano vyro darbus, nes nesinori tiesiog sukrauti prie konteinerio“, – „Sekundei“ teigė R. Zoltnerienė.

Patalpos visų

Namo pirmininkas Andrius Gadliauskas tvirtina, kad menininkės niekas neveja ir neliepia išsikraustyti per dieną ar mėnesį. Tačiau anksčiau ar vėliau tai teks padaryti.

Kad nebūtų streso ir nereikėtų skubėti, moterį jis informavo iš anksto. Jo teigimu, patalpas menininkams gera valia naudotis davė buvęs namo pirmininkas ir dėl to nekilo jokių problemų. Zoltneriai rūsyje elektrą buvo įsijungę iš savo buto, tad niekas neprieštaravo. Bet dabar, kai nebeliko tapytojo, patalpos naudojamos tik kaip sandėlis, tad tai nėra sąžininga kitų gyventojų atžvilgiu – galbūt ir kiti norėtų turėti papildomą sandėliuką.

„Suprantu, kad išmesti ar sudeginti paveikslų negalima, bet reikia jau dabar pradėti galvoti, kur juos dėti. Sakiau, kad neskubėdami, iki pavasario susitvarkytų ir apleistų patalpas. Niekas tikrai nespaudžia. Šiuo metu patalpos naudojamos tik kaip sandėlis. Dirbtuvės čia veikė apie dešimtmetį ir niekam jos nekliudė, bet žmogus, kuris jomis naudojosi, mirė. Tad teisingumo dėlei jas reikėtų perduoti bendrijos reikmėms“, – „Sekundei“ teigė A. Gadliauskas.

Kam galėtų būti naudojamos patalpos, namo pirmininkas negalėjo atsakyti. Jo teigimu, kol jos užimtos, kalbėti apie naudojimą netikslinga. Viename namo gale esanti laisva patalpa rūsyje yra įrengta kaip salė bendrijos susirinkimams, o atsilaisvinus šiai, būtų galima galvoti apie kitokį jos panaudojimą. Anksčiau jaunimas buvo išreiškęs pageidavimą įsirengti sporto salę, bet kol kas tai tik viena iš idėjų.

Dešimt metų menininkai dirbo namo rūsyje įrengtose dirbtuvėse, bet mirus vyrui R. Zoltnerienei buvo liepta iki pavasario atlaisvinti patalpas.

„Jeigu namo gyventojai sutiktų, patalpas galima ir nuomoti. Auga ir jaunimas, kuris čia norėtų įsirengti sporto salę, kad nereikėtų mokėti už sporto klubus mieste. Bet kol patalpos užimtos, kol kas apie tai net neverta diskutuoti. Ir ne aš, ir ne R. Zoltnerienė spręs, ką daryti su patalpomis, o visų namo gyventojų susirinkimas – čia jie didžiausia valdžia“, – pabrėžė namo pirmininkas.

Nepagarba menininkui

Panevėžio latvių bendrijos, kuriai priklausė ir menininkas Z. Zoltneris, pirmininkė Ausma Palujanskienė atvira – taip elgtis, kaip namo pirmininkas, – nežmoniška. Daugybę metų patalpos, kur įrengtos dirbtuvės, niekam nebuvo reikalingos, tačiau mirus menininkui kažkam įsireikė.

„Juk kitame namo gale, rūsyje, yra laisvos patalpos namo gyventojų susirinkimams ar kitai veiklai. Kam prisireikė ir tų patalpų. Moteriai ir taip sunku netekus vyro, o čia dar vienas akibrokštas“, – sakė A. Palujanskienė.

Jos žiniomis, nė vienas namo gyventojas neprieštarauja, kad rūsyje ir toliau veiktų kūrybinės dirbtuvės. Tad užuot sunaikinus žymaus žmogaus kūrybinį palikimą, galima būtų jį gražiai įprasminti.

Anot A. Palujanskienės, jeigu ir toliau namo bendrija leistų naudotis šiomis patalpomis, būtų galima čia įrengti ir savotišką dailės galeriją, į kurią galėtų užsukti visi norintieji.

„Z. Zoltneris per savo gyvenimą surengė per keturiasdešimt parodų, o dabar sulaukia tokios nepagarbos. Suprantu, kad dabar auga visai kitokia karta, kuri į meną žiūri kitomis akimis, tačiau negalime leisti tokios nepagarbos mirusio žmogaus atminimui“, – „Sekundei“ teigė A. Palujanskienė.

Komentarai

  • eina metai, keičiasi poreikiai, norai. Vis tiek kažkada būtų tekę spręsti klausimą kur dėti kūrinius. Geriau anksčiau, kol dar yra gyva menininko žmona

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų